Teatro anonsai
Ignas Zalieckas
Kiek prodiuseris yra ir kūrėjas?
Pokalbis su teatro prodiusere Rusne Kregždaite
Rusnė Kregždaitė – teatro prodiuserė, teatro ir kultūros edukacijos projektų vadovė, įkūrusi Meno ir mokslo laboratoriją (MMLAB) ir jai vadovaujanti. Prodiusavo tokius MMLAB spektaklius kaip „Gyvuliai“ (rež. Goda Simonaitytė, 2022), „Pasakų parkas“ (rež. Gediminas Rimeika, 2022), „Šokis objektui ir vaikui“ (choreografė Greta Grinevičiūtė, 2021), „Brilijant advenčers“ (rež. Rimeika, 2021), „Miražas“ (rež. Paulius Markevičius, 2020), „Errorai“ (rež. Markevičius, 2018) ir kt.
Ingrida Ragelskienė
Mums nelemta pasveikti?
Jokūbo Brazio „Equus“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Kiekvienas apsilankymas atnaujintoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Mažojoje salėje nuteikia viltingai. Net galima būtų teigti, kad čia po truputį įsitvirtina sveika meninio, teatrinio eksperimento dvasia. Man patinka ilgas, meditatyvus kopimas laiptais, jauki koridorių pilkuma, mąsliai įrėminanti Mažąją salę, – pats ėjimas į spektaklį tampa panašus į vienišos žmogląstelės klajonę tuneliais ir latakais link pažadėtosios Gralio taurės.
NKDT inf.
Premjera pasaulinio garso filosofui Emmanueliui Levinui atminti: kodėl prancūzai, ne lietuviai žino, kad jis kilęs iš Kauno
Rengėjų inf.
Premjera VU Teatro salėje: spektaklis „Valanda 00“ nagrinės iš karo grįžusios jaunosios kartos likimą ir patirtis
Ignas Zalieckas
Vidinė laisvė, nepriklausoma nuo aplinkybių
Pokalbis su Žilvinu Beniušiu
Žilvinas Beniušis – aktorius, režisierius, pedagogas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorius. Kartu su aktore Severina Špakovska įkūrė Šiuolaikinės intelektualios klounados teatrą, režisavo klounados vesterną „Odisėja“ (2021), tragikomediją „Adomas 2.0“ (2021), klounados monospektaklį „Lelijos laisvės mokymai“ (2022) ir kt.
Ieva Tumanovičiūtė
Aktorių ir žiūrovų ryšio variantai
„Sirenų“ dienoraščiai (II)
Šiųmečių „Sirenų“ tarptautinė programa paskatino dar kartą susimąstyti apie aktorių ir žiūrovų ryšį, kuris gali būti labai įvairus, pasižymėti intelektualumu, draugiškumu, kūniškumu, geidulingumu, atvirumu, formalumu, žaisme, estetiniu grožiu ir kt. bei derinti ne vieną bruožą. Festivalis pasiūlė skirtingus ryšio variantus, o kaip kraštutinius jo polius pasirinkau pirmoje šio teksto dalyje aptartą spektaklį „Nejaukos slėnis“, kuriame vaidino robotas humanoidas, ir slovėnų aktorių Urošo Kaurino ir Vito Weiso darbą „Herojus 2.0 – spektaklių spektaklis“. Pastarasis papildo šių metų festivalio temą „Kūnas“, susitelkdamas į roboto priešybę scenoje – aktorių.
Greta Vilnelė
Lyties takumas Balkanų kaime
„Sūnelis“ festivalyje „Sirenos“
Šių metų Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ nustebino kitoniškumu – daug metų su festivaliu siejamus didelius užsienio šalių teatrų pastatymus pakeitė kamerinio intymumo kupini spektakliai-paskaitos. Šis žanras nebuvo vienintelis šių metų „Sirenas“ vienijantis vardiklis, tačiau ir tarp kitų tarptautinės programos spektaklių sklandė panaši asmeninių istorijų šmėkla. Artimą ryšį su žiūrovais spektaklyje „Sūnelis“ taip pat kūrė ir režisierė bei pagrindinė aktorė Nataša Živković, kartu su aktoriais Danieliu Petkovićiumi ir Loupu Abramoviciumi supažindinusi festivalio žiūrovus su Balkanų burnešų (moterų, davusių skaistybės įžadą ir tapusių vyrais) kultūriniu reiškiniu.
Aušra Kaminskaitė
Kad mąstytume, turime patys to norėti
„Cerebrum“ festivalyje „Sirenos“
Labai džiaugiuosi, kad į Vilniaus tarptautinį teatro festivalį „Sirenos“ šįmet atvežtas spektaklis „Cerebrum“. Belgų neuromokslininko ir aktoriaus Yvaino Juillardo monospektaklyje-paskaitoje išgirdome pasakojimą apie žmogaus smegenų veiklą. Pirmiausia – apie amžiną mūsų nesusikalbėjimą lemiantį skirtingą tos pačios realybės priėmimą. Džiugu, kad spektaklyje apsilankiusi teatro profesionalų ir mėgėjų bendruomenė galėjo sau priimtina forma susipažinti su svarbia informacija, padedančia aiškinti ir visuomet subjektyvią meno percepciją.
