Pirmą kartą istorijoje prestižiniu „Auksiniu liūtu“ Venecijos meno bienalėje apdovanotas Lietuvos paviljonas sulaukė didžiulio pasaulio žiniasklaidos ir lankytojų dėmesio. Kiekvieną šeštadienį rodomą menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės operą-performansą „Saulė ir jūra (Marina)“ aplanko virš tūkstančio lankytojų, kuriems eilėje tenka palaukti net ir iki trijų valandų.
Lietuvos paviljonas atidarytas prieš mėnesį, gegužės 10 dieną. Jame dvidešimties atlikėjų gyvai atliekamą operą-performansą planuota rodyti aštuonias valandas nepertraukiamai vieną kartą per savaitę, iki pat spalio pabaigos. Atsižvelgiant į susidomėjimą ir lankytojų srautus bei gavus papildomą finansavimą, nuspręsta rodymų skaičių padidinti. Tad pagrindinį Bienalės apdovanojimą pelnęs kūrinys nuo birželio 19 dienos bus rodomas ne tik šeštadieniais, bet ir trečiadieniais. Kitomis dienomis paviljone įrengtame paplūdimyje kaip ir iki šiol veiks garso instaliacija, kurią kasdien aplanko iki 400 žiūrovų.
Galimybė operą-performansą rodyti dažniau atsirado sulaukus papildomo finansavimo: Lietuvos paviljoną pristatančios Lietuvos kultūros taryba ir Kultūros ministerija kūrinio rodymui skyrė 80,5 tūkst. eurų, Vilniaus miesto savivaldybė – 50 tūkst. eurų. Taip pat paviljoną parėmė Šveicarijos meno fondas „Laurenz Foundation“, o sutelktinio finansavimo kampanijoje per „Indiegogo“ platformą pavyko surinkti beveik 38 tūkst. eurų, kurie suplaukė net iš 48 pasaulio šalių. Lietuvos paviljono biudžetas siekia 590 tūkst. eurų. Lietuvos kultūros taryba dar iki Bienalės apdovanojimo paskelbimo operos-performanso „Saulė ir jūra (Marina)“ sukūrimui ir sklaidai 2018–2019 jau buvo skyrusi 193 tūkstančius eurų iš Kultūros rėmimo fondo lėšų.
Premijomis įvertintos ir pačios menininkės. Praėjusią savaitę asociacijos LATGA taryba visoms trims kūrinio autorėms skyrė po 3000 eurų (neatskaičius mokesčių).
Lietuvos paviljoną organizuojančios Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos vykdomosios direktorės ir paviljono komisarės Rasos Antanavičiūtės teigimu, performanso menas yra trapus ir reikalaujantis palaikymo. „Esame dėkingi už paramą, kurią prieš prasidedant Venecijos bienalei suteikė pirmieji projektu patikėję mecenatai „Lewben Art Foundation“,„JCDecaux Lietuva“ ir privatūs asmenys. Džiaugiamės, kad sulaukę papildomo finansavimo tiek iš institucijų ir fondų, tiek iš pačių meno gerbėjų, gyvais balsais skambančio mūsų šalies paviljono duris galėsime atverti dar platesniam žiūrovų ratui“, – sako R.Antanavičiūtė.
Iš 90-ties nacionalinių paviljonų geriausiu pripažintame Lietuvos paviljone įrengtas dirbtinis paplūdimys. Jame, atlikdami pliažo procedūras, apie klimato kaitą dainuoja ir lietuviai, ir vietiniai venecijiečiai, ir kitų tautybių atlikėjai. Paviljono kuratorė Lucia Pietroiusti teigia, kad „Saulė ir jūra (Marina)“ yra savalaikis kūrinys apie šiandieną: „griaudamas ribas tarp parodos, performanso meno ir teatro jis siūlo pažiūrėti į kasdienybę, kurią nuolatos persekioja katastrofa.“
Bienalės komisija Lietuvą apdovanojo už eksperimentinę paviljono dvasią, netikėtą požiūrį į šalies pristatymą ir kūrybingą erdvės pritaikymą brechtiškai operai, taip pat už išradingą sąveiką su Venecijos miestu ir jos gyventojais. „Saulė ir jūra (Marina)“, pasak meno istorikės ir kuratorės Stephanie Rosenthal vadovaujamos žiuri, yra poilsio ir šiuolaikinio gyvenimo kritika, sudainuota eilinius žmones įkūnijančių atlikėjų ir savanorių lūpomis.
