Krėsle prie televizoriaus
Damieno Chazelle’o filmą „Kalifornijos svajos“ (LRT, 31 d. 22.50) kritikuoti lengva, juolab prisiminus klasikinius Holivudo miuziklus. Jų ir siužetai sudėtingesni, ir pagrindiniai personažai dramatiškesni, ir vokaliniai gebėjimai niekam nekelia abejonių. Į akis iškart krintantis „Kalifornijos svajų“ paprastumas, ko gero, ir yra didžioji jo sėkmės dalis. Chazelle’as pasakoja istoriją apie Los Andželo spūstyje susitikusius jaunuolius. Emmos Stone Mija svajoja tapti aktore, bet kol tai įvyks, ji dirba kavinėje, rašo monopjesę ir tiki šviesia ateitimi. Pianistas Sebastijanas (Ryan Gosling) svajoja apie nuosavą džiazo kavinę, bet kol kas uždarbiauja svetimose grodamas populiarias melodijas, nors jaučiasi beveik naujuoju Theloniousu Monku. Tačiau už įgyvendintas svajones Mijai ir Sebastijanui teks sumokėti.
Sandra Hüller apie „Interesų zoną“ ir „Kryčio anatomiją“
„Priešingai, nei atrodo, fašizmas nebuvo vien tik Vokietijos reiškinys. Verta pamąstyti, ar mums negresia pavojus jį pakartoti“, – sako aktorė Sandra Hüller, sukūrusi vaidmenis „Kryčio anatomijoje“ bei „Interesų zonoje“ ir atsidūrusi 2023–2024 m. kino sezono dėmesio centre.
Nauji filmai – „Mamutų medžioklė“
Kuriant kultūros legendas – naratyvus apie praeities kūrėjus ir jų darbų reikšmę – paprasta likti elegijos, mitologizavimo rėmuose. Epo formai būdinga prarasti reflektyvų ryšį su dabartimi, ypač kalbant apie nacionalinio teatro, pastaraisiais dešimtmečiais netekusio savo svorio, mitą. Žurnalistės, televizijos laidų autorės ir dokumentikos režisierės Aistės Stonytės darbuose apsieinama be kultūrinio fetišizmo. Laidų cikle „Legendos“ ir naujame dokumentiniame filme ryšys su žiūrovu užmezgamas kuriant laikmečio kultūros atmosferą, kurios vėjyje šios legendos buvo įpūstos arba uždusintos. Tačiau „Mamutų medžioklės“ (Lietuva, 2023) atveju svarbus ne tik vienmatis istorinis fonas: būtent laikmečių kaita, kontrastas tarp „tada“ ir „dabar“ transformuoja naratyvą iš panegirikos į daugiasluoksnį filmą, užduodantį platesnius klausimus apie kūrybinio palikimo tęstinumą.
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
„Interesų zona“ – istorinis terminas. Zona 1941 m. buvo įkurta aplink Aušvico koncentracijos stovyklą, prieš tai nusavinus žemę ir penkių kilometrų spinduliu išvarius iš jos vietinius gyventojus. Taip siekta kelių tikslų – apsunkinti kalinių kontaktus su vietiniais, sukurti pavyzdinius kaimus, kurių ūkiai taptų pavyzdžiu būsimiems vokiečių kolonistams Rytuose, bei gauti finansinės naudos SS iš kalinių užaugintų žemės ūkio produktų. Zonos sukūrimo iniciatorius buvo stovyklos komendantas Rudolfas Hössas. Jis yra „Kino pavasario“ atidarymo filmo – Jonathano Glazerio „Interesų zonos“ – veikėjas.
