Šiais metais kino režisieriui Liudgardui Maculevičiui būtų sukakę 100 metų. Ta proga birželio 15 dieną, 18 val. Lietuvos kinematografininkų sąjungoje rengiamas vakaras jam prisiminti. Vakarą ves dokumentinių filmų režisierius Gediminas Skvarnavičius.
Liudgardas Maculevičius gimė 1917 m. birželio 17 d. Feodosijoje, Kryme. 1939–1944 m. studijavo Sąjunginiame kinematografijos institute Maskvoje. 1944–1946 m. buvo Lietuvos kino studijos atstatymo ir organizavimo darbuotojas. 1946–1990 m. – Lietuvos kino studijos režisierius.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Vienas garsiausių vadinamosios lenkų dokumentinio kino mokyklos kūrėjų Kazimierzas Karabaszas – pirmasis kino dokumentininkas, tapęs Lodzės kino mokyklos garbės daktaru. Režisierius – vienas pirmųjų šios mokyklos absolventų, studijas Lodzėje jis pradėjo 1951 metais. Po penkerių metų kartu su Władysławu Ślesickiu kurti jo filmai „Kur velnias sako labanakt“ („Gdzie diabeł mówi dobranoc“) ir „Tuščios erdvės žmonės“ („Ludzie z pustego obszaru“) įsiliejo į tuomet prieš socialistinį realizmą maištavusią „Juodąją seriją“. Karabaszo dokumentinio kino metodas buvo ilgas paprastų herojų jų natūralioje aplinkoje stebėjimas. Vienas garsiausių režisieriaus ankstyvųjų filmų „Muzikantai“ (Muzykanci“, 1960), pasakojantis apie geležinkelininkų mėgėjiško pučiamųjų orkestro repeticiją, buvo apdovanotas Venecijos „Auksiniu liūtu“. Po kelių dešimtmečių šis filmas tapo žinomas dar ir todėl, kad į visus geriausių filmų sąrašus jį įrašydavo vienas Karabaszo mokinių Krzysztofas Kieślowskis. Lodzės kino mokyklos dėstytojas, profesorius ir dekanas Karabaszas išauklėjo kelias kino kūrėjų kartas. Jis buvo ne tik Kieślowskio, bet ir Marcelio Łozińskio, Małgorzatos Szumowskos, kitų žymių režisierių darbų vadovas. Paskutinį filmą „Kas bagaže“ („Co w bagażu“) Karabaszas sukūrė 2008 metais.
Pokalbis su kino dailininke Sigita Šimkūnaite
„Youngblood“ kino mokykla pakvietė savo studentus iš arčiau susipažinti su kino dailininko profesija. Čia įvyko operatoriaus Martyno Norvaišo ir studentų pokalbis su Sigita Šimkūnaite – Linos Lužytės filmo „Amžinai kartu“, Donato Ulvydo „Emilijos iš Laisvės alėjos“ ir kitų filmų dailininke. Pateikiame pokalbio fragmentus.
Krėsle prie televizoriaus
Vasara televizoriuje – kartojimų metas. Bijau net pagalvoti, kaip jaučiasi žmonės, kurie ir taip visą laiką leidžia prie televizoriaus. Matyt, panašiai kaip aš, dešimtą kartą ragindamas pasižiūrėti tą patį filmą. Aš bent galiu pasiteisinti, kad filmai geri ar įdomūs, o juk apie daugumą lietuviškų laidų, kurios vasarą taip pat atostogauja, to nė iš tolo nepasakysi.
Stebiuosi nenuslūgstančiu prancūzų režisierių dėmesiu poniai de La Fayette (1634–1693). Prancūzų rašytoja gyveno seniai (o prasčiausiame iš visų Google.lt net lietuviško jos pristatymo ar knygų pavadinimo neaptiksi), bet į šios aristokratės knygas nuolat gręžiasi garsiausi režisieriai. Anonimiškai XVII a. išleistas jos apsakymas „Princesė de Monpasjė“ sulaukė Bertrand’o Tavernier dėmesio. „Princesė de Monpasjė“ (LRT, 11 d. 21 val.) nukels į 1562-uosius, Karolio IX valdomą Prancūziją. Aristokratė Mari de Mezjė (Melanie Thierry) myli kunigaikštį de Gizą (Gaspard Ulliel), bet merginos tėvas (Philippe Magnan) nusprendžia ją ištekinti už turtingo kunigaikščio Filipo (Gregoire Leprince-Riguet). Kai įsisiautėja kruvinos kovos tarp katalikų ir hugenotų, prisijungęs prie karaliaus vyras išsiunčia Mari į saugią pilį. Čia ją globoja buvęs Filipo mokytojas grafas de Šabanas (Lambert Wilson). Jis moko Mari lotynų kalbos ir po truputį ją įsimyli. Netrukus prie jaunos moters gerbėjų prisijungs būsimas Prancūzijos karalius Henrikas III, prieš tai jis dar suspės pabūti Lenkijos ir Lietuvos karaliumi Henriku Valua (Raphel Personnaz).
