Jonathano Glazerio „Interesų zonos“ (LRT Plius, 20 d. 21.33) veikėjai yra Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos komendantas Rudolfas Hössas ir jo žmona Hedwig, laimingai gyvenantys gražioje viloje su daugybe tarnų – lagerio kalinių, tarp gražių baldų ir daiktų, nusavintų iš kalinių. Glazeris rodo šios šeimos kasdienybę, namus, kurie porai yra svajonių išsipildymas, ir visišką abejingumą tam, kas vyksta už juos nuo lagerio skiriančios sienos.
Glazeris, kurio proseneliai kilę iš Vilniaus ir Odesos, kartu su operatoriumi Łukaszu Żaliu stilizuoja filmą lyg komendanto šeimos fotografijų albumą – kasdienybės ir šeimos švenčių vaizdai primena paveikslėlius, užfiksuotus senoje „Agfacolor“ kino juostoje. Kamera vengia rodyti pagrindinių veikėjų stambius planus, tarsi pabrėždama, kad Rudolfo (Christian Friedel) ir jo žmonos Hedvigos (Sandra Hüller) akys neturi ko atspindėti, jų gyvenimas vyksta išorėje. Tas neegzistuojantis vidus – tai iš už namą ir prabangų sodą supančios sienos dieną naktį sklindantys garsai – skausmo ir prievartos sukelti šūksniai, žmonių aimanos, šunų lojimas ar krematoriumo liepsnų siautėjimas. Atrodytų, tai tik vaizdo fonas, prie kurio priprato veikėjai, bet iš tikrųjų – pagrindinė filmo prasmės dominantė. Glazeris pabrėžia, kad rodo ne aukas, o tuos, kurie vykdė nusikaltimus. Paklusnumas Hitleriui namo šeimininkams garantavo sotų, turtingą gyvenimą, laimingą vaikų ateitį ir kartu leido naudotis absoliučia galia. Režisierius ragina įsižiūrėti į personažų kasdienybę ir pabandyti suprasti, kada peržengiama riba, už kurios susitaikoma su savu nužmogėjimu ar jo pateisinimu.
Pirmas amerikietiškas Małgorzatos Szumowskos filmas „Begalinė audra“ (BTV, 15 d. 21.30) – tai išgyvenimo drama, kurios pagrindu tapo tikra istorija, bet, regis, režisierei svarbiau kraštutinė herojės Pem (Naomi Watts) patirtis, o ne pasakojimo atomazga. Pem nusprendė įkopti į Vašingtono kalno Apalačiuose viršūnę. Kai oras sugenda, ji pastebi sportinių batų pėdsakus ir pradeda ieškoti išbandymams nepasirengusio turisto. Dialogų filme nedaug, todėl žiūrovas gali įsiklausyti į Pem širdies plakimą, į jos kvėpavimą, vėjo garsus. Filmo herojė nepasitiki niekuo, tik savo kūnu.
Ji sako, kad kalnai – tai terapija, tad „Begalinę audrą“ galima žiūrėti kaip terapinės sesijos įrašą. Pacientą seansas gydo, bet žiūrovams jis gali pasirodyti pernelyg sunkus. Szumowska mėgsta pastaruosius provokuoti – ne vienas jos filmas („Kūnas“, „Veidas“, „Sniego daugiau nebus“) rodė mirtį, badavimo ar ligos deformuotus kūnus, atsisakančius geisti kito, šaipėsi iš pastangų pajusti Dievo prisilietimą ar tikėjimą žmogumi. Režisierei patinka ekstremalios situacijos, kai žmogus „išeina“ iš vieno kūno, kad atrastų kitą.
Alpinizmo tema kine neatsiejama nuo akistatos su savimi ar savo silpnybėmis. Anksčiau ji žadino gyvenimo prasmės klausimus, dabar apie alpinistus dažnai sakoma, kad jie pasąmoningai siekia žūti, žaidžia su mirtimi. Bet kas atsitinka, kai į kalnus išsirengia vadinamieji normalūs žmonės, tokie kaip bevardis turistas, kurį Pem vadina Džonu (Billy Howle)? Pasaulis Pem nuvylė, tačiau ji vis dėlto priima sprendimą gelbėti turistą, suprasdama, kad gali žūti pati.
„Šiandien yra rytoj“, – sako nauja aktorės Niki (Laura Dern) kaimynė. Šiuo makabriškos moteriškaitės mandagumo-susipažinimo vizitu pas aktorę prasideda ilga Davido Lyncho kelionė į pasaulį, kuris egzistuoja už tikrovės ir kino realybės ribų. Kitaip tariant, filmas „Vidaus imperija“ (LRT Plius, šįvakar, 14 d., 23.25) – tai kelionė laiko ir skirtingų tapatybių labirintais.
Lyncho erdvė neskatina abejoti tikrovės realumu, ji nesunkiai atpažįstama. Tai Holivudas, jo paviljonai, dekoracijos ir Šlovės alėja, snieguotas Lodzės miestas ir jo gatvės bei viešbučiai. Po šias erdves kartu su Niki klaidžioja dar ir Fantomas bei Pasiklydusi mergina (Karolina Gruszka). Jų keliai nuolat susikerta. Prasidėjusi kaip kraupoka pasaka, „Vidaus imperija“ netrukus tampa „filmu filme“ – Niki pradėjo filmuotis „prakeiktame filme“, kurio aktoriai mirė keista mirtimi, todėl ir ji neišvengs prakeiksmo. Bet ir šio paaiškinimo greitai nebeužtenka, nors Lyncho istorijos visada yra paprastos, tai paaiškėja tik praėjus keleriems metams po to, kai filmas pasirodė, buvo aptartas, interpretuotas, kataloguotas, sudėliotas į dėžutes. Tada ir tampa aišku, kad režisierius kalba apie perversišką mūsų laiką ir jo personažus.
Lynchas kūrė „Vidinę imperiją“ dvejus metus, pradėjo be konkretaus scenarijaus, aktoriai iki pat filmavimo pabaigos nežinojo siužeto. Iš esmės filmas gimė ant montažinio stalo. Tačiau jis hipnotizuoja taip pat, kaip ir kiti režisieriaus kūriniai, nors „Vidaus imperija“ kartais primena siurrealistišką home video parodiją: režisierius pasodina žiūrovą kartu su jo mėgstamais triušių šou personažais ant sofos priešais televizorių. Čia baigiasi kiekviena kelionė.
Jūsų – Jonas Ūbis