Krėsle prie televizoriaus
Kai ryte stinga priežasčių atsikelti iš lovos, kai atrodo, kad gyvenimas stovi vietoje, o pasaulis ritasi bedugnėn, prasmės gali suteikti nebent pusryčiai. Žinoma, prancūziški ir, šiukštu, „nepagardinti“ vulgarių virėjų iš LRT apylinkių. Terapinio poveikio man visada turėjo ir Noros Ephron feljetonai, ir jos filmai, todėl iškart rekomenduoju 2009-aisiais pasirodžiusią režisierės komediją „Julie ir Julia“ (TV3, 23 d. 13.10). Ji apdainuoja prancūzų virtuvės žavesį, bet Ephron įkvėpė dvi tikros istorijos. Julia Child (Meryl Streep) pokario Prancūzijoje pradėjo mokytis gaminti, nes, regis, niekuo nesugebėjo užsiimti rimtai. Dabar ji laikoma kulinarijos meno guru. Daug vėliau Julie Powell (Amy Adams) norėjo tapti rašytoja, bet dėl kulinarinių sugebėjimų įgijo šlovę internete, išleido knygą, ir jos nuotykiai galiausiai buvo ekranizuoti.
„Nemanau, kad vienas filmas gali pakeisti pasaulinę politiką. Tačiau jis tikrai gali pažadinti sąmoningumą ir prabilti į žmonių širdis“, – viename interviu yra sakiusi kino meistrė Agnieszka Holland. Jau ne vienerius metus apie tvarumą kalbantys „Kino pavasario“ organizatoriai antrina, kad filmai gali tapti tam tikru kompasu, galinčiu parodyti kryptį link geresnės ateities. Būtent apie tai kalba ir filmų rinkinio „Šiandienos filmai rytojui“ istorijos – apie tai, kur (ne)galime būti po kelių metų.
„Nuo senatvės neįmanoma pabėgti, bet galime parodyti jos grožį“, – sako Vilniuje gimusi 84-erių metų Vika, tikra Varšuvos klubų žvaigždė. Šios spalvingos asmenybės gyvenimas įamžintas naujame 2023 m. filme „Vika!“, kurio premjera Lietuvoje įvyks jau pirmadienį, kovo 25 d., išskirtiniame HBO seanse kino teatre „Forum Cinemas Vingis“.
Kovo mėn. 22–24 d. kultūros komplekse SODAS 2123 įsikūrusioje erdvėje „Entity“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) vyks trys susitikimai su animacijos kūrėjais – Pijumi Čeikausku, Egle Davidaviče ir Antanu Skuču bei Lina Vaiškūnaite, pavadinimu „Praxinoscope“. Renginių metu bus kalbama apie šiuolaikines technologijas ir bendradarbiavimo praktikas, taip pat bus galima susipažinti su animatorių menine veikla ir kūrybiniu procesu. Kūrėjai pasidalins patirtimi ir atsakys į aktualius animacijos klausimus. Šie susitikimai – tai Entity renginių serijos „Entity: Unisona“ dalis.
Kino naujienos trumpai
Los Andžele 96-ąjį kartą įteikti Amerikos kino akademijos apdovanojimai. Pirmą kartą Akademija apdovanojo filmą iš Ukrainos: Mstyslavo Chernovo „20 dienų Mariupolyje“ („20 Days in Mariupol“) pripažintas geriausiu dokumentiniu filmu. Daugiausia statulėlių – septynias, tarp jų už geriausią filmą, režisieriaus ir aktoriaus darbą, gavo Christopherio Nolano „Openheimeris“ („Oppenheimer“). Tradicinis vaizdo įrašas, kuriame prisimenami per metus mirę kino kūrėjai, prasidėjo Aleksejaus Navalno citata – jis buvo 2023 m. nugalėjusio dokumentinio filmo herojus.
Kovo 21 d., ketvirtadienį, 19 val. M.K. Čiurlionio namų rengiamo susitikimų ciklo „Pasaulio kino vakarai su režisieriumi Audriumi Stoniu“ peržiūroje – Irano režisieriaus Abbas Kiarostami kino juosta „Per alyvmedžių giraitę“ (Through the Olive Trees, 1994). „Tai vienas gražiausių kino istorijoje filmų apie meilę“, – sako režisierius Audrius Stonys.