Kinas
Pamenu, 2023-iaisiais nemaža dalis žiūrovų susiskirstė į stovyklas: vieni aiškino, kad geriausias metų filmas – Christopherio Nolano „Openheimeris“, kiti atkakliai gynė savo stovyklą, kuriai priklausė Gretos Gerwig „Barbė“. Gali būti, kad šįmet šios stovyklos vėl atgis, mat pasirodys ne tik Nolano, bet ir Gerwig naujas darbas. Nors filmas kuriamas „Netflix“ platformai, išrinktieji turės galimybę jį pamatyti ir IMAX formatu.
Gerwig imasi C.S. Lewiso „Narnijos“ priešistorės – „Burtininko sūnėno“, pasakojančio apie Narnijos pasaulio gimimą, pagundas, išbandymą ir ribą tarp kūrybos bei destrukcijos. Istorijos centre – du vaikai, kurių kelionė po kitus pasaulius leidžia patirti ne tik stebuklą, bet ir jo kainą. Spaudoje kartojama, kad Gerwig ne kuria „dar vieną“ fantazijos ekranizaciją, o derina ją su savo autoriniu braižu – jos „Narnija“ turėtų būti ne vien reginys, bet ir pasakojimas apie smalsumą, atsakomybę ir tai, kaip gražiausios istorijos gali užgimti iš pavojingų klausimų. „Barbė“ buvo kultūrinė polemika, o „Narnija“ žada tapti jos autorine pasaka apie pasaulio pradžią.
Alejandro Gonzálezo Iñárritu gerbėjai turbūt jau žino, kad šiais metais pasirodys jo filmas „Kasėjas“ („Digger“, JAV, D. Britanija, Meksika), pristatomas kaip „katastrofiško masto komedija“. Siužeto centre – galingiausias pasaulio žmogus, kuris imasi desperatiškos misijos įrodyti, kad yra žmonijos gelbėtojas, nors būtent jis pats ir sukėlė grėsmę, galinčią viską sunaikinti. Pagrindinį vaidmenį atliekantis Tomas Cruise’as sąmoningai žengia į jam neįprastą – tamsios komedijos teritoriją, tarsi ironizuodamas savo paties herojinį kino įvaizdį. Filmo idėja apibūdinama kaip žanrų mišinys, kai humoras kyla ne iš pokštų, o iš pačios katastrofos. Iñárritu vėl grįžta prie jam būdingų temų – galios, saviapgaulės ir moralinės atsakomybės, šįkart pasitelkdamas groteską. Greta Cruise’o vaidina Sandra Hüller, Jesse Plemonsas, Johnas Goodmanas, Rizas Ahmedas, Emma D’Arcy ir kt. Taigi „Kasėjas“ žada būti ne apie pasaulio gelbėjimą, bet apie tai, kaip lengvai noras būti gelbėtoju gali tapti dar viena katastrofa.
Kol kas niekur nežada trauktis Ridley Scottas, tad šįmet pasirodys jo postapokaliptinis fantastinis filmas „Šuns žvaigždynas“ („The Dog Stars“, JAV). Pagal Peterio Hellerio romaną kuriama istorija nukelia į pasaulį po pandemijos, beveik sunaikinusios žmoniją, kur likę gyvi žmonės egzistuoja tarp nuolatinės grėsmės ir vilties, kad už izoliacijos ribų dar gali egzistuoti gyvenimas. Pagrindinis veikėjas – civilinės aviacijos pilotas, praradęs šeimą ir bandantis išgyventi kartu su kaimynu buvusiu kariškiu, – tampa ne tiek veiksmo, kiek vienatvės, gedulo ir moralinio pasirinkimo figūra. Scottui būdingo reginio čia turbūt bus nemažai, tačiau siužeto ašis sukasi ne apie katastrofą, o apie tai, kas lieka po jos: santykį su kitu, smurto ribas ir trapų tikėjimą, kad pasaulis dar gali būti atkurtas. Aktorių ansamblis – nuo Jacobo Elordi iki Josho Brolino ir Margaret Qualley – leidžia manyti, kad filmas neapsiribos vien apokaliptiniais vaizdiniais. „Šuns žvaigždynas“ – apie lėtą, skausmingą bandymą suprasti, ką reiškia tęsti gyvenimą tada, kai pasaulis, regis, jau pasibaigė.
