Patogiai apie nepatogius dalykus

Dvidešimtmetį „Nepatogus kinas“ siūlė pasitikti su kiek paradoksaliu kvietimu įsigyti akreditaciją, kad galėtum „žiūrėti filmus patogiai“. Daugiau nei penkiasdešimt šių metų istorijų taip pat buvo suskirstytos į temines programas – „žiūrovų patogumui“, kaip skelbė organizatoriai. Žinoma, festivalio pavadinimas neįpareigoja žiūrovo patirti fizinį diskomfortą, tačiau šiame patogumo akcentavime galima įžvelgti ir platesnį prieštaravimą: net sudėtingiausios, skaudžiausios istorijos šiandien pateikiamos taip, kad jas būtų kuo paprasčiau pasirinkti, peržiūrėti ir pamiršti.

Į jubiliejinį festivalį norisi pažvelgti ne kaip į atskirų filmų rinkinį, o kaip į visumą, mėginant suprasti, kokį kiną jo rengėjai laiko vertingu, kieno istorijas renkasi pasakoti ir kam jos iš tiesų gali būti nepatogios. Juolab kad atsakymai ne visada sutampa su tuo, ką žada programų aprašymai.

Iš daugiau nei penkiasdešimties šių metų filmų teko rinktis, todėl pirmiausia atsigręžiau į konkursines programas. Juk būtent jos turėtų aiškiausiai atskleisti festivalio sudarytojų požiūrį į dokumentinį kiną: ne tik kokios temos jiems svarbios, bet ir kokią kino kalbą, režisūrinius sprendimus bei santykį su tikrove jie laiko vertingais.

Atradimų konkurse šiemet ryškėjo šiuolaikinei dokumentikai ypač būdingas polinkis gręžtis į save. Asmeninė patirtis tampa ne tik pasakojimo medžiaga, bet neretai ir savotišku kūrinio vertės pateisinimu. Jeroeno Kooijmanso „Love-22-Love“ (Nyderlandai, 2025) primena viešą dienoraštį, kuriame sukauptas vaizdo archyvas pasitelkiamas režisieriaus gyvenimui ir išgyvenimams rekonstruoti. Tačiau atvirumas savaime dar nėra meninė vertė. Kuo ilgiau Kooijmansas aiškina savo patirtis, tuo mažiau erdvės lieka žiūrovui pačiam ką nors atrasti. Asmeninė trauma tampa ir filmo tema, ir jo egzistavimo pateisinimu, tarsi pats pasiryžimas atsiverti jau būtų pakankamas kūrybinis gestas.

Atradimų konkurso nugalėtojas Déni Oumaras Pitsaevas filme „Imago“ (Prancūzija, Belgija, Sakartvelas, 2025) taip pat gręžiasi į asmeninę patirtį, šįkart – į šeimos santykius, kultūrinę tapatybę ir priklausymą bendruomenei. Tačiau filmas atrodo pernelyg ištęstas, ne visada randantis pusiausvyrą tarp asmeninio pasakojimo ir platesnio kultūrinio konteksto. Vienas stipriausių epizodų – režisieriaus pokalbis su tėvu giraitėje, kai kamera išlaiko atstumą, leisdama atsiskleisti sudėtingiems jų santykiams. Deja, tokio jautrumo ir režisūrinio tikslumo likusioje filmo dalyje pristinga.

„Imago“ pelnė pagrindinį Atradimų konkurso apdovanojimą, o „Love-22-Love“ – specialųjį žiuri paminėjimą už drąsą, atvirumą, montažą ir garsą. Tačiau pastarojo režisierius Kooijmansas pasakoja iš privilegijuotos Vakarų menininko pozicijos ir šios privilegijos nereflektuoja. Jo depresija dėl to neatrodo mažiau tikra, bet stinga suvokimo, kad galimybė metų metais fiksuoti, analizuoti ir paversti savo kančią meno kūriniu nėra visiems vienodai prieinama. Žiūrint tokius filmus darosi akivaizdu, kodėl skirtingi pasauliai nesusikalba: vienuose žmonės mėgina išgyventi karą, tremtį ar skurdą, kituose asmeninė krizė virsta ilgamečio kūrybinio projekto pagrindu.

