Kino anonsai

Rugsėjo 17 - 20 dienomis

„Yra režisierių, kurie daro filmus kino juostoje, yra tokių, kurie naudojasi skaitmeninėmis technologijomis. Mekas savo filmus kūrė iš pačios trapiausios ir labiausiai neapčiuopiamos medžiagos—laiko. Gal todėl jo vaizdas, tarsi voratinklio gijos vėjyje—trūkinėja, blaškosi, dreba. Ir pats Mekas, kiek panašus į vorą—plonytis, ilgomis rankomis, ilgais pirštais. Viskas prie ko prisilietė jo kino kamera, liko pažymėta amžinybės ženklu. Laikina ir amžina susitiko, susipynė, apsikabino trūkinėjančioje prisiminimų juostoje ir sukūrė tai, kuo mums be galo brangus ir artimas Jono Meko kinas“. A. Stonys

2018 m. sausio 23-sios rytą mus paliko Jonas Mekas – vienas garsiausių iš Lietuvos kilusių menininkų. Jam galvas nulenkė garsiausi įvairių šalių menininkai, aukščiausi mūsų šalies vadovai.
Už Lietuvos ribų garsus kaip avangardinio kino tėvas, Jonas Mekas tėvynainiams pirmiausia žinomas kaip poetas bei mąstytojas. Lig paskutinių dienų kurti nesustojęs Jonas Mekas išėjo palikęs gilų įspaudą kino istorijoje. Mekas buvo ne tik daugelio plačiai žinomų XX a. menininkų bendražygis, bet jų įkvėpėjas – meno istorijoje Jono Meko vardas įrašytas šalia Andy Warhol‘o, Jurgio Mačiūno, John‘o Lenono bei Yoko Ono.

Jonas Mekas neabejotinai buvo pasaulio pilietis, tačiau širdyje liko ištikimas savo šaknims, savo kraštui. Menininkui visuomet buvo svarbus tapatybės klausimas. Kas jis, kur jis, kam jis kaip žmogus, kaip siela, kaip lietuvis. Kur lietuvio ribos: ar lietuvis nebeegzistuoja, kai išeina iš Tėvynės?

Tai, kad jam buvo svarbus jo ryšys su Lietuva liudija ir tas faktas, kad savo kūrybinį kino palikimą Jonas Mekas patikėjo savo vardo Vizualiųjų menų centrui, kuriam 2018 m. jis suteikė visas teises disponuoti jo kūrybiniu palikimu.

Reikšdamas pagarbą šio kūrėjo atminimui, JMVMC organizuoja Meko filmų peržiūrą  „Meko pasaulyje“.

Siūlome prisiminti tuos menininko filmus, kurie taikliausiai apibrėžia filmininko kūrybą, taip pat nepamiršti, kad jis filmų sukūrė gerokai daugiau.

„Kalėjimas“ (The Brig,1964),  
„Prarastas, prarastas, prarastas“ (Lost, Lost, Lost, 1976 m.)
Zefiro Torna arba ištraukos iš Jurgio Mačiūno gyvenimo (1992 m.)
“Ištraukos iš laimingo žmogaus gyvenimo” (2013 m.)

Kalbėdamas, kodėl žmonės verčiau renkasi Holivudo banalybę, o ne avangardinių filmų ekstazę Mekas svarstė: „Holivudo filmuose atsispindi supaprastinta realybė, banalūs jausmai ir idėjos. Tuo tarpu avangardiniuose filmuose užfiksuoti subtilūs patirčių, emocijų, idėjų, minčių ir suvokimo niuansai – jie ryškiai apšviečiami. Avangardiniuose filmuose kalbama apie tai, kas žmogų daro geresnį“. Toks ir yra mūsų tikslas – užkrėsti kuo daugiau žmonių „mekiška“ meile neholivudiniam kinui, kad žmonės giliau pažvelgtų į save, atsigręžtų į tikrąsias vertybes.