Grįžkime į Europos žemyną, mat ir čia bus ko laukti. Etatinis pižoniškų žiūrovų (o tokie daugiau ar mažiau esame visi) linksmintojas Rubenas Östlundas pristatys dar vieną socialinę satyrą „Pramogų sistema neveikia“ („The Entertainment System Is Down“, Švedija, Vokietija, Danija, Prancūzija, Šveicarija, Norvegija, D. Britanija, JAV, Vengrija). Veiksmas vyksta ilgo skrydžio metu, kai sugenda lėktuvo pramogų sistema ir keleiviai lieka be ekranų, be dirgiklių ir, svarbiausia, vieni su kitais. Ši, regis, menka techninė problema virsta situacija, kai žmonės priversti susidurti su tikriausiu siaubu – nuoboduliu. Neatsitiktinai kaip įkvėpimo šaltinis minimas Aldouso Huxley romanas „Puikus naujas pasaulis“: filmas krypsta į „komforto“ civilizacijos, kai pramoga tampa nebe priedu, o pačia egzistencija, kritiką. Jei siužetas atrodys nuobodus, bus galima akis paganyti į surinktą žvaigždyną – Keanu Reevesą, Kirsten Dunst, Danielį Brühlį, Samanthą Morton, Julie Delpy, Vincent’ą Lindoną ir kt. Net gamybinė detalė – specialiai įsigytas nurašytas „Boeing 747“ – tarsi pabrėžia, kad bus kuriama ne metafora, o uždara, tikroviška erdvė, kurioje ima byrėti mandagus komfortiškojo pasaulio paviršius.
„Korsažo“ režisierė Marie Kreutzer šįmet pristatys ne kostiuminę dramą, o šiandienos moralines ribas tyrinėjantį filmą „Švelnusis monstras“ („Gentle Monster“, Austrija, Vokietija). Tai istorija apie dvi moteris, savo gyvenimą kuriančias šalia vyrų, apie kurių tamsiąsias puses joms patogiau nežinoti arba jų nematyti. Liusi, garsi pianistė, po partnerio perdegimo persikelia su juo ir sūnumi į kaimą, taip aukodama ir savo profesines galimybes, tačiau vienas policijos vizitas sugriauna jos susikurtą saugumo pojūtį ir priverčia stoti akistaton su tiesa, kuri iki tol buvo ignoruojama. Eloiza, dirbanti policijoje specialiąja tyrėja ir besirūpinanti demencija sergančiu tėvu, susiduria su tais pačiais galios ir prievartos mechanizmais, kuriuos asmeniškai taip pat linkusi atidėti į šalį. Šis dviejų siužetinių linijų susikirtimas parodo, kaip arti vienas kito egzistuoja pasitikėjimas ir apgaulė, meilė ir smurtas. Kreutzer atvirai kalba apie seksualinę prievartą, slypinčią „visose visuomenės sferose“, ir kaip sunku ryžtis pažvelgti į tai, kas griauna saugumo iliuziją. Pagrindinius vaidmenis sukūrė Léa Seydoux ir Catherine Deneuve.
Nežinau, kaip jūs, gerbiami skaitytojai, tačiau kad ir ką sukurtų Bruno Dumont’as, kaskart būnu nustebinta (gerąja prasme). Šįkart režisierius grįžta su filmu „Raudonosios uolos“ („Les Roches rouges“, Prancūzija, Italija, Belgija, Portugalija), o veiksmas perkeliamas iš Šiaurės Prancūzijos į Žydrąją pakrantę. Filme pasakojama apie dvi paauglių gaujas – vietinius ir atvykėlius, – kurių varžymasis šokinėjant į vandenį nuo uolų pamažu perauga į jausmų ir jėgos išbandymą. Šioje vasariškoje, iš pirmo žvilgsnio idiliškoje erdvėje žaidimas su rizika virsta aistrų, jėgos ir smurto kalba. Pats Dumont’as sakė, kad ši pakrantė tampa fonu, perteikiančiu karštakošiškus veiksmus ir aistras, kurios įsiliepsnoja ir pasiglemžia žmonių širdis. Todėl vasara čia nebeatrodo lengva ar nekalta – veikiau kaip žiauri iniciacijos teritorija, kur jausmai ir pavojus susilieja. Spaudoje rašoma, kad po „Imperijos“ šis filmas gali žymėti savotišką Dumont’o kūrybos posūkį – nuo jam įprastos Šiaurės Prancūzijos prie pietietiško peizažo, bet išlaikant tą patį neramų santykį su kūnu, aistra ir likimu.