Lietuvos paviljono naujienas sekite:
www.sunandsea.lt
www.facebook.com/operasunandsea/
Instagram: @sunandsea_lt
Birželio 11 d. Prancūzijoje, Ansi (Annecy) mieste prasideda savaitę truksiantis tarptautinis animacinio kino festivalis. Jame veikia animacijos industrijos mugė „MIFA“, kurioje šiemet po poros metų pertraukos vėl veiks Baltijos šalių animacijos stendas „Animated Baltics“. Birželio 10-15 d. vykstančioje animacijos šventėje daug lietuvių: konkursinėse festivalio programose – net du šalį atstovausiantys animaciniai filmai, o į industrijos mugę išvyko iki šiol didžiausia verslo ryšius stiprinsianti lietuvių delegacija.
Birželio 2 d. Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje daugiau kaip 50 geriausių Lietuvos pianistų susirinko į Pirmąjį respublikinį Juozo Gruodžio pianistų konkursą. Profesionaliai atliekama muzika puikioje konservatorijos salėje leido ir konkurso dalyviams, ir klausytojams, perfrazuojant danų rašytoją Peterį Høegą, nuplauti dulkes nuo kasdienio savo gyvenimo.
Vilniuje, šalia senosios Vingrių vandenvietės (seniausių Vingrių šaltinių), netoli esančio modernaus meno MO muziejaus, iškilo naujas viešųjų erdvių meno objektas – gerai žinomos menininkės ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu, Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės kūrinys „Vandens lelijos”. Šiuolaikinio meno objektas – industrinė vandens talpykla, archaine kryžiuko technika išsiuvinėta gėlo vandens augalų motyvais, žymi istorinę Vilniaus vandenvietę ir Vingrių šaltinius, kurie ilgus amžius buvo gyvybinė sostinės arterija, gyventojus ir gėlynus maitinusi švariu vandeniu.
Kūrinys yra vienas iš Vilniaus miesto savivaldybės 2018 m. inicijuotos ir remiamos programos „Kuriu Vilnių“ laimėtojų. Savivaldybė, pasitelkusi ekspertų komisiją, iš 120 novatoriškų, ryškių, unikalių miesto meno projektų atrinko 19 laimėtojų – unikaliausių meno projektų, kurie praturtins Vilniaus miestą.
„Vilnius – kūrybos sostinė, kur originalios idėjos, padedant miestui, virsta realiais projektais. Prieš keletą metų mūsų inicijuota programa „Kuriu Vilnių“, finansuojanti meno projektus netikėtose erdvėse, pritraukė gausybę talentų ir gaivina primirštas miesto erdves. MO muziejaus kaimynystėje, istorinėje Vingrių šaltinių vietoje atsiradusios „Vandens lelijos“ pasakoja įdomią šios erdvės istoriją – „augina“ žiūrovą“, – sako Vilniaus meras Remigijus Šimašius.
Meno objekto iniciatorius ir rėmėjas – Irmantas Norkus, advokatų kontoros „Cobalt“ vadovaujantis partneris Lietuvoje, projekto architektas – Tomas Grunskis.
„Vandens lelijos“ – nuoroda į istoriškai svarbią, bet pamirštą miesto lokaciją
Menininkės kūrinys sukurtas iš industrinės vandens talpyklos, išsiuvinėtos gėlo vandens augalų motyvais, nurodo į istoriškai svarbią miesto vietą. Natūralūs Vingrių šaltiniai nuo pat miesto kūrimosi pradžios iki 20 a. Vilniaus gyventojams tiekė švarų geriamąjį vandenį – jis buvo tiekiamas kasdienėms miesto žmonių reikmėms, aprūpino ne vieną miesto pirtį.
Šio meno kūrinio iniciatoriui ir rėmėjui Irmantui Norkui pasirodė įdomus Severijos pasirinkimas šiuolaikiniu meno kūriniu pažymėti ne didžiųjų asmenybių, herojų ar įvykių, kaip dažniausiai yra mėgstama viešose erdvėse, bet su eilinių žmonių kasdienybe susijusią reikšmingą vietą.
„Vingrių šaltiniai minimi kaip seniausia ir vandeningiausia Vilniuje vieta, todėl neabejotinai buvo svarbi miestiečių gyvenime. Gaila, jog šiuo metu vandenvietės teritorija sostinės gyventojams neprieinama, o šaltiniai teka po žeme ir subėga į miesto nuotekų sistemą. Šiuo kūriniu norėjome įprasminti mažai kam žinomą istorinę Vilniaus vietą ir atskleisti, kokia svarbi ji buvo sostinės gyventojams. Manau, kad šiuolaikinio meno kūrinys viešoje erdvėje, primenantis miestiečiams tarnavusią vietą, yra aktualus ir kuriantis naują istorinį kontekstą. Labai džiaugiuosi bendradarbiavimu su Severija ir puikiu rezultatu“, – pasakoja I. Norkus.