Andrzejus Chyra apie Šarūno Barto „Šerkšną“
Jubiliejiniame Kanų kino festivalyje parodytas Šarūno Barto filmas „Šerkšnas“ („Frost“) sulaukė gerų atsiliepimų prancūzų spaudoje. Dienraščio „Le Monde“ kino kritikas Jacques’as Mandelbaumas recenzijoje tvirtina, kad šis pasakojimas apie jaunų lietuvių porą, vežančią humanitarinę pagalbą, labiau yra ne kelio ir ne angažuotas filmas, o „didis filmas apie meilę“. Jis lygina „Šerkšną“ su Roberto Rossellini „Kelione į Italiją“, sakydamas, kad tai „šiaurietiškas ir postmodernus filmas, kuriame įsimylėjėlių pora pasiklysta alkoholio naktyse ir snieguotose stepėse“, prieš suprasdama, kad „mirties artumas patikslina meilės ir gyvenimo kainą“. Kito įtakingo dienraščio „Libération“ recenzentas Luc Chesselis išskiria filmo pabaigą: „Visi pasakys jums, kad paskutinės dvidešimt filmo minučių yra nuostabios.“ Iškart po premjeros „Gazeta Wyborcza“ išspausdino pokalbį su „Šerkšne“ vieną pagrindinių vaidmenų suvaidinusiu lenkų aktoriumi Andrzejumi Chyra. Kanuose su aktoriumi kalbėjosi Mariola Wiktor. Ji teigia, kad tokio Chyros lenkų kine neteko matyti – jis neįtikėtinai autentiškai vaidina karo korespondentą Donbase. Pateikiame kelis pokalbio fragmentus.
Birželio 14 d. 19.10 Vilniuje, „Skalvijos“ kino centre, birželio 15 d. 18 val. Kaune, laikinojoje „Romuvos“ kino salėje, ir birželio 20 d. 18 val. Klaipėdoje, „Kultūros fabrike“, bus rodomas Grzegorzo Zariczno filmas „Bangos“ („Fale“, 2016).
Tai dar vienas lenkų filmas, kuriame sunku nubrėžti aiškias ribas tarp dokumentinio ir vaidybinio kino. Filmo herojės – dvi septyniolikmetės merginos. Ania (Anna Kęsek) ir Kasia (Katarzyna Kopeć) mokosi kirpėjų mokykloje, gyvena pilkame pramoniniame mieste, svajoja apie tikrus jausmus ir bando spręsti susikaupusias problemas. Kasia norėtų išsiveržti iš skurdžių tėvų namų, Ania nenori taikytis ir gyventi kartu su kitą vyra pamilusia mama. Ania gyvena su tėvu, kurio praeitis gana dramatiška.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Savaitgalį Krokuvoje baigėsi 57-asis Krokuvos kino festivalis. Geriausiu tarptautinio konkurso dokumentiniu filmu išrinktas kroatų rašytojo ir poeto Pero Kvesićio filmas „Dum spiro spero“. Tai autoironiškas vaizdo dienoraštis, kuriame rašytojas fiksuoja savo kasdienybę, pasakoja apie kovą su sunkia plaučių liga. „Dum spiro spero“ apdovanotas „Auksiniu ragu“ ir 30 tūkstančių zlotų premija. Paweło Łozińskio vadovaujamas žiuri taip pagrindė sprendimą: „Autorius rodo mums gyvenimo ir meilės grožį, atrasdamas savyje drąsos susigrumti su savo mirtingumu humoro ir orumo kupinu būdu.“
„Sidabriniu ragu“ (15 tūkstančių zlotų) geriausio vidutinio metražo dokumentinio filmo režisieriui apdovanotas Audrius Stonys už filmą „Moteris ir ledynas“. Žiuri sprendimą suformulavo taip: „Už ypatingą ir poetišką požiūrį į dokumentinį kiną, kontempliacijos ir tylos patirtį, kai judesys, laikas, gyvenimas ir mirtis tampa mūsų vidinio kraštovaizdžio elementais.“ Stonio filmui prizą skyrė ir FIPRESCI žiuri. Šis apdovanojimas skirtas „už šaltakraujišką drąsą naudojant kino kalbą – pagrindinį išraiškos įrankį. Filmas be žodžių rodo žmogaus menkumą susidūrus su gamtos didybe.“ „Sidabrinis ragas“ geriausio pilno metražo dokumentinio filmo režisieriui atiteko Lissette Orozco už filmą „Adrianos paktas“ („Adriana’s Pact“, Čilė).
