Kinas
Festivaliuose rodomų filmų gausa dažnai gali sukelti paralyžių. Tad tradiciškai – kelios „7md“ rekomendacijos, kurios turėtų pagelbėti bent šiek tiek susiorientuoti šiųmetės „Scanoramos“, kuri vyks lapkričio 5–22 dienomis, filmų gausoje.
„Moteris nežinoma“ („Kvinde ukendt“, rež. May el-Toukhy, Danija, 2026)
Danija iškart po Antrojo pasaulinio karo: jauna moteris, dirbanti aukle ir tarnaite fabriko savininko namuose, netrukus turėtų pakilti socialinėje hierarchijoje, ištekėjusi už našlio šeimininko. Tačiau kyla grėsmė, kad bus atskleista paslaptis iš karo laikų. Norėdama to išvengti nuotaka daro viską, kad išsaugotų geresnio gyvenimo pažadą. Ši istorinė drama nagrinėja socialinę moterų, kurios buvo įtariamos santykiais su vokiečių kareiviais, atskirtį. Pasitelkiant stiprius aktorius, atmosferišką erdvės poetiškumą ir garso takelį, filme įtaigiai perteikiama gėda ir įtampa, slegianti pagrindinę veikėją, bei smerkiamas požiūris į moteris, kai jos traktuojamos kaip vyrų ir (arba) valstybės nuosavybė. „Moteris nežinoma“ pelnė geriausio filmo apdovanojimą Venecijos kino festivalyje, o aktorė Mathilde Arcel – Volpi taurę.
„Kaskart“ („Everytime“, rež. Sandra Wollner, Vokietija, Austrija, 2026)
Motina ir dvi jos dukros ruošiasi vykti atostogauti. Vyresnioji dukra prieš tai praleidžia naktį su savo draugu. Kai įvyksta tragiška nelaimė, išgyvenusieji lieka apimti sielvarto ir kaltės jausmo, o po metų, norėdami pagerbti mirusiosios atminimą, išvyksta į Tenerifę. Ten jie dar labiau susiduria su savo jausmais, kol galiausiai įvyksta vaiduokliškas susitikimas. Ši elipsinė drama, kurioje naudojami provokuojantys vizualiniai sprendimai, sukasi apie mylimo žmogaus netektį ir tolesnį gyvenimą. Tiksli režisūra siužetą ir dialogus sumažina iki minimumo, o kalbant apie mirtį nuolat grįžta prie vaizdo ir garso įrašų bei nuotraukų kaip struktūrinio elemento. Antgamtinis elementas įtraukiamas be patetikos, tarsi būtų savaime suprantamas. „Kaskart“ Sandrai Wollner pelnė Kanų kino festivalio programos „Ypatingas žvilgsnis“ geriausio filmo titulą.
„Mano žmona verkia“ („Meine Frau weint“, rež. Angela Schanelec, Vokietija, Prancūzija, 2026)
Telefono skambutis priverčia vyrą skubėti pas žmoną į ligoninę. Ji jam pasakoja apie kitą vyrą, kurį sutiko šokių pamokose, su kuriuo pateko į avariją ir kuris ką tik mirė. Taip pat ir kitų porų, esančių aplink juos, gyvenimus lemia netektys ir bandymai vėl priartėti vienam prie kito. Naudojant išskirtinai spalvingą, tarsi tirpstančią vizualinę kalbą, filmas jausmingai sukasi aplink neatsakomą klausimą, kas žmones sieja ir leidžia jiems likti kartu. Beveik kvadratinis filmo formatas ne suvaržo, bet suartina personažus ir leidžia jiems rasti išraiškos būdų, pranokstančių kalbą.
„Rozė“ („Rose“, rež. Markus Schleinzer, Austrija, Vokietija, 2026)
XVII a. protestantų kaime pasirodo kareivis, tvirtinantis esąs apleisto dvaro paveldėtojas. Tačiau paslaptingas nepažįstamasis iš tikrųjų yra moteris, apsimetanti vyru. Siekdama bendruomenės pripažinimo ji, kaip dvarininkė, veda didelio žemės savininko dukterį, tačiau ilgainiui jos paslaptis išaiškėja. Tai fikcinis moters portretas, pagrįstas istoriniais šaltiniais ir keliantis klausimus apie laisvę, tapatybę bei lytį. Šiame koncentruotame filme, pasitelkiant užkadrinį pasakotojo balsą ir lyrišką dialogų toną, žiūrovui paliekama erdvės bei atsisakoma paviršutiniškai priskirti pagrindinę veikėją tapatybės diskursui. Tačiau didžiausia filmo vertybė – Sandra Hüller, kurią visuomet malonu matyti ekrane. Aktorė už vaidmenį Berlyno kino festivalyje pelnė „Sidabrinį lokį“.
