Teatro anonsai
Urtė Marija Praniauskaitė
Kūnas, kurį liepta prisiminti
Jauniaus Juodelio „Chapel B“ pagal Antano Škėmos romaną „Balta drobulė“
Tenka ilgai žiūrėti į tamsą. Joje pamažu išryškėja du sumaitoti automobiliai ir ant jų sukritę juodi pavidalai. Iš pradžių jie atrodo lyg šakos, paskui – lyg manekenai, ir tik akims prisitaikius supranti, kad tai žmonių kūnai. Jie nejuda. Nejuda taip ilgai, jog imi abejoti ne tik tuo, ar jie gyvi, bet ir savo poreikiu, kad scenoje pagaliau kas nors įvyktų. Mėlyna Ričardo Mikalkevičiaus šviesa gyvą kūną paverčia beveik mirusiu.
Viktorija Sinicyna
Jei dar negirdėjot, tai pasaulis griūva
Festivalyje „Sirenos“ – Dimitrio Karantzo spektaklis „Namas“
Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ užsienio programa šiemet žiūrovams pasiūlė pažintį su kūrėjais iš Graikijos. Bendradarbiaujant su Atėnuose įsikūrusiu šiuolaikiniu kultūros ir meno centru „Onassis Stegi“ siūlyta pažvelgti, kaip graikų teatralai, nuvainikuodami verbalinius pasakojimo būdus, kūnais, vaizdais, judesiu reflektuoja trūkinėjančią būtį. Du rodymai skirti skambiai išreklamuotam vizualiajam Mario Banushi „Mami“, po sykį parodyti Charos Kotsali disonansinė energijos iškrova „It’s the End of the Amusement Phase“ ir kaip kortų namelis sugriūvantis Dimitrio Karantzo „Namas“.
Aistė Šivytė
Akimirkos prie fiziko staliuko
Šiuolaikinio cirko spektaklis „Tout / Rien“ festivalyje „Helium“
Visą pasaulio tvarką diktuoja fizikos dėsniai: obuoliai krinta nuo šakų žemyn, šaltą rudens rytą įkaitusi žemė garuoja ir pakyla rūkas, net ir žmonės mėgsta sakyti „priešingybės traukia“. Fizika ir fiziškumas apskritai yra neišvengiama kasdienybės dalis – mus supa objektai, o jų judėjimo ypatybės elementarios, savaime suprantamos ir kasdieniškos. Ir vis dėlto, susėdus žiūrovų salėje ir pažvelgus į teatrinėje prietemoje stūksantį staliuką, šie dėsniai atrodo magiški.
Vilniaus teatras „Lėlė“
Pasaką mažiesiems kurianti režisierė Justina Jukonytė: „Žmogus gali iš tiesų praregėti tik tada, kai yra jautrus“
„Cirkuliacijos“ inf.
Žongliravimo spektaklio „bliss“ kūrybinė komanda: už regimo lengvumo slypi daug planavimo, skaičiavimo ir įsiminimo
LTC inf.
Antrajame Dramaturgų simpoziume Anykščiuose – renginiai profesionalams ir visiems norintiems
Ugnė Kačkauskaitė
Vidinis grožis. Mami
Mario Banushi spektaklis Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“
Vienoje scenoje jauna motina laiko vaiką ant rankų. Kitoje šis vaikas – jau suaugęs vyras, pats ant rankų laikantis seną savo motiną. Ją apvalo, keičia jai sauskelnes. Kada motina vaikui yra mama, o kada šie vaidmenys pasikeičia ir vaikas tampa mama savo motinai? O kas, jei kai kurie vaikai jau vaikystėje tampa motinomis savo mamoms? Kas, jei vaikas daugiau atidos ir motiniško dėmesio sulaukė iš visai svetimo žmogaus ar svetimos motinos?
