Pokalbis su režisiere Egle Švedkauskaite
Paryžiuje rugsėjo 29 d. prasidėjo Lietuvos scenos menų vitrina „Focus Lituanie“ – Lietuvos sezono Prancūzijoje dalis. Prieš Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Fossilia“ rodymą Théâtre de la Ville padalinyje Théâtre des Abbesses Monmartro rajone spalio 2–4 d. kalbamės su jo režisiere Egle Švedkauskaite.
Christiano Weise’s „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“
Žymusis, garsusis, toks pažįstamas amerikietis Tennessee Williamsas, kurio atsiradimas galėjo atrodyti kaip anachronizmas šiuolaikinėje scenoje (ir ką gi „iš jo“ galima padaryti, o gal kaip tik „nieko nepadaryti“?), premjeriniais savo „Katės ant įkaitusio skardinio stogo“ vakarais Vilniaus mažajame teatre (VMT) turbūt vartėsi karste. Iš siaubo ir... malonumo, nes niekas iki šiol nedrįso taip pamatyti ir taip pavaizduoti ne griūvančių, o jau sugriuvusių, supuvusių, pasmerktumo ir mirties išdarkytų Didžiojo Tėtušio – Politų šeimos – namų.
„Pleasant Island“ ir „Out of the Blue“ festivalyje „Sirenos“
Silke Huysmans ir Hannesas Dereere – belgai, dokumentinio teatro kūrėjai, užsiimantys lauko tyrimais ir vėliau spektaklio forma pristatantys jų rezultatus. Lauko tyrimai – mėgstama pastarojo meto teatro forma, dažnai matoma Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ programoje. Galime prisiminti Magdos Szpecht spektaklį-paskaitą „Cyber Elf“, Simono Senno spektaklius-paskaitas „Būti Ariele F“ ir „dSimon“ ar didesnės teatrinės vaizduotės kūrinius, taip pat sukurtus tam, kad būtų pristatyta gausi surinkta dokumentinė medžiaga. Tai, pavyzdžiui, Lolos Arias darbas „Minų laukas“, „She She Pop“ spektaklis „Stalčiai“ ar Stefano Kaegi, Dominico Huberio instaliacija „NACHLASS, kambariai be žmonių“.
„Svetimas“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Jernejus Lorenci, slovėnų režisierius, kurio „Eichmanną Jeruzalėje“ matėme prieš keletą metų „Sirenų“ festivalyje, Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje su lietuvių aktoriais ir ilgalaikiais kūrybiniais partneriais slovėnais (dramaturgu Dino Pešutu, scenografu Branko Hojniku, kostiumų dailininke Belinda Radulović) sukūrė sceninę Albert’o Camus romano „Svetimas“ (1942) interpretaciją (premjera – spalio 3–5 d.).
Pokalbis su „Sirenų“ Lietuvos teatro vitrinos žiuri nariu Glynu Robertsu
Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ trečius metus organizuoja Lietuvos teatro vitrinos apdovanojimus. Tam sudaroma penkių užsienio ekspertų komisija, kuri stebi lietuviškos programos spektaklius, dalijasi įžvalgomis ir vertina kūrėjus. Vienas šiemečių žiuri narių – australų prodiuseris, „Supercell Dance Festival“ bendraįkūrėjas, kūrybinių bendruomenių skyriaus vadovas Taunsvilio miesto taryboje Glynas Robertsas. Australijos scenos menai mums nėra gerai pažįstami, dažniau atsigręžiame į tai, kas vyksta Europoje ir Amerikoje. Norėjosi daugiau sužinoti apie Australijos scenos menus ir kaip mūsų scena atrodo Australijos kontekste.
Pokalbis su aktoriumi Robertu Petraičiu
Aktorius Robertas Petraitis sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Atidaryk duris“ (rež. Justinas Vinciūnas, Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2024), „Orfėjas“ (rež. Žilvinas Vingelis, Vilniaus mažasis teatras, 2024), „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“ (rež. Povilas Makauskas, „Transmutation Theatre“, 2023), „Nepalaidoti mirusieji“ (rež. Vinciūnas, Kauno miesto kamerinis teatras ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2023), „Belaukiant Godo“ (rež. Gintaras Varnas, Jaunimo teatras, 2022) ir kt.
Apie spektaklius „Diletantas (*susapnavęs Angelą)“ ir „Lustopia“
Šių metų Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ Lietuvos teatro vitrinoje – dešimt per pastaruosius metus sukurtų kūrinių. Programos sudarytojoms teatro kritikėms Almai Braškytei ir Kristinai Steiblytei pavyko išryškinti šiuolaikinio Lietuvos teatro kryptis, akcentuojant ne tik dramos pastatymus, bet ir kitus scenos menus įtraukiančius darbus. Lietuviška vitrina parodo ir dėl tarpdisciplininio meno įtakos paplitusias hibridinio teatro formas. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į programoje padidėjusį nepriklausomų teatrų spektaklių kiekį, įtvirtinant jų meninės kokybės lygiateisiškumą su po nuolatinio valstybinio finansavimo stogu sukurtais darbais.