Ir dar: J. Mekas tapo ištisos lietuvių kino menininkų plejados mokytoju. Audriui Stoniui, Vytautui V Landsbergiui, Algimantui Maceinai, Arturui Jevdokimovui ir kitiems kūrėjams Mekas tapo ir gyvenimo mokytoju. Jauniems vaikinams 1990 – taisiais nusišypsojo laimė stažuotis Jono Meko Kino antologijos archyve Niujorke. Festivalio metu dalis Meko mokinių: Arūnas Matelis, Audrius Stonys ir Arturas Jevdokimovas pasidalins jautriais prisiminimais apie menininką, o kino kritikė Rasa Paukštytė pristatys avangardinius filmus.

Rengėjų inf.

Rengėjų inf.

Spalio 10 d. prasidėsiantis ir 12-oje šalies miestų vyksiantis dokumentinių filmo festivalis „Nepatogus kinas“ šiemet festivalio kampaniją pradeda kvietimu pažaisti žaidimą „Mes | Jie“. Organizatoriai kviečia pažaisti ir pagalvoti, kaip – galvisiškai netyčia – skirstome pasaulį į savus ir svetimus.

Tarptautinis Kauno kino festivalis rugsėjo 26 d. – spalio 6 d. dvyliktą kartą grįžta su programa, kurioje kaip niekad gausu tarptautinės kino bendruomenės pripažintų filmų. Vienas tokių – festivalį atidarantis Palestinos režisieriaus Elia Suleimano satyrinis filmas „Turbūt tai rojus“ („It Must Be Heaven“, Prancūzija, Kataras, Vokietija, Kanada, Turkija, Palestina, 2019), kuris rugsėjo 26 d. 19 val. bus rodomas Kauno kultūros centro Didžiojoje salėje.

Rengėjų inf.

Ką turėtų daryti archyvas, muziejus, filmoteka ar kita kino paveldosaugos institucija, radusi savo fonduose istoriškai reikšmingą kitose šalyse sukurtą filmą? Kaip elgtis su nepatogiu, trauminę visuomenės patirtį primenančiu kino paveldu? Kaip nacionalinio kino paveldo samprata formuoja kino (ne)apsaugą? Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ kartu su medijų edukacijos ir tyrimų centru „Meno avilys“ šiuos ir kitus kino paveldosaugos klausimus kvies iškelti konferencijoje „Kino paveldas be sienų“, kuri vyks rugsėjo 13 d. Ozo kino salėje.

Rengėjų inf.

Liepos 24–28 dienomis Nidoje rengiamas kinematografijos ir alternatyvaus meno festivalis „Suspaustas laikas“. Jau tradiciniu tapęs renginys šiemet vėl kvies visus Nidos vasaros gyventojus eksperimentuoti ir naujai patirti kino ir muzikos meną, diskutuoti su pasaulyje pripažintais kūrėjais. Penkis vakarus iš eilės Nidos bendruomenės namai ir Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia bus atverta nesurežisuotiems susitikimams su menininkais ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Ukrainos, Olandijos bei Jungtinės Karalystės.  

Nuo telefono iki kino juostos
Šiųmetinė festivalio programa žiūrovus ir vėl kvies giliau pažvelgti į kino meno paslaptį, tačiau iki šiol dar tikslingai netyrinėtu rakursu. Kada režisierius geriau mato pasaulį – žvelgdamas per „iPhone“ telefono ekraną ar stebėdamas jį per kino kamerą? Ar gamtos misterija gali būti skaitmenizuota, ir kur būtent yra kino juostos žavesys? Tai tik keletas klausimų, kuriais festivalio metu savo kūryba provokuos menininkai Ieva Balode ir Scott Barley.

Britų kūrėjas Scott Barley savo pilnametražį filmą „Sleep Has Her House“ (2017), kuris ir atidarys festivalį, nufilmavo vien tik „iPhone 6“ telefonu. Darbas rinktas geriausiu ne tik britų žurnalo BFI skaitytojų, bet ir Brazilijos kino festivalio „Fronteira“ žiuri. Béla Tarr ar Jean Epstein estetiką primenantys menininko darbas gamtos vaizdais žiūrovą hipnotizuoja, nukelia jį į tarp būklę: tarp begalybės ir akimirkos, tarp šviesos ir tamsos, tarp košmaro ir tikrovės.