Kad Kalėdų stebuklas tėra iliuzija, turbūt patvirtins ir Pedro Almodóvaro naujausias filmas „Karčios Kalėdos“ („Amarga Navidad“, Ispanija). Tai šiuolaikinė tragikomedija, kurioje šventinis laikotarpis tampa ne paguodos, o vidinės tuštumos fonu. Filmo centre – moteris, bandanti išgyventi motinos mirtį ir nuo gedulo bėganti į darbą, kol išsekęs kūnas ją priverčia sustoti. Veiksmas rutuliojasi tarp Madrido ir Lansarotės, o šviesa ir šventinės dekoracijos tik dar labiau išryškina skausmą ir saviapgaulę. Almodóvarui būdingi stiprūs moterų personažai, emocinis tirštumas ir tragikomiškas tonas filme žada susilieti su gedulo, meilės ir praradimo patirtimis. Pagrindinius vaidmenis atlieka režisieriaus kino pasaulyje jau atpažįstami veidai: Bárbara Lennie, Aitana Sánchez-Gijón ir Leonardo Sbaraglia. Neatsitiktinai, kaip teigiama, atsiras ir metakino linija, dar kartą pabrėždama Almodóvaro pomėgį reflektuoti patį kūrimo procesą. Taigi „Karčios Kalėdos“ bus ne šventinė pasaka, o jautri ir ironiška meditacija apie netektį, darbą kaip pabėgimą ir tai, ką reiškia iš tikrųjų sustoti.
Rumunų režisierius Radu Jude per metus geba sukurti kad ir po du filmus, tačiau šįkart ne apie jį, o apie Cristianą Mungiu, kurio naujo filmo teko laukti kone ketverius metus. Režisierius grįžta su „Fjordu“ („Fjord“, Norvegija, Rumunija, Švedija, Suomija, Danija, Prancūzija) – pirmuoju savo filmu anglų kalba, o veiksmas perkeliamas į atokią Norvegijos gyvenvietę. Čia rumuno tėvo ir norvegės motinos šeima bando pradėti naują gyvenimą, tačiau netrukus atsiduria institucijų ir bendruomenės akiratyje dėl įtarimų, susijusių su vaikų gerove. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip socialinė drama apie kultūrinius skirtumus, bet Mungiu, kaip įprasta, pasakojimą grįs ne konfliktu tarp „svetimų“ ir „savų“, o tyliais moraliniais lūžiais. Skandinaviškas kraštovaizdis čia tampa ir savotiška teismo erdve, kurioje intymus šeimos gyvenimas pamažu atiduodamas viešumai. Įdomu bus ir tai, kaip Mungiu, nebūdamas skandinavas, papasakos apie šio regiono socialinę gerovę. Mačius jo ankstesnę kūrybą galima spėti, kad optimizmo bus ne per daugiausia.
Deja, visų filmų išvardyti neįmanoma, o ir laukiame mes skirtingai ir skirtingų dalykų. Tad pabaigoje belieka trumpai paminėti, ko šįmet vertėtų nepražiopsoti. Tarp kitų – Tomo Fordo „Cry to Heaven“, pagal Anne Rice romaną (lietuviškai pavadintą „Kastratai“) sukurta drama apie XVIII a. Italijos operos pasaulį, kastratų kultūrą ir kūną kaip meninį instrumentą. Regis, filmas gali būti vizualiai rafinuotas. O kur dar Werneris Herzogas, Angela Schanelec, Asgharas Farhadi, Joelis Coenas, Lisandro Alonso, Lee Chang-dong... Tik turėk noro gyventi ir laukti.