Visai kitokį santykį su tikrove siūlo vienas stipriausių Atradimų konkurso filmų – Alexo Bakri „Brangusis Huseinai“ („Habibi Hussein“, Palestina, Vokietija, Saudo Arabija, Švedija, 2025). Tai savotiškas atsakymas į vokiečių režisieriaus Marcuso Vetterio filmą „Cinema Jenin“, kuriame pasakojama apie kilnią iniciatyvą atgaivinti kino teatrą Palestinoje. Bakri, pats filmavęs šį projektą, iš tos pačios medžiagos sukuria visai kitokią istoriją – apie vakarietišką geradariškumą, po kuriuo slypi kultūrinis kolonializmas. Vokiečiai atvyksta gelbėti kino teatro, tačiau netrukus ima elgtis taip, tarsi vietos gyventojai būtų tik jų sumanymo vykdytojai. Keturiasdešimt metų kino mechaniku dirbęs Huseinas, geriau už visus pažįstantis senuosius projektorius, pamažu tampa nereikalingas.

„Brangusis Huseinai“ turėtų pasirodyti nepatogus pirmiausia pačiam Vakarų žiūrovui. Jis griauna „didingą“ istoriją apie pagalbą, solidarumą ir gerus ketinimus, parodydamas, kaip lengvai pagalba virsta dominavimu. Režisierius neleidžia žiūrovui patogiai įsitaisyti gerųjų pusėje. Žiūrėdama filmą prisiminiau „Love-22-Love“: Kooijmansas savo privilegijuotos padėties beveik nepastebi, o Bakri būtent ją ir demaskuoja. Suteikdamas balsą Huseinui jis kartu parodo, kaip lengvai svetima istorija gali būti pasisavinta.

Dėl per didelio susikoncentravimo į save šiuolaikinėje dokumentikoje (ir ne tik joje) vis dažniau pasigendu kūrėjų gebėjimo įsižiūrėti į juos supančią aplinką ar suprasti kitą. Jų herojai virsta socialinių problemų iliustracijomis, jų nelaimės – dramaturginiais įrankiais, o režisieriai ieško sukrėtimo, skandalo ar emocinio poveikio, užuot mėginę suprasti žmogų, kurį filmuoja. Todėl ypač išsiskiria filmai, kuriuose kitam leidžiama tiesiog būti. Toks yra ir „Brangusis Huseinai“, kurio režisierius jautriai įsižiūri į savo herojų, ir Eirini Vourloumis „Nakties kelias“ („Allou o dromos“, Graikija, 2026).

Trys naktinio Atėnų gyvenimo palydovai – taksi vairuotojai – nevaizduojami nei kaip socialinės atskirties aukos, nei kaip egzotiški personažai. Vourloumis domisi jų kasdienybe, vienatve, svajonėmis ir tuo, kas lieka už profesinio vaidmens. Režisierė nevengia inscenizacijos, net muzikinių epizodų, tačiau šie neatrodo skirti tikrovei dramatizuoti. Naktinis miestas tampa melancholiška erdve, kurioje iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantys žmonės įgyja savitą, beveik poetinį matmenį. „Nakties kelias“ primena, kad dokumentinio kino stiprybė – nebūtinai išskirtinės istorijos ar sukrečiantys likimai. Kartais ji atsiranda kantriai stebint ir gebant pamatyti žmogų, užuot pavertus jį iš anksto suformuluotos tezės įrodymu.

Vis dėlto gebėjimas įsižiūrėti į kitą neatsiejamas ir nuo klausimo, kas apskritai suteikia teisę į jį žiūrėti. Nathano Grossmano „Amazomanija“ („Amazomania“, Švedija, Danija, Prancūzija, 2026) grįžta prie 1996 m. Amazonėje vykusios ekspedicijos, kurios dalyviai buvo įsitikinę atliekantys kone istorinę misiją – užmezgantys ryšį su izoliuotai gyvenančia indėnų gentimi. Tačiau po trisdešimties metų, pasiklausius anuomet nufilmuotų pokalbių, paaiškėja, kaip skirtingai abi pusės suvokė šį susitikimą. Tai, kas vakariečiams atrodė kaip didis atradimas, vietiniams buvo grėsmingas svetimųjų įsiveržimas. Kamera, kuria taip entuziastingai siekta užfiksuoti nepažintą pasaulį, indėnams atrodė kaip ginklas.

