Interviu su kompozitoriumi Jokūbu Tulaba
Jauno muzikos kūrėjo Jokūbo Tulabos kūrinius galima išgirsti skirtingų teatrų – Lietuvos rusų dramos, Keistuolių, Panevėžio Juozo Miltinio dramos, „Teatrono“ – spektakliuose. Kompozitorius sukūrė muziką vaikų spektakliui „Ilgoji pertrauka“ (2016, rež. Olga Lapina), kuris buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“. Augusto Gornatkevičiaus spektaklyje „Roberto Zucco“ (2018) Tulabos elektroninės muzikos motyvai kūrė energingo, intensyvaus vyksmo įspūdį. Režisieriaus Gildo Aleksos spektaklyje „Kandidas, arba optimizmo mirtis“ (2019) pateikė efektyvias paraleles tarp kino filmų ir dramaturginės medžiagos. Menininkas kuria muziką ir filmams – 2019 m. sukūrė garso takelį režisieriaus Artūro Jevdokimovo dokumentiniam filmui „Second Hand“ (2019). Tulaba savo kūrybą pristato ir individualiai, ir duetu „Tillae“ bei prodiusuoja kitus muzikos atlikėjus. Su kompozitoriumi kalbamės apie tai, kaip kuriama muzika teatro scenai, dirbant su režisieriais ir kūrybine grupe.








Pokalbis su režisiere Yana Ross
Aprašyti režisierės Yanos Ross veiklą galima labai pompastiškai. Nuo 2007-ųjų kurdama Lietuvoje ji vis dar yra vienintelė moteris, apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už režisūrą (ir šįmet pretenduoja gauti antrą). Nuo 2008-ųjų, greta kūrybos Vilniuje, ji yra stačiusi spektaklius stipriausiuose Vokietijos, Švedijos, Suomijos, Islandijos, Lenkijos ir kitų šalių teatruose. Nuo 2019-ųjų yra viena iš „Schauspielhaus Zürich“ teatro Šveicarijoje meno vadovų.







„Kosmos Theatre“ internetinis spektaklis „Protestas“
Tik dėl karantino patyriau, kad egzistuoja daug stipresnė emocija už pyktį. Anądien po kelių mėnesių susilaikymo vėl įlipusi į viešąjį transportą, pataikiau atsistoti prie tokios pačios – jokios kaip mes visi, tiesiog kaukėtos moters. Toji akimirksniu – žodžiais ir judesiais – pareikalavo, kad padvigubinčiau tarp mūsų būtiną socialinį atstumą. Pažvelgiau į šią situaciją iš šalies – regėjau save, vangiai ir visiškai abejingai paeinančią į šalį, ir tą moterį, kamščiu išlekiančią iš autobuso, vos tik jam sustojus. Akivaizdu, ji jautėsi nesaugi ir savo elgesiu bandė tiesiog apsiginti, bet man tai nekėlė jokių emocijų, išskyrus abejingumą. Kaip, beje, ir aplinkiniams.





Pokalbis su Oskaru Koršunovu II
Žiūrint Tavo spektaklį pirmiausia ir apima jausmas, kad ypatingai atidžiai perskaitytas Čechovas.
O žiūrėdamas be galo daug rusiškų pastatymų, kurie yra labai paveikti pirmojo stanislavskiško pastatymo ir čechoviškos statymo tradicijos, Čechovo tiesiog nejauti, tik siaubingą nuobodulį, šimtus kartų kartojamas tas pačias, visiškai netikras intonacijas. Kad pajustum Čechovą, visų pirmą jį reikia perkelti į šią dieną, suteikti jam gyvų intonacijų. O kad tai įvyktų, pirmiausia reikia totalaus šoko, totalaus sugriuvimo. Ir, aišku, žiūrovas tą šoką patiria, kai pamato aktorius, kurie visiškai nevaidina, visiškai neslepia, kas jie tokie, kurie iš pradžių vieni kitus vadina vardais, iš scenos išeina į žiūrovų salę... Maskvoje net buvo prigijęs posakis „čaikakoršun“ („žuvėdravanagas“).