„Sekmadieniai“ („Los domingos“, rež. Alauda Ruiz de Azúa, Ispanija, 2025)
Septyniolikmetė gimnastė iš Bilbao baigusi mokyklą nenori stoti į universitetą – ketina prisijungti prie vienuolių ordino. Šeimai sužinojus apie šį sprendimą reakcijos labai skiriasi ir atskleidžia galybę artimųjų baimių, troškimų bei įsitikinimų. Ypač merginos teta stengiasi atkalbėti ją nuo šio sumanymo. „Sekmadieniuose“ randama tiksli pusiausvyra kalbant apie lemtingus sprendimus, ir tai filmas ne tiek apie paauglės religinį pašaukimą, kiek apie jos planų sukeltą sumaištį. Puiki aktorių vaidyba ir subtili skirtingų temų pusiausvyra kuria unikalų kūrinį apie savo vietos gyvenime paieškas.
„Musės“ („Moscas“, rež. Fernando Eimbcke, Meksika, 2026)
Vieniša moteris gyvena sename daugiabutyje Meksike. Kai dėl finansinių sunkumų ji priversta išnuomoti kambarį, į jį įsikrausto vyras, kuris naktimis slapta į butą įsileidžia savo sūnų. Netikėtai ši šiurkšti našlė užmezga ryšį su mažuoju berniuku, kuris daro viską, kad galėtų aplankyti sunkiai sergančią motiną ligoninėje. Kartu iškyla ir jos pačios netektys. Šis filmas, lengvu tonu pasakojantis apie draugystę ir atsisveikinimą, visų pirma remiasi jaunojo aktoriaus Bastiano Escobaro žavesiu. Kontrastų neturinčiuose nespalvotuose kadruose atsiskleidžia socialinė drama, kuri simboliškai sustiprina pasakojimo motyvus.
„Filipiñana“ (rež. Rafael Manuel, Singapūras, Jungtinė Karalystė, Filipinai, Prancūzija, Nyderlandai, 2026)
Mūsų laikų Edenas aptvertas tvora ir nepriekaištingai prižiūrimas. Rafaelio Manuelio filme prabangus kurortas netoli Manilos virsta idealaus pasaulio paveikslu, kurį kasdien kuria dešimtys nematomų rankų. Chirurginiu tikslumu „Filipiñana“ atveria šioje regimoje idilėje glūdinčias įtampas. Už išpuoselėto kraštovaizdžio ir nepriekaištingo aptarnavimo slypi sistema, kurioje vietinių gyvenimas pajungtas svetingumo, virtusio preke, logikai. Manuelio kamera nebrėžia griežtos ribos tarp šių pasaulių. Ji stebi vos matomus poslinkius: akimirką per ilgai išlaikytą šypseną, darbuotojo kūną, trumpam atitrūkusį nuo savo paskirties. Tokiomis stabtelėjimo akimirkomis rojus ima trūkinėti. „Filipiñana“ – subtilus politiškas kinas: atidus, o ne demonstratyviai efektingas, trikdantis, o ne kategoriškas.
„Srovės“ („Las Corrientes“, rež. Milagros Mumenthaler, Šveicarija, Argentina, 2025)
Komandiruotės užsienyje metu perspektyvi mados dizainerė Lina pasiduoda beatodairiškam impulsui: nušoka nuo tilto ir leidžiasi nešama ledinio upės vandens. Grįžusi į Buenos Aires ji niekam apie tai neprasitaria, tačiau incidentas sugrįžta per jos pačios kūną. Vanduo ima kelti fizinį siaubą, paversdamas net paprasčiausią kasdienę rutiną neįmanoma. Kartais Linai atrodo, kad ji taip niekada ir neišniro iš vandens – tik išmoko mėgdžioti gyvuosius, pasroviui slysdama įvykių paviršiumi. Milagros Mumenthaler įtampą kuria nepaprastai tiksliai, net mažiausius gestus paversdama emociniais virpesiais. Linos pasaulis byra. Byra ir pati Lina. Kas toji į ją stulbinamai panaši moteris, šmėstelėjusi parduotuvės vitrinoje? Trumpalaikė haliucinacija ar kažkas daugiau? Šį nervinio palūžimo tyrimą taip pat galima suprasti kaip psichologinį trilerį ir minimalistinį kūno siaubo filmą. Elegantiškais vaizdais bei dezorientuojančiu garso takeliu „Srovės“ perteikia tikrą film noir užtaisą.