Vandens perteklius arba trūkumas – vis labiau aštrėjanti 21 a. ekologijos problema
Apjungdama skirtingus su vandeniu susijusius aspektus: specifinę vandens lokaciją, industrinę vandens talpyklą bei vandens augalo – vandens lelijos motyvus, kūrinio autorė atkreipia dėmesį ne tik į istorinės vietos, atminties, bet ir natūralios gamtos ir žmogaus veiklos sąveikos problemas. Pasak kūrinio autorės, vandens perteklius, o kitur, priešingai, jo trūkumas – 21 amžiuje skirtinguose pasaulio regionuose vis labiau aštrėjanti ekologijos problema.
„Korozijos paveikta, povandeninį laivą primenanti, industrinė vandens talpykla, siuvinėta gėlo vandens augalų motyvais, kalba apie natūralios gamtos ir žmogaus veiklos įtampos taškus, taip pat aktualina miesto istorijos atminties ir užmaršties klausimus. Cisterna yra universali talpykla, kuria vis dažniau gabename nebe vandenį, pieną ar girą, bet srutas, kenksmingus chemikalus ar naftos produktus. Šalyje, kurioje negausu brangiųjų iškasenų, tyras vanduo ir žmonių kuriama kultūra yra kertiniai naudingieji ištekliai“, – apie kūrinio ekologinį aktualumą šių dienų kontekste pasakoja Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė.
Ji taip pat primena, jog šiuolaikinis menas ne visuomet būna patogus. Kartais kuria dviprasmiškas situacijas. Kaip ir dvilypė vandens prigimtis. Vanduo - yra tiek gyvybės šaltinis, tiek ir ardanti, visa griaunanti stichija.
„Vandens lelijos“ – pirmoji šiuolaikinio meno mugės metu gimusi iniciatyva, persikėlusi į viešąsias erdves
„Vandens lelijų“ kūrinys yra „ArtVilnius“, didžiausios šiuolaikinio meno mugės visame Rytų Europos regione, metu, gimusi iniciatyva. „Džiugu, kad švenčiant „ArtVilnius“ 10 metų veiklos sukaktį, jos vienu iš jubiliejinių akcentų tapo šio kūrinio sukūrimas. Prieš dvejus metus mugėje tarp dviejų meno kūrinio sumanytojų gimusi idėja jau virto realybe. Toks projektas, kurio iniciatyva būtų kilusi mugės metu, o vėliau persikėlusi į viešąsias miesto erdves – pirmasis. Tai labai svarbus žingsnis skatinantis visuomenės susidomėjimą šiuolaikiniu menu, o taip pat ir integruojantis Vilnių į reikšmingiausių Europos šiuolaikinio meno sceną. Sostinės viešojoje erdvėje, skirtingai nei kituose pasaulio miestuose, itin mažai šiuolaikinio meno objektų, o juo labiau - sukurtų menininkių moterų, todėl Severijos kūrinys išskirtinis dar ir šiuo aspektu“, – džiaugėsi meno mugės vadovė Diana Stomienė.
Autorė – vertinama menininkė ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinių muziejų ir kolekcionierių
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė dėl savo išskirtinės vizualios raiškos yra gerai žinoma ir tarptautiniame kontekste. Ji dažnai dalyvauja svarbiose parodose užsienyje ir Lietuvoje, jos darbų yra įsigiję reikšmingi Švedijos, Kanados, Didžiosios Britanijos, Latvijos muziejai bei privatūs kolekcininkai. Prieš keletą metų jai yra tekę dirbti su garsiuoju gatvės meno kūrėju Banksy, kurio asmeniniu kvietimu Severija dalyvavo išskirtinio dėmesio sulaukusiame „Dimaland“ projekte Didžiojoje Britanijoje. Severija yra ir Vilniaus dailės akademijos dėstytoja.
„Savo kūryboje dažniausiai panaudoju utilitarius metalinius buities daiktus (tokius kaip automobiliai, kariniai šalmai, metaliniai indai, kibirai) ir konceptualiai juos apjungiu su siuvinėjimu kryželiu, kuris kaskart atsidūręs ant skirtingo objekto kuria vis naujas prasmes. Siuvinėjimas kryželiu daug kam atrodytų itin senamadiška, archajiška technika, tačiau jos raiška veikia skaitmeninio pikselinio vaizdo principu“, – apie kūrybą pasakoja autorė.
Birželio 4 d. Kompozitorių namuose įvyko Geriausių Lietuvos muzikologų darbų apdovanojimo iškilmės, kurių metu įteiktos premijos už ryškiausius 2018 m. darbus. Renginio svečiams lietuvių autorių kūrinius atliko Dovilė Kazonaitė (sopranas) ir Tadas Motiečius (akordeonas).
2018 m. Lietuvos muzikologų darbus vertino 9 ekspertų komisija: kompozitoriai Mykolas Natalevičius (pirmininkas) ir Zita Bružaitė, muzikos atlikėjai Gediminas Dačinskas ir Rafailas Karpis, muzikologai Beata Baublinskienė, Rasa Murauskaitė, Lina Navickaitė-Martinelli, Linas Paulauskis ir Živilė Tamaševičienė.