Pagal užsienio žiniasklaidą
Sekmadienio vakarą įvyko 70-ojo Kanų kino festivalio uždarymo ceremonija, kurią vedė aktorė Monica Belluci. Ispanų režisieriaus Pedro Almodovaro vadovaujamas žiuri paskelbė jubiliejinio festivalio nugalėtojus. „Auksinę palmės šakelę“ iškovojo švedų režisieriaus Rubeno Östlundo satyrinė komedija „Aikštė“ („The Square“). Filmas buvo skubos tvarka įtrauktas į konkursinę programą, jau ją paskelbus oficialiai. Aikštės“ herojus – ekscentriškas šiuolaikinio meno muziejaus direktorius, nusprendęs sukurti naują instaliaciją. Savo muziejaus projektais jis propaguoja brolybę ir lygybę, bet gyvenime yra sociopatas ir rasistas. Pasak kritikų, režisierius nori paaiškinti žiūrovams, kad garsusis skandinaviškasis socializmas – atvira visuomenė ir protestantiškas etosas – yra tik dar viena melaginga žinia, kaip, beje, ir visas šiuolaikinis menas, neva ginantis mažumų teises, bet iš tikrųjų kvailinantis buržuaziją pagal dar Andre Bretono sugalvotą scenarijų. Lietuvių žiūrovams šis režisierius žinomas iš prieš kelerius metus „Scanoramos“ rodyto filmo „Force Majeure“.
Lietuvių kino akademijos apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ ceremonija įvyks birželio 13 d. Birželio 3–12 d. „Skalvijos“ kino centre bus rodomi apdovanojimams nominuoti filmai.
„Likus savaitei iki apdovanojimų, nusprendėme surengti nominuotų filmų peržiūras ir apžvelgti, kas praėjusiais metais sukurta Lietuvoje. Deja, ne visus iš jų pavyks parodyti žiūrovams. Filmai „Šventasis“ (rež. Andrius Blaževičius) ir „Kartą Rytų Europoje“ (rež. Igor Cobileanski) Lietuvos kino teatrus pasieks tik rugsėjo mėnesį“, – pasakojo „Skalvijos“ kino centro programos koordinatorė Sonata Žalneravičiūtė. Anot „Skalvijos“ kino centro direktorės Vilmos Levickaitės, kino centras jaučia pareigą sudaryti galimybę pamatyti svarbiausius praėjusių metų lietuvų filmus ir padėti susidaryti nuomonę apie jo raidą ir meninį lygį.
Krėsle prie televizoriaus
Terry Gilliamas yra sakęs, kad „Monty Python“ bandė pažadinti žmones, kurie didžiąją gyvenimo dalį miega arba plaukia pasroviui. Vienas tokių bandymų – 1983 m. britų komikų grupės sukurtas filmas „Gyvenimo prasmė“ (LRT Kultūra, 27 d. 23 val.). Jį režisavo du grupės nariai – Terry Jonesas ir Gilliamas. Kartu su Ericu Idle’u, Johnu Cleese’u, Michaelu Palinu jie vaidino ir filmo skečuose, kurie bando atsakyti į pavadinime suformuluotą klausimą. „Gyvenimo prasmė“ padalinta į skyrius, kurių kiekvienas aptaria tam tikrą žmogaus gyvenimo etapą: gimimą, mokslą, tarnybą armijoje, karą, brandą, gyvenimo saulėlydį, mirtį ir pomirtinį gyvenimą. Filmas prasideda novele, išjuokiančia globalizaciją. Jaunų energingų vadybininkų nuolat „auklėjami“ pagyvenę draudimo įmonės „The Permanent Assurance Company“ darbuotojai sukelia maištą ir, pavertę savo įmonę piratų laivu, leidžiasi į kapitalistinius pasaulinės rinkos vandenis.
Tiems, kurie anksčiau nesusidūrė su „Monty Python“, ko gero, bus netikėtas cinizmo persmelktas, visomis ironijos spalvomis spindintis grupės humoras. Bet būdamas didis grupės gerbėjas nuoširdžiai tikiu, kad tik „Monty Python“ galėtų paaiškinti, kas dabar vyksta Lietuvoje. Seimo nariams „Gyvenimo prasmę“ tiesiog būtina pasižiūrėti, kad pamatytų, kaip patys kartais atrodo iš šalies. Save jame gali pamatyti ir lietuviško „popso“ pasaulis, paskutiniais metais klasikinį šūkį „Duonos ir žaidimų!“ pavertęs lietuvišku „Kalafiorų ir rokenrolo!“
70-asis Kanų kino festivalis
Įpusėjus Kanų kino festivaliui galiu tik patvirtinti nerašytą taisyklę, kad geri metai iš eilės A klasės festivalyje yra retenybė. Šiųmetinė programa nebuvo šios taisyklės išimtis. Festivalio pradžioje laukiau Yorgoso Lanthimoso, Michaelio Haneke’s, Toddo Hayneso filmų, o pamačiusi juos vis dar tikiuosi, kad geriausi filmai palikti festivalio pabaigai.