70-ajam Kanų kino festivaliui pasibaigus
Jubiliejinis Kanų kino festivalis išdalijo apdovanojimus. Kaip kasmet, buvo ir abejotinų, ir pelnytų sprendimų. Galiausiai juk ne tik žiuri apdovanojimai, bet ir žiūrovų pasirinkimas bei kritikų vertinimai rašo kino istoriją: apie kurį iš jų – Maren Ade’s „Tonį Erdmaną“ ar Keno Loacho „Aš, Danielis Bleikas“ bus kalbama? Šiemet tokių ryškių nesutapimų nebuvo, beveik visi apdovanoti filmai minėti dar prieš paskelbiant verdiktą.
Geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą gavęs Agnès Varda ir JR filmas „Veidai ir kaimai“ („Visages, Villages“) buvo vienas nuoširdžiausių ir turiningiausių festivalyje. Jis įsimena ir dėl kadrą nepaprasta šiluma ir intelektu pripildančios režisierės. Varda kuria filmą apie savo ir puse amžiaus jaunesnio gatvės menininko, savo anūko JR, kelionę po Prancūzijos provinciją. Jie kalbina žmones, klausosi jų istorijų, fotografuoja juos ir klijuoja išdidintas nuotraukas viešosiose erdvėse, norėdami atkreipti dėmesį į šalia gyvenančius herojus. Tačiau žaviausias filme išlieka Varda ir JR tarpusavio ryšys, primenantis, kad kai kurie menininkai niekada nesensta. Finalinė Varda kelionė pas Godard’ą, kai randama vien ant jo lango užrašyta žinutė, turbūt yra viena jautriausių vis dar gyvos prancūzų Naujosios bangos istorijos akimirkų.
Krėsle prie televizoriaus
Išgyventi iki atostogų – aktualus šūkis. Lucos Guadagnino filmo „Didesni purslai“ (TV1, šįvakar, 2 d. 22.55) veikėjams jos jau prasidėjo. Roko žvaigždė Mariana (Tilda Swinton) su draugu Polu (Matthias Schoenaerts) mėgaujasi poilsiu Pantelerijoje – saloje tarp Sicilijos ir Tuniso. Jų idiliją prie įspūdingo baseino bei lovoje sudrumsčia buvusio Marianos meilužio – muzikos prodiuserio Hario (Ralph Fiennes) ir jo dukters Penelopės (Dakota Johnson) apsilankymas. Guadagnino perdirbo 1969-aisiais pasirodžiusį ir tada nepadoriu laikytą Jacques’o Deray filmą „Baseinas“. Jo veiksmas rutuliojosi madingame Sen Tropezo kurorte, filme skambėjo Michelio Legrand’o muzika ir vaidino Romy Schneider bei jos buvęs sužadėtinis Alainas Delonas, o maištininkų kartai atstovavo Jane Birkin, kurios erotiškoji Penelopė tapo dramos katalizatoriumi. Tais pačiais metais kartu su Serge’u Gainsbourge’u Birkin įrašė skandalingą dainą „Je t’aime... moi non plus“ – joje pirmąkart nuskambėjo moters patiriamo orgazmo dejonės. „Baseino“ kvartetas patiria erotinę įtampą, kuri bet kurią akimirką gali pavirsti kriminaline mįsle.
Nauji filmai – „Apsimetėliai“
Pagrindinis estų režisieriaus Vallo Toomlos filmo „Apsimetėliai“ („Teesklejad“, Estija, Latvija, Lietuva, 2016) veikėjas yra namas. Jis stovi beveik pačiame pajūryje, yra idealiai pritaikytas prie gamtos ir peizažo, o šiuolaikiškas medžio ir stiklo derinys bei puikiai kiemo įrėmintas baseinas tik pabrėžia ypatingą prabangą. Namo viduje daiktų nedaug, jie atrodo lyg ką tik atvežti iš baldų salono, interjerai tobuli ir, regis, atspindi šeimininkų finansines galimybes bei estetinius prioritetus. Tai tobulas ir brangus skandinaviškas dizainas, kurio atgarsius kartais matome liaudiškose „Ikea“ parduotuvėse. Man regis, estų režisierius Vallo Toomla įsitikinęs, kad šis namas paryškins ir jo priklausomybę skandinavų kino tradicijai, juolab kad naujos švedų kino žvaigždės – šiųmetinių Kanų nugalėtojo Rubeno Östlundo ankstesnio filmo „Force Majeure“ – įtakos „Apsimetėliams“ paneigti būtų neįmanoma, nors šeimos santykių krizė, atsiskleidžianti jos nariams išvykus atostogauti, šių dienų kine rodoma vis dažniau. Be abejo, tai susiję su filmų personažų ir jų autorių požiūriu į gyvenimą, kai vienu svarbiausių prioritetų tampa laisvalaikis.