Krėsle prie televizoriaus
Jonathano Glazerio „Interesų zonos“ (LRT Plius, 20 d. 21.33) veikėjai yra Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos komendantas Rudolfas Hössas ir jo žmona Hedwig, laimingai gyvenantys gražioje viloje su daugybe tarnų – lagerio kalinių, tarp gražių baldų ir daiktų, nusavintų iš kalinių.
Sovietų kariuomenė, 1984–1986
1984 metų žiemą, po karantino ir karinės priesaikos ištikimai tarnauti SSRS, buvau išsiųstas į karinį dalinį Nr. 1283 (nesukomplektuotą pėstininkų diviziją Pabaltijo karinėje apygardoje). Čia tarnavo apie 200 karininkų ir tiek pat kareivių. Tarp šių apie 20 proc. sudarė europiečiai ir 80 proc. azijiečiai iš Rusijos Sibiro. Karininkų tautinė sudėtis buvo marga: rusai, baltarusiai, korėjiečiai, kinai etc. Pagrindines pozicijas divizijoje užėmė ir jai vadovavo sovietinės tapatybės rusakalbiai ukrainiečiai. Divizijos vadas buvo pulkininkas Čekalenka, politinio skyriaus viršininkas – Kutrovskis, štabo viršininkas – Tvorogovas, pulkų vadai – Cimbaliukas, Derešas ir Ivanenka. Mano būrio vadas buvo praporščikas Petrusevičius.
Lapkričio 15–16 d. Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje vyks penktą kartą organizuojamas „Fotografijos savaitgalis“ – dviejų dienų renginys, suburiantis fotografijos kūrėjus, kolekcininkus, kultūros profesionalus ir šiuolaikiškų dovanų ieškančius lankytojus. Programoje suplanuoti menininkų pristatymai, paskaitos, diskusijos ir fotografijų atspaudų mugė, kurioje bus galima įsigyti tiek pripažintų autorių, tiek jaunųjų kūrėjų darbus. Atspaudai gali tapti tiek namų interjero akcentais, tiek prasmingomis Kalėdinėmis dovanomis, tiek vertingais kolekcijų papildymais.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4) veikia Henriko Gaičevskio personalinė paroda „Dangos“. Atidarymo renginys – lapkričio 17 d. (pirmadienį) 17.30 val. Paroda veiks iki gruodžio 6 d.
Šventosios Cecilijos vardu pavadintas edukacinis festivalis primena šventosios Cecilijos istoriją. Remiantis pasakojimais, ji gyveno II–III a., laikėsi skaistybės įžadų, o dėl tvirto tikėjimo ir pagalbos persekiojamiems krikščionims buvo kankinta. Nuo XV a. šv. Ceciliją imta vadinti muzikos globėja: kūrėsi jos vardo draugijos, kompozitoriai jai skyrė savo kūrinius, o dailininkai šventąją iki šių dienų vaizduoja su vargonais ar kitais muzikos instrumentais.
Jurijus Grigorovičius gerai žinomas Lietuvoje. Kaip kino dailininkas jis dirbo su tokiais režisieriais kaip Šarūnas Bartas, Audrius Stonys, Audrius Juzėnas, Mantas Kvedaravičius ir kitais, yra pelnęs nemažai tarptautinių apdovanojimų. Kaip režisierius J. Grigorovičius pats yra sukūręs dokumentinius trumpametražius filmus „Karo spalva“ ir Karo spalva-2“ (2022 m.) bei dokumentinį pilno metro filmą „Mes iš Ukrainos“ (2022–2024 m.).
Permąstant sovietinės kariuomenės emocinį palikimą
Kodėl verta kalbėti apie sovietmetį? Pirmiausia todėl, kad mes vis dar neįstengiame suprasti, koks didelis ir visa apimantis yra to laiko traumų gumulas. Neišsakomas turinys, įsismelkęs į kasdienius, jau visai kitą reikšmę turinčius žodžius, tebestringa gerklėje. Vienas iš tų žodžių – „kariuomenė“.
Jaunų žmonių ėmimą į sovietinę kariuomenę (toliau – SK) apskritai galime įvardinti kaip ilgiausiai, nuosekliausiai ir plačiausiai sovietinės sistemos vykdytą, gerai organizuotą nusikaltimą prieš pamatines žmogaus teises į sveikatą, gyvybę, orumą. Kiek ši institucija suluošino, išprievartavo, tyčia ir per aplaidumą nužudė Lietuvos vyrų; kiek jų nusižudė, kiek dar dabar varginami potrauminio sindromo – tikslių skaičių niekada nesužinosime, nes duomenys buvo klastojami, įslaptinami, grasinimais tildomi net artimieji. Tačiau kalbame apie tūkstančius vyrų.
Siaubo ir skausmo gumulą ryškiai pamačiau atsitiktinai – greta sudėjusi kareiviškus tapytojų autoportretus: Arvydo Šaltenio (1987), Povilo Ričardo Vaitiekūno (1967) ir Romano Vilkausko (1977). Į mane žvelgė trys jaunuoliai, kurių kūnai surakinti įtampos, o žvilgsniai skrodžia kiaurai, lyg prašytų pagalbos, lyg bandytų pasakyti, – bet kalbėti nevalia. Stingdantis vienišumo jausmas. Vėliau, irgi netyčia, aptikau Sauliaus Mažylio miniatiūrinius tapybos darbelius, kuriuos jis paštu siuntė namo iš būtinosios sovietinės tarnybos Ukrainoje. Nejučia įsitraukiau.
UNESCO 43-osios generalinės konferencijos metu (2025 m. spalio 30-lapkričio 13 d.) Samarkande paskelbtas UNESCO ir valstybių narių minimų sukakčių sąrašas. Jame – abi Lietuvos pateiktos sukaktys: 2026 m. – Lietuvos radijo 100-metis ir 2027 m. – poeto, diplomato, Lietuvos atstovo Tautų Lygoje Oskaro Milašiaus (1877–1939) 150-osios gimimo metinės. UNESCO šalių narių sprendimu į sąrašą įtrauktos 55 pasaulio kultūrai, švietimui, mokslui, istorinei atminčiai svarbios datos, minimos 2026-2027 metais.