Nereikalingas

Filmo „Nėra kitos išeities“ („Eojjeolsuga eobsda“, rež. Park Chan-wook, Pietų Korėja, 2025) saldi įžanginė scena turi karikatūros atspalvį. Vadovu popieriaus gamykloje dirbantis Mansu (Lee Byung-hun) jaučiasi turintis viską, ko reikia. Visą gyvenimą jis daug ir sunkiai dirbo, nusipirko namą, kuriame užaugo, o dabar savo paties išpuoselėtame sode kepa darbdavio atsiųstą ungurį ir šypsosi šeimai – žmonai ir dviem vaikams. Tik užslenkantys tamsūs debesys ir fone skambantis Mozartas sufleruoja, kad ši idilė ilgai netruks.

„Nėra kitos išeities“ paremtas Donaldo E. Westlake’o romanu „Kirvis“ (1997). Jį 2005 m. į ekraną jau buvo perkėlęs režisierius Costa-Gavras, tačiau Chan-wookui tai visai netrukdo – jis pasakoja savo istoriją apie šiuolaikinį pasaulį ir, žinoma, Pietų Korėją.

„Būti atleistam iš darbo Pietų Korėjoje tapatu galvos nukirtimui“, – bando drastiškai darbo vietas fabrike sumažinusiems amerikiečiams paaiškinti Mansu. Iš tiesų dėl to ne tik lekia galva. Darbo netekimas tapatu jo, kaip vyro, kastracijai. Mansu netenka ne tik darbo – jis netenka šeimos galvos pozicijos, o per tai – socialinės ir ekonominės padėties visuomenėje. Tuoj pat nelieka antro automobilio, teniso, šokių, pianino pamokų, auksaspalvių retriverių ir net „Netflixo“ prenumeratos, o šeimos galvos vaidmenį iš karto perima racionali žmona Miri (Son Ye-jin). Pasakojimui Chan-wookas suteikia papildomų sluoksnių. Tamsia socialine satyra režisierius kritikuoja ne tik vidurinei klasei vis labiau kylančią grėsmę (būtent jos atstovai, ilgą laiką kūrę ekonominę savo valstybės gerovę, dabar tampa bedarbiais). Neabejotinai jis kalba ir apie įsišaknijusią patriarchalinę santvarką, kuri krizės akivaizdoje generuoja frustruojančius, depresijos apimtus alkoholikus, pasiryžusius padaryti viską, kad neprarastų savo statuso. Ir vis dėlto išnyranti potekstė apie žmogų, kuris save reikalingu laiko tik tol, kol yra naudingas sistemai, – gana universali.

Frazė „nėra kitos išeities“ filme pateikiama kaip neginčijamas moralinis pasiteisinimas. Ją kaip mantrą ima kartoti ir Mansu. Chan-wookas nėra kino moralistas, todėl savo personažui scenarijumi nuolat siūlo išeitis, tik šis, regis, jau yra įtikėjęs, kad išeities nėra. Riba slidi, tačiau režisierius niekada nerodo Mansu ir kaip antagonisto. Tai, kad Mansu iš tiesų nėra šaltakraujis žudikas – jis nemoka šaudyti tiesiai, negeba supjaustyti kūno, net kopimas į kalvą ar išgyvenimas gamtoje jam per didelis iššūkis, – situacijai suteikia tragikomizmo. Mansu veiksmai groteskiški, tačiau jo pasirinkimas žudyti filme anaiptol ne blogio išraiška. „Nėra kitos išeities“ kuriamame pasaulyje tai logiška pasekmė, racionalus pasirinkimas, leidžiantis išlikti sistemoje, kurioje žmogaus vertę (iš tiesų ir visą jo esybę) lemia tik tai, kiek naudos jis gali duoti.

Byung-hun meistriškai kuria daugiasluoksnį personažą. Jis apgailėtinas, simpatiškas, racionalus beprotis. Kadre tiki ir jo drebančia koja, ir abejone, ir finaline transformacija. Lygiavertė jam ir Son Ye-jin sukurta žmona Miri – personažas, kuris po žodžiais ir santūriu elgesiu slepia prieštaravimų kupiną, tokių pat visuomenės stigmų lydimą istoriją (leidžiama suprasti, kad būti vieniša motina Pietų Korėjoje veikiausiai menka garbė). Nuo pat filmo pradžios ji iškelta galva prisiima ne tik savo, bet ir svetimas pareigas. Ir akivaizdžiai supranta daugiau nei pasako. Būtent dėl to, ar ji bendrininkė, ar tos pačios sistemos auka, teks nuspręsti žiūrovui.

Įdomu, kad visi Mansu sutikti „konkurentai“ yra alternatyvios jo kopijos, skirtingos versijos to, kas galėjo atsitikti jam pačiam. Būtent todėl jie kaip aidas atkartoja vienas kito žodžius ar dialoguose vienas kitam sako tai, ką galėtų, turėtų sakyti ir patys sau. Ir taip įvyksta tikrasis sistemos svajonės išsipildymas – apimti desperacijos jie ims naikinti patys save. Nereikės net atleisti.

Režisierius mėgsta simbolizmą (kartais net akivaizdų) ir jo nevengia. Skaudamas, gendantis dantis, „įžeminantis“ ir sužmoginantis personažą, galų gale yra brutaliai pašalinamas su (turbūt) paskutiniais empatijos, sąžinės likučiais. Tiksli kadro simetrija, šalti interjerai atspindi Mansu bandymą suvaldyti savo griūvantį pasaulį. Tačiau bonso medis lūžta dar filmo pradžioje, o ir pasirodanti šviesa vis apakina.

Mansu mėgsta popierių, analoginio amžiaus relikviją modernių technologijų pasaulyje. Manau, tai kelia simpatijas pačiam Chan-wookui (ko verti vien finaliniai filmo titrai, rodantys skirtingus popieriaus lapus mikroskopiniu lygmeniu), nes jo paties filmas yra meilės kūrybai išraiška. Besikeičiantys žanrai – nuo socialinės dramos, politinės satyros, slapstick komedijos iki trilerio (ne be tylios dedikacijos Hitchcockui, žinoma), skirtingos montažo technikos, netikėti kameros kampai (operatorius Kim Woo-hyungas pabūna visur – ir šuns būdoje, ir bokalo dugne), garsas, kartais tik foninis, o kartais virstantis lygiaverčiu scenos dalyviu, – viskas filme susijungia į vientisą audinį. Arba popieriaus lakštą.

Atrodo, kad Chan-wookas šį kartą nenori šokiruoti. Jis stebi, reflektuoja, kaip anatomas po vieną sluoksnį rodo visuomenę, kuri pati pasirenka žudyti žmogiškumą. Režisierius leidžia juoktis (gal kiek nepatogiai) iš mūsų pačių išlikimo instinkto, primindamas, kad filmo fantazija netrukus gali tapti realybe. Baimė būti nereikalingam – baisi varomoji jėga.