Michelio Hazanaviciaus stiliui būdingas godariškas negailestingumas, bet, kaip ir kiekviena kopija, jo kinas ir lieka tarsi „antras spaudimas“ – čia nieko autentiško ir viskas nebe taip ryšku. Naujame jo filme „Le Redoutable“ Louis Garrelis kuria „prigesintą“ Jeano-Luco Godard’o portretą, kuriam labiausiai pristigo paties JLG. Juk jis vis dar kuria tokį pat savitą ir maištingą kiną, bet nei Garrelis, nei Hazanavicius kurdami jo portretą ir neieškojo kažko autentiško ir naujo. Filme tiesiog surinktos pažįstamos klišės apie didžiausią kino revoliucionierių. Gyvą Godard’o legendą „Le Redoutable“ paverčia mirusia. Susumuojamas dar nesibaigęs režisieriaus gyvenimas – pasirenkamas trumpas, bet, reikia pripažinti, vienas ypatingiausių jo, o kartu visos Prancūzijos ir Vakarų kultūros tarpsnis – 7-ojo dešimtmečio pabaiga. Rodomi nesibaigiantys Godard’o, menininko ir politiškai aktyvaus piliečio, konfliktai su aplinka, greitai kintantys politiniai ir kultūriniai vėjai.
Markas Frostas apie „Tvin Pyksą“
Amerikiečių rašytojas, scenaristas, režisierius ir prodiuseris Markas Frostas (g. 1953) geriausiai žinomas kaip Davido Lyncho serialo „Tvin Pyksas“ scenaristas. Kartu su Lynchu jie kūrė ir serialo tęsinį, o pernai Frostas išleido knygą „Slaptoji Tvin Pykso istorija“. Iškart po pirmų serijų premjeros šių metų Kanuose aštuoniolika naujojo serialo dalių žiūri ir kai kurie mūsų kaimynai. Kada ir kas rodys serialą Lietuvoje, kol kas nepavyko išsiaiškinti – miglotai kalbama apie ketinimus pasirašyti sutartį. Laukdami konkretesnių žinių, pateikiame Frosto pokalbio su serialų žinovu bei tyrinėtoju Jegoru Moskvitinu fragmentus. Pokalbį išspausdino Rygoje įsikūręs portalas www.meduza.io.
Aštuntieji Lietuvos kino operatorių asociacijos (LAC) organizuojami apdovanojimai „Ąžuolas“ vyks gegužės 29 dieną Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje. Ceremonijos metu bus įteikta „Ąžuolo“ statulėlė geriausiam metų kino operatoriui, „Gilė“ – geriausiam metų jaunajam kino operatoriui, paskelbtas apdovanojimas už kūrybinius gyvenimo pasiekimus bei operatorių dėkingumo prizas. Artėjant ceremonijai kviečiame susipažinti su laureatus renkančios komisijos nariais.
„Apdovanojimų komisija pasitarusi nusprendė tarp šių metų nominantų įtraukti po ketvirtąjį „Ąžuolo“ ir „Gilės“ kandidatą. Sveikinu kolegas ir laukiu kino bendruomenės įteikimo ceremonijoje, vėl sugrįžusioje į Šv. Kotrynos bažnyčią“, – sakė Lietuvos kino operatorių asociacijos pirmininkas Simonas Glinskis.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Nors dauguma kino naujienų dabar sklinda iš Kanų, filmai vis dar kuriami, didžiosios studijos dirba. Williamas Friedkinas 1973 m. išgarsėjo filmu „Egzorcistas“, kuris ne vienai žiūrovų kartai išlieka vienu geriausių siaubo žanro pavyzdžių. Todėl nestebina žinia, kad režisierius rengiasi kurti dokumentinį filmą „Velnias ir kunigas“ („The Devil and Father“), kuriame fiksuos egzorcizmus atliekantį kunigą Gabrielę Amorthą. Pasak režisieriaus, pilno metražo filmas leis paraleliai rodyti fikciją ir tikrovę.
Studija „Fox“ šiemet restauravo ir „Egzorcistą“, ir tris jo tęsinius, juos sukūrė Johnas Boormanas (1977), Williamas Peteris Blatty (1990) ir Renny Harlinas (2004). Filmai bus rodomi pakartotinai.








Krėsle prie televizoriaus
Kai prisimenu 7-ąjį ir 8-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmečius, iškart pajuntu nostalgiją, nes tai buvo laikas, kai viskas keitėsi iš esmės – kinas, mados, papročiai, muzika, literatūra. Ir, svarbiausia, man atrodė, jog viskas dar prieš akis. Kažką panašaus, regis, patiria net tie, kurių tada dar nebuvo. Užtat šiuolaikiniuose filmuose tiek daug Vudstoko, mini sijonėlių ir stilingų interjerų.
