Vilniaus paveikslų galerijoje atidaroma Algirdo Petrulio gimimo šimtmečio paroda „Pustonių turtai paletėje“
Vasario 14d., 16.00 val. Energetikos ir technikos muziejaus cokoliniame aukšte atidaroma LAFA (Lietuvos analoginės fotografijos asociacijos) narių paroda „Procesas“. Tai jau antroji pora metų savo kelius grindžiančios asociacijos kolektyvinė paroda Vilniuje.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus
Paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16, Kaune
Vasario 20 d., penktadienį, 17 val. įvyks Aušros Andziulytės ir Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės parodos „Dvi Aušros“ atidarymas.
„Compensa” salės meno galerijoje atidaroma S. Maslauskaitės tapybos paroda
Vasario 17 d. „Compensa“ koncertų salės meno galerijoje atidaroma tapytojos Sigitos Maslauskaitės tapybos paroda „Žmogus ir mėnulis“, kur pristatoma virš dvidešimt dailininkės paveikslų, sukurtų 2012–2015 metais.
Galerija „101“ ir „Post“ pristato: Tado Gindrėno ir Rafalo Piesliako personalinės parodos
Vasario 13 d., penktadienį, 17 val. VDU menų galerijoje „101“, bendradarbiaujant su „Post“ galerija bus pristatytos dviejų menininkų - Tado Gindrėno ir Rafalo Piesliako - personalinės parodos.
Parodos atidarymas vasario 14 d., šeštadienį, 15 val. ŠMC rūsio salėje
Vasario 17 d., 18 val., galerijoje (AV17) (Aušros Vartų g. 17) atidaroma menininkų Vitalio ir Povilo Čepkauskų paroda „Nomadas“. Ši paroda tai pirmasis lietuvio skulptoriaus, drabužių dizainerio bei juvelyro Vitalio Čepkausko ir jo sūnaus Povilo kūrybinis susivienijimas.
Eglės Kuckaitės paroda „Somatinė“ VDA galerijoje „Artifex“
Kartais visai nesinori analizuoti užplūdusių jausmų, net jei juos sukelia tik paroda. Norisi tiesiog paturėti, išsaugoti visus juos, kaip gerai organizuotame didmiestyje išsaugomi miškų masyvai – plotai su nuvirtusiais medžiais, ežeriukais ar upelio senvage ir net šabakštynais. Tas pirminio jausmo malonumas, neorganizuoto, neskaidyto dekonstrukcijos takeliais, manęs nepalieka susiduriant jau ne su pirmu Eglės Kuckaitės kūriniu. Šiuo metu „Artifex“ galerijoje vyksta paroda „Somatinė“ (graikiškai sõmatikos reiškia kūniškas). Ne, šioje ekspozicijoje nėra nė vieno augalo, nors menininkė parodos pristatyme ir siūlo galerijos grindis įsivaizduoti smaragdo spalvos. Tačiau atidžiau paskaičiusi šį tekstą suprantu, kad takeliai vis dėlto egzistuoja – mažiau matomi ar net visai platūs, nes tai greičiau angliškas parkas, tik vaizduojantis neįžengiamą girią. Kalbant apie Dainiaus Liškevičiaus „Labyrinthus“ galima teigti, kad jis atstovauja prancūziško sodo principui, reikalaujančiam aiškios geometrinės struktūros, tvarkingai nukirptų augalų, o Kuckaitė renkasi taip pat apgalvotą, tačiau apsimestinai atsainią struktūrą.





Eglės Gineitytės ir Elenos Grudzinskaitės parodos galerijoje „Kairė–dešinė“
Dar kartą apie Dainiaus Liškevičiaus parodą „Labyrinthus“ Šiuolaikinio meno centre
Su raudonu siūlų kamuoliu atėjusi (-ęs) į Dainiaus Liškevičiaus sukonstruotą „Labyrinthus“ Šiuolaikinio meno centre klausiau: „O kur pradingsta neapmąstytas menas?“ Galbūt savo laiko kišenėse jį paslepia minotauras – įtarus erdvės prižiūrėtojas, neleidžiantis pasiklysti žemėlapyje, kuriame aiškiai pažymėti įėjimo („Jūs esate čia / Ten galite pasiklysti“) ir išėjimo („EXIT“) laukeliai. Ar labirintas privalo turėti vienintelį išėjimą?