Kuo toks vakarietiškas smalsumas skiriasi nuo Kolumbo ir kitų kolonizatorių įsitikinimo, kad svetimas žemes, žmones ir jų gyvenimą galima atrasti, įvardyti ir pasisavinti? Žinoma, skiriasi priemonės, tačiau pats mąstymas, regis, pasikeitė ne tiek ir daug. Kadaise buvo pasisavinama teritorija ir jos turtai, dabar – vaizdai, istorijos ir teisė jas interpretuoti. Grossmanas šią problemą atskleidžia per filmo konstrukciją: archyvinė medžiaga, anuomet turėjusi liudyti ekspedicijos didybę, atsigręžia prieš jos kūrėjus. „Amazomanija“ ne tik demaskuoja kolonijinį žvilgsnį, bet ir priverčia suabejoti dokumentinio kino nekaltumu. Juk pats filmavimo aktas dar nesuteikia teisės į svetimą istoriją.

Lietuviškų premjerų programoje rodytas Eimanto Belicko „Bialiackis / Nepalaužiamas“ („Bialiatski / Unbroken“, Lietuva, 2026) primena, kaip sunku dokumentiniame kine išvengti herojaus garbinimo. Režisierius renkasi iš pirmo žvilgsnio įdomią perspektyvą – Nobelio taikos premijos laureato Alesio Bialiackio portretą kuria per dvi moteris: žmoną Nataliją ir artimą bendražygę. Tačiau ši perspektyva lieka veikiau formali. Moterys filme atlieka tradicinius herojaus istorijos vaidmenis: jos laukia, palaiko, žavisi ir saugo jo atminimą. Jų pačių gyvenimas, pasirinkimai ir prieštaravimai lieka paraštėse. Taip vietoj žadėto intymaus portreto gauname gana įprastą pasakojimą apie vyrą herojų ir kankinį, kurio didybę patvirtina aplinkinių liudijimai. Belickui, regis, svarbiau pagerbti savo herojų, nei mėginti jį suprasti. Tačiau pagarba žmogui dar nereiškia gero kino, kaip ir kilnus filmo sumanymas savaime negarantuoja įdomios režisūros.

Kitoje lietuviškoje premjeroje, Grzegorzo Paprzyckio „Gruodyje“ („Grudzień“, Lenkija, Lietuva, Kataras, 2025), politinė pozicija taip pat nustelbia kiną. Režisierius priešpriešina šventinį Kalėdų jaukumą ir Lenkijos bei Baltarusijos pasienio miškuose įstrigusių migrantų kančią. Kontrastas akivaizdus, tačiau filmas taip atkakliai siekia sužadinti žiūrovo sąžinę, kad ilgainiui ima priminti emocinės manipuliacijos pratimą. Ypač iškalbinga pabaigos dedikacija „tiems, kas neabejingi“. Tačiau tiems, kas neabejingi, tokių filmų žiūrėti nebereikia, o abejinguosius vargu ar pavyks paveikti iš anksto suformuluotais moraliniais argumentais. Tą pačią humanitarinę katastrofą vaizduojanti Agnieszkos Holland „Žalia siena“ („Zielona granica“, 2023) kur kas paveikesnė, nors tai vaidybinis filmas. Holland geba atskleisti visą politinį, socialinį ir žmogiškąjį tragedijos mechanizmą, neversdama kiekvienos scenos savo moralinės pozicijos iliustracija. Taigi politinis angažuotumas nėra nei meninė vertybė, nei savaiminis režisūrinis meistriškumas.