Festivalio uždarymo metu menininkė iš Rygos Ieva Balode kvies prisiliesti prie kino juostos pasaulio. Apžavėta šios medijos, Ieva ne tik kuria ir eksperimentuoja pati, bet dirbtuvių (angl. workshop) bei instaliacijų pagalba kviečia juostos vilionėms ir kitus. Kino juosta, kaip teigia menininkė, yra jautri ne tik šviesai. Joje savo įbrėžimais, dūlėjimu pėdsakus palieka pats laikas ir tuo tarsi pasidaro regimas. Ieva Balote yra aktyvi kuratorė ir Pabaltijo menininkų, dirbančių su kino juosta, ryšininkė. Festivalyje bus peržiūrėta jos atrinka programa.

Nebylus kinas ir muzika bažnyčioje
Liepos 27 d. Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčioje olandų kompozitorius ir muzikantas Jozef van Wissem gyvai įgarsins ikirevoliucinio Rusijos kinematografo šedevrą – Jevgenijaus Bauerio „Mirštantčią gulbę“ (1917).

Jozef van Wissem labiausiai visuomenei pažįstamas kaip garso takelio Jim Jarmusch filmui „Only lovers left alive“ autorius, už kurį buvo apdovanotas Kanų kino festivalyje. Menininkas liutnios garsų pagalba kuria savitą, itin asmenišką pasaulį, kuriame dera renesansiška elegancija, gotiška prieblanda ir subtilus minimalizmas. Kompozitoriaus kūrybinės aspiracijos nuveda į koncertams netradicines aplinkas, kuriose savo muzika jis kalbina Karavadžo, Holbeino darbus.

Jevgenijaus Bauerio, kurį festivaliui kompozitorius pats pasiūlė įgarsinti, darbuose slypi kur kas vėliau kine išsiskleisiantys metodai bei estetika. Režisierius vienas iš pirmųjų ėmė taikyti šviesos efektus, ieškojo neįprastų kameros rakursų, jo personažai skleidėsi giliais psichologiniais portretais. Filme „Mirštanti gulbė“ vaidino garsi to meto primabalerina Vera Karalli – tai buvo pirmas kartas, kai kine reprezentuotas baletas. Baueris ir Wissemas, baletas ir liutnia, šviesa ir tamsa  – tai tik kelios akistatos, kurių liudininkais taps festivalio žiūrovai.

Lankysis Černobylio apylinkėse vykusio festivalio organizatoriai
Jau keletą metų besitęsianti „Suspausto laiko“ ir Ukrainos menininkų bičiulystė nenutrūks ir šiemet. Liepos 26 d. vakaras bus dedikuotas susitikimui su Nadia Parfan ir Illja Gladshtein bei jų atrinktų darbų iš Ukrainos peržiūrai.

Abu menininkai pirmiausia save pristato kaip socialiai aktyvius, visuomenės susvetimėjimą demaskuoti siekiančius ir tarpusavio supratimu grįstą aplinką kuriančius piliečius. Labiausiai juos Ukrainoje ir už jos ribų išgarsino penkis metus trukęs projektas „86“. Lietuvoje ir visame pasaulyje jau kuris laikas šis skaičius siejamas su Černobylio AE avarija. Būtent su šią tragediją patyrusiais žmonėmis bendradarbiauja menininkai jų kasdieninę aplinką tyrinėja menininkai.