Thomas Vinterbergas gimė 1969 metais, bet pasižiūrėjus jo pernykštę „Komuną“ (LRT Kultūra, 24 d. 21 val.) gali pamanyti, kad jis ilgisi anų laikų, nes vaikystę taip pat praleido komunoje, tarp, jo žodžiais tariant, „daugybės bepročių ir nesibaigiančio juoko“. „Komunos“ herojai architektas Erikas (Ulrich Thomsen), televizijos laidų vedėja Ana (nuostabioji Trine Dyrholm) ir jų paauglė duktė Frėja, mirus Eriko tėvui, 1970-aisiais persikrausto į jo didelius namus prestižiniame Kopenhagos rajone. Jie nenori gyventi vieni, todėl nusprendžia įkurti komuną – pasikviečia (prieš tai surengę komišką atranką) draugų ir bendraminčių. Kompanija gerai leidžia laiką ir tiki, kad taip bus visada. Bet režisierius stengiasi išvengti pabodusių stereotipų – hipių, narkotikų, sekso, nuogybių. Komunos gyvenimas filme sukasi aplink didelį stalą, todėl svarbiausia, kad kiekvienas narys pagal iš anksto sudarytą grafiką plautų indus, gamintų maistą. Buvimas kartu – lyg mitas, prie kurio Vinterbergas bijo per daug priartėti.
Laukiamiausi jubiliejinių Kanų filmai
Šį trečiadienį, gegužės 17 d., prasidėjo 70-asis Kanų kino festivalis – svarbiausias metų kino renginys. Oficialiojoje jo programoje, kurią sudaro konkursas ir „Ypatingas žvilgsnis“, daug garsių režisierių ir aktorių vardų. Į konkursinę programą įtrauktas ir Sergejaus Loznicos vaidybinis filmas „Nuolankioji“ („Krotkaja“), prie kurio gamybos prisidėjo Lietuva. Tai sušiuolaikinta Fiodoro Dostojevskio „Romiosios“ versija. Nors pagrindinė filmo herojė tebėra auka, šįkart ji kenčia ne dėl vyro – palūkininko, o dėl Rusijos provincijai būdingų aplinkybių. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė rusų teatro žvaigždės Vasilina Makovceva, Roza Chairulina, Lija Achedžakova, epizodiniame vaidmenyje pasirodo dramaturgas Nikolajus Koliada. Programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyks pasaulinė Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ premjera. Tai bendros gamybos su Ukraina, Lenkija ir Prancūzija filmas, kurio veiksmas nukelia į Ukrainoje vykstančio karo zoną. Šio filmo žvaigždė – Vanessa Paradis. Didžiojo konkurso žiuri vadovauja Pedro Almodovaras, atidarymo ir uždarymo, įvyksiančio gegužės 28-ąją, ceremonijas veda Monica Bellucci.
Nauji filmai – „Aš nesu ponia Bovari“
Filmą iš Kinijos retai pamatysi kino teatrų repertuare, bet Feng Xiaogang komedija „Aš nesu ponia Bovari“ („Wo bu shi Pan Jin Lian“, Kinija, 2016), manau, sudomins ne tik kinų kino gerbėjus. Pastarieji gal net nusivils, nes sėkmingas populiarių komercinių filmų kūrėjas Feng Xiaogang vargu ar pretenduoja būti didžiųjų meistrų Zhang Yimou ar Chen Kaige stiliaus tęsėju. Nepaisant pretenzingai išversto pavadinimo, filmo herojė neturi nieko bendro su Gustave’o Flaubert’o romanu: originalo pavadinime minima Pan Jin Lian yra klasikinės kinų kultūros piktadarė, archetipiška lemtingoji moteris. Būtent tokią pravardę Kinijos kaimelio gyventojai prilipino filmo herojei Ksuelian, kuri dešimt metų drumsčia ramius provincijos vandenis. Ksuelian reikalauja teisingumo, nes jaučiasi apgauta ir pažeminta. Sutarusi fiktyviai išsiskirti su vyru, kad pagerintų buities sąlygas, ji negali susitaikyti su mintimi, kad vyras ją apgavo ir gyvena su kita. Ksuelian reikalauja, kad teisėjas panaikintų nuosprendį ir tada ją išskirtų iš tikrųjų.
Pirmoji filmo pusė rodo, ką gali padaryti išduota, orumą ir teisingumą ginanti moteris. Ieškodama teisybės ji pereis visas teisingumo pakopas, taps valdininkų ir teisėjų siaubu, sugriaus ne vieną sėkmingą karjerą, nes galiausiai pasieks Pekiną ir ten atsiguls po Tautos kongreso dalyvio mašina. Tautos išrinktasis į Ksuelian atkreips brangų dėmesį ir ilgai buksavusi biurokratinė mašina ims judėti, tačiau galutinis sprendimas nebesugrąžins lauktos pusiausvyros. Dramatiškas filmo finalas liudija brandų heroję suvaidinusios pirmo ryškumo kinų žvaigždės talentą Fan Bingbing ir priverčia iš naujo prisiminti visas Ksuelian peripetijas, kitaip suvokti šios paprastos, neišsilavinusios, bet geru liežuviu ir humoro jausmu apdovanotos kaimietės motyvus.