Pirmą kartą festivalio istorijoje surengtas Nacionalinis studentų trumpametražių filmų konkursas padarė gana dirbtinai sudarytos programos įspūdį. Žinoma, jaunųjų dokumentininkų skatinimas yra sveikintinas, tačiau šešis labai skirtingus filmus, regis, siekta žūtbūt sugrūsti po „nepatogaus kino“ skėčiu. Susidaro įspūdis, kad pakanka pasirinkti socialiai jautrią temą ar neįprastą herojų, ir filmas jau savaime atitinka festivalio misiją. Tačiau kas tuomet apskritai yra nepatogus kinas? Ar kiekviena istorija apie senatvę, šeimos santykius, vyriškumą arba mirtį tokia tampa vien dėl savo temos?

Vis dėlto tarp šių darbų būta ir įdomių atradimų. Džiugintos Gabrielės Radavičiūtės „Amorfofalas“ (Lietuva, 2025), pelnęs geriausio studentų filmo apdovanojimą, išsiskiria tuo, kad herojaus nesistengiama paversti nei keistuoliu, nei sensacija. Autopsijos techniko Artūro santykis su mirtimi ir jo pomėgis gaivinti nykstančius augalus kuria iškalbingą, tačiau neprimygtinę gyvenimo ir mirties paralelę. Režisierė leidžia žmogui atsiskleisti per jo kasdienybę, nesiekdama bet kokia kaina sukrėsti žiūrovo.

Tačiau ne visi konkurso filmai demonstruoja tokį dėmesį savo herojams. Medos Aldakauskaitės „Geriausiai iš visų ir niekas nepavydi!“ (Lietuva, 2026) padarė veikiau sentimentalaus pasakojimo įspūdį. Demencija sergančios Danutės istorija, konfliktai su sūnumi ir pamažu prarandami namai galėtų būti negailestingas žvilgsnis į senatvę, tačiau filme pernelyg pasikliaujama pačios situacijos dramatiškumu. Nejučia prisimeni Jono Biliūno „Brisiaus galą“ – ne dėl istorijų panašumo, o dėl iš anksto numatomos užuojautos bejėgiam, savo gyvenimo kontrolę prarandančiam žmogui. Užuojauta, žinoma, nėra blogai, tačiau jeigu filmas tik jos ir siekia, ar jis dar ką nors pasako apie filmuojamą žmogų?

Jubiliejų festivalis pasitiko ir su ambicingai pavadinta retrospektyvine programa „Filmai, pakeitę kino istoriją“. Į ją įtrauktų trijų filmų reikšmė nekelia abejonių, tačiau pati retrospektyvos koncepcija atrodo paviršutiniška. Socialiai angažuotas dokumentinis kinas neprasidėjo nei praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, nei juolab XXI amžiuje. Pakanka atsiversti kad ir 2014 m. žurnalo „Sight and Sound“ sudarytą geriausių visų laikų dokumentinių filmų sąrašą, kad prisimintume, kokia ilga, įvairi ir turtinga šio kino istorija. Tikrovės vaizdavimo būdai, autoriaus atsakomybė ir santykis su filmuojamu žmogumi buvo permąstomi gerokai anksčiau, nei atsirado „Nepatogus kinas“. Dvidešimtmetis būtų buvusi puiki proga ne tik priminti žiūrovus paveikusius kūrinius, bet ir kritiškai pažvelgti į paties festivalio raidą, jo estetinį skonį, besikeičiančius politinius prioritetus ir nepatogumo sampratą. Deja, vietoj tokios refleksijos pasiūlyta gana saugi jubiliejinė savireprezentacija.

Per dvidešimt metų pasikeitė ne tik dokumentinis kinas, bet ir pasaulis, kuriame jį žiūrime. Svetima kančia tapo kasdieniu reginiu, politinis angažuotumas – kone savaime suprantama dokumentikos savybe, o empatija – lengvai deklaruojama vertybe. Gal todėl šiandien nepatogus kinas yra ne tas, kuriame rodoma kuo daugiau neteisybės, smurto ar kančios, o tas, kuriame gebama suabejoti tokio kino verte ar net pasakojama istorija. Tokių filmų šiemet „Nepatogiame kine“ tikrai buvo, tačiau norėtųsi, kad festivalis, taip atkakliai kviečiantis žiūrovus kvestionuoti pasaulį, kartais taip pat nepatogiai pažvelgtų ir į save.