7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

Rengėjų inf.

Jono Rimšos paroda „Ugnies ir džiunglių magija“

 

Vytauto Kasiulio dailės muziejuje atidaroma paroda

„Jonas Rimša. Ugnies ir džiunglių magija“

Jonas Rimša, „Ritmas. III. Iš Aimarų trilogijos“. Apie 1962 m. Lietuvos išeivijos dailės fondas. Arūno Baltėno nuotr.
Jonas Rimša, „Ritmas. III. Iš Aimarų trilogijos“. Apie 1962 m. Lietuvos išeivijos dailės fondas. Arūno Baltėno nuotr.
Rengėjų inf.

Jano Grarupo paroda „Karo ir bado gniaužtuose“

 

Danijos ambasada ir Lietuvos fotomenininkų sąjunga maloniai kviečia į žymaus danų fotografo Jano Grarupo parodos “Karo ir bado gniaužtuose” atidarymą Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) vasario 10 d. 17:30 val. Paroda veiks iki 2015 m. kovo 7 d.

 

Rengėjų inf.

Zinaidos Vogėlienės gobelenų paroda „Pusiausvyra“

 

„Zina Vogėlienė – viena savičiausių šiuo metu aktyviai dirbančių Lietuvos dailininkių tekstilininkių. (...) Tapyba aliejumi ir akvarele, gobelenai, mažoji tekstilė, įvairūs objektai byloja veikiau apie siekimą byloti universalia šiuolaikinio meno kalba, nei apie varžymąsi siauruose šakiniuose rėmuose. Anksčiausia dailininkė išgarsėjo savo unikaliais sienų kilimais. Išausti tradicine gobeleno technika, jie alsuoja neįprasta, gyva tapybos laisve. Spalvinė orkestruotė, kolorito masių santykiai ir ritminės slinktys, primenančios teptuko judėjimą, sustingsta tekstiliškose plokštumose savitais individualizuotais vaizdais. Jie neliteratūriški, nors kupini abstrakcijos provokuojamos dvasinės įtampos; jie ir medžiagiški, ir kartu atsiriboję nuo moderniosios tekstilės vaizdinių trafaretų.” Lolita Jablonskienė.

Zinaida Vogėlienė, „Žvejo užrašai“. 2011 m.
Zinaida Vogėlienė, „Žvejo užrašai“. 2011 m.
Rengėjų inf.

Kristinos Marmokaitės fotografijų paroda

 

Pro langus, permatomas sienas daug galime sužinoti apie žmones, juos supantį pasaulį, jų asmenybes. Tai nėra paprasti šviesos kvadratai ar stačiakampiai, o meninės išraiškos, iš kurių iškyla mizanscenos. Fotografė Kristina Marmokaitė mėgsta stebėti šiuos keistus langus, kurie nuolat perteikia paprastų daiktų istorijas.

Kristinos Marmokaitės fotografija
Kristinos Marmokaitės fotografija
Tomas Ivanauskas

Atviri atvaizdai

Apie Gyčio Skudžinsko parodą „12 fotografijos tiesų“

„Ar tai liekanos, ar užuomazgos?“ – tokį klausimą mėgsta užduoti vienas mano pažįstamas, žiūrėdamas į menkus drabužėlius ant kūno užsimetusią moterį. Šis klausimas nedavė ramybės ir man, išvydus menininko Gyčio Skudžinsko darbų parodą „12 fotografijos tiesų“, šiuo metu veikiančią VDA parodų salėje „Titanikas“.
Jau pats pavadinimas intriguoja. Tikriausiai kiekvienas, besidomintis menu, užeitume į parodą, pavadintą „12 tapybos tiesų“ ar „12 skulptūros tiesų“ ir pan. Tikrai smalsu, kokios tos tiesos, kas jas „įtiesino“, ar jos sutampa su mano tiesomis? Šiuo atveju tai fotogr..., ne, negaliu jo pavadinti fotografu, nes jis pats per atidarymą minėjo, kad fotografijos profesionalai jo nelaiko fotografu, tik mėgėjai. Tai kaip jį pavadinti? Turėtų būti lyg ir fotografas, jei paroda apie fotografiją. Štai ir įvardijau skirtumą – tai ne fotografijos paroda, o paroda apie fotografiją! Nors vis dėlto nuotraukų ten šiek tiek yra... O gal galime Skudžinską pavadinti tiesiog menininku, naudojančiu fotografiją?
Parodos anotacijoje šiuolaikinės kultūros tyrinėtojas ir kritikas Jurijus Dobriakovas rašo, kad „atvaizdas kaip toks jam (Skudžinskui, – T. I.) praktiškai neįdomus; kur kas labