Teatro anonsai
Dovilė Jadzevičiūtė
Žodynas antropocenui paaiškinti
Radijo spektaklis „Apie laiką ir vandenį“
„Tai, kas būdinga mūsų laikams, yra kova dėl žodžių, galia apibrėžti pasaulį ir jo ekonomiką, galia pranešti ir formuoti naujienas. Ta kova sukasi apie tai, iš kokių žodžių yra suformuluotas pasaulis. Žodžiai kuria realybę, todėl labai svarbu yra turėti žodžius ir priemones jiems platinti.“ (Andris Snæras Magnasonas, „Apie laiką ir vandenį“, vertė Jūratė Akucevičiūtė. Vilnius: Alma littera, 2022, p. 211)
VST inf.
Choreografė Birutė Banevičiūtė: „Vieni kūdikiai spektaklį žiūri stebėdami, kiti – veikdami“
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XVIII)
Šį laišką rašyti provokuoja ką tik Vilniaus senajame teatre matytas Jokūbo Brazio spektaklis „Kaligula“. Tiksliau, tai – tik pretekstas aptarti mokytojo ir mokinio santykį, kurį vis intensyviau išgyvenu žiūrėdama Brazio spektaklius. Maniau, kad Brazio „Žuvėdra“ (Oskaro Koršunovo teatras (OKT), 2022), rodoma toje pačioje erdvėje ir kuriama tokiomis pat „nuogomis“ priemonėmis kaip Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“ (OKT, 2014), yra apgalvotas žingsnis – mokinio mokytojui mestas iššūkis ar veikiau tam tikras akibrokštas, stengiantis nutildyti senąją ir prakalbinti naująją „Žuvėdrą“. Tik nužudydamas savo mokytoją gali išsilaisvinti iš jo įtakos. Rodėsi ir kad „Equus“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2022) tėra tas mėginimas ištrūkti iš nujaučiamos Koršunovo įtakos, nesąmoningai cituojant ar pačiam bandant atlikti senųjų Koršunovo spektaklių triukus.
NKDT inf.
Premjerai NKDT besiruošiantis Artūras Areima: „Ši pjesė – įvairiausių meilės spalvų kaleidoskopas“
Daiva Šabasevičienė
Naujam spektakliui kostiumus kuriantis Juozas Statkevičius: „Tai subtilaus skonio ir juodo humoro tragikomedija“