Retas kuris iš mūsų yra girdėjęs ką apie Slavutičiaus miestą. Vos 50 kilometrų nuo Černobylio nutolęs miestas buvo statomas 1986–1988 metais evakuotam Černobylio AE personalui. Festivalis „86“ nuo 2014 iki 2018 metų buvo organizuojamas būtent čia. Slavutičius – tai vieta, kuri atskleidžia, kad totalitarinė radiacija yra labiau pavojinga žmogui ne biologine prasme, bet pirmiausia jo dvasiniam ir kultūriniam gyvybingumui. Menininkų organizuotas kino konkursas šalyje inicijavo eksperimentus kameromis bei Ukrainos kasdienybės grimasų dokumentavimą.
Lietuvaičiai metafizikoje

Kaip ir kiekvienais metais, festivalis į savo programą įtraukia jaunųjų Lietuvos kino kūrėjų darbus. Šiais metais liepos 25 d. lankytojai galės susipažinti su Mindaugo Docaičio ir Tado Šlajaus darbais. Jų filmai bus rodomi kartu su antrosios dienos Scott Barley trumpametražių filmų programa.
Jaunosios kartos režisierius ir tarpdisciplininio meno kūrėjas Tadas Šlajus pristatys savo darbą „Adamah“ (2018). Be Ievos, gundančios nusidėti, Adomų gyvenimas Edene rodosi begalinis. Bet ar tai rojus? Kažkur giliai ties Dievo nepaliestu šonkauliu slypi pilnatvės siekis – rašoma filmo santraukoje.

Kino kūrėjas Mindaugas Docaitis tą patį vakarą pristatys savo darbą Panspermija (2018). Panspermija – tai hipotezė apie gyvybės plitimą visatoje. Palikti amžinybėje, vyrai ir moterys blaškomi po visatą, kur persipina erdvė ir laikas. Išlaisvinti nuo pasaulio sąlygotumo, jie tarpsta vieniši, priklausomi nuo vizijų ir prisiminimų, vis dar suvaržyti savo žmogiškumo.
„Suspaustas Laikas“ – nuo 2016 m. kasmet organizuojamas nemokamas kinematografijos ir alternatyvaus meno festivalis, skirtas apžvelgti nepriklausomo meno formų evoliuciją, šių dienų tendencijas ir ateities perspektyvas. Liepos 24-28 d. festivalis grįžta į Nidą. Festivalį iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras.

Daugiau informacijos:
Eglė Rakauskaitė
Festivalio atstovė žiniasklaidai
8 619 66107
eglei.rakauskaitei@gmail.com

„Kino pavasario“ inf.

Šūkiu „Vasaros kinas – miesto pievose“ prasidėjo nauja „Kino pavasario“ iniciatyva. Visą vasarą viešose, kinui neįprastose Vilniaus erdvėse drauge su partneriu „Telia“ bus organizuojami nemokami, populiariausių festivalio filmų lauko seansai.

Rengėjų inf.

Liepos 3 d. MO muziejuje vyks įvadinis eksperimentinio kino festivalio „Suspaustas laikas“ renginys, kuriame savo naujausią darbą „Memento Stella“ pristatys kūrėjas iš Japonijos – Takashi Makino (Japonija). Po peržiūros vyks diskusija su autoriumi, festivalio organizatoriai pristatys šių metų programą.

„Kino pavasario“ inf.

Lietuvos miestuose ir miesteliuose kone metus lauktas projektas „Kino karavanas“ pradeda intensyvią kino kelionę. Pirmasis nemokamas seansas po atviru dangumi įvyks birželio 19 d. Marijampolės poezijos parke. Šeštąjį projekto sezoną pradės pirmasis kino istorijoje tapytas filmas „Jūsų Vincentas“ (rež. Dorota Kobiela, Hugh Welchman, Lenkija, D. Britanija, 2017), pasakojantis apie paskutiniąsias dailininko Vincento van Gogho dienas.

„Skalvijos“ inf.

Ateinantį pirmadienį, birželio 17 d., 17 val. „Skalvijoje“ įvyks specialusis nemokamas Sergejaus Loznicos filmo „Donbasas“ („Donbass“, Vokietija, Ukraina, Prancūzija, Olandija, Rumunija, 2018) seansas. Filmas sukurtas remiantis 2014 m. įvykiais, jo premjera surengta pernai Kanų kino festivalyje, Ukraina ji buvo pristačiusi „Oskarui“.