„Gėda ir pinigai“ („Hatixhja dhe Shabani“, rež. Visar Morina, Vokietija, Kosovas, Slovėnija, Albanija, Šiaurės Makedonija, Belgija, 2026)
Tai meistriškai suderinta drama, kelianti klausimą, kokią kainą tenka sumokėti už orų gyvenimą. Jos herojai palieka gimtąjį kaimą ir, kupini geresnės ateities vilties, pradeda viską iš naujo sostinėje Prištinoje. Vis dėlto miesto žadėtos galimybės pasirodo esančios spąstai. Tiesūs, sąžiningi Šabanas ir Hatičė, kuriuos subtiliai įkūnija Astritas Kabashi ir Flonja Kodheli, nepajėgia perprasti žiaurios nevaržomo kapitalizmo logikos, o šeimos santykiai, besisukantys apie garbės klausimus, tarsi kilpa veržiasi aplink Šabano kaklą. Pastangos neduoda rezultatų, darbas – pinigų, o bejėgiškumas gimdo gėdą ir pyktį. Visaras Morina pamažu didina spaudimą, kol kasdienis gyvenimas virsta vaikščiojimu po minų lauką. Kartu jis meistriškai paverčia gryną realizmą subtilia metafora, o vienos šeimos istoriją – taiklia neoliberalizmo analize.
„Antraplanis vaidmuo“ („Supporting Role“, rež. Ana Urushadze, Sakartvelas, Estija, Turkija, Šveicarija, JAV, 2026)
Niazas po ilgos pertraukos nori sugrįžti į filmavimo aikštelę. Buvusią žvaigždę vis dar atpažįsta žmonės gatvėje, todėl jį įžeidžia kuklus vaidmuo antraeilėje produkcijoje, siūlomas jo reikalavimų neatitinkančios režisierės. Bėgant dienoms virtinė ekscentriškų susitikimų bei nutikimų priverčia jį apsispręsti, kuria kryptimi dabar turėtų judėti jo gyvenimas.
„Antraplanis vaidmuo“ prasideda kaip džiunglių pakraščio – kino industrijos užribio, atstumtųjų, nustumtųjų į šalį ir pamirštųjų krašto – satyra. Vis dėlto Urushadzę, kuri šį filmą taip pat apibūdino kaip komentarą apie nepavydėtiną, trapią senstančių aktorių dalią, labiausiai domina Niazo emocinis pasaulis: sužeista savimeilė, vienatvė ir painūs ryšiai su artimiausiais žmonėmis. Nors filmas ironiškai dekonstruoja patriarchališką pasaulį, visą svorį išlaiko puiki Dato Bakhtadzės vaidyba – tyliai veriantis portretas žmogaus, ieškančio naujos priežasties judėti pirmyn.
„Žmogžudystė be klastos“ („Den enfaldige mördaren“, rež. Hans Alfredson, Švedija, 1982)
Tai jauno vyro, kurį bjauroja kiškio lūpa, gyvenimo ir kančių kelias. Sveną terorizuoja ir kaimo kvaileliu paverčia įtakingas fabriko savininkas. Kai patirta neteisybė viršija pažemintojo kantrybės ribas, apimtas afekto jis savo kankintoją nužudo. Su atjauta silpnesniajam ir neabejotina poezija sukurtas filmas, kurio veiksmas vyksta 4-ojo dešimtmečio Švedijoje, medžio raižinius primenančiomis scenomis atskleidžia provokuojantį natūralizmą. Nors galima kelti klausimą, kiek išnaudotojiškos visuomenės analizei pavyksta iškilti iki žmogiškosios tragedijos, tai puiki galimybė pamatyti vieną ankstyvųjų Stellano Skarsgårdo vaidmenų, pelniusių aktoriui tarptautinį pripažinimą.
„Įvaikinimas“ („Örökbefogadás“, rež. Márta Mészáros, Vengrija, 1975)
43 metų našlė darbininkė, trokštanti vaiko, tačiau nesulaukianti vedusio meilužio supratimo, paskatinta draugystės su devyniolikmete iš internatinės globos įstaigos, įsivaikina mažylį. Vis dėlto prieš tai jai tenka įveikti ne vieną biurokratinę kliūtį. Tai jautrus, tačiau niekada į sentimentalumą nenuslystantis filmas, sukurtas subtiliai, su didele empatija ir paremtas puikia pagrindinės aktorės Katalin Berek vaidyba. Márta Mészáros, pristačiusi „Įvaikinimą“ 1975 m. Berlinalėje, tapo pirmąja moterimi, pelniusia „Auksinio lokio“ apdovanojimą.
Parengė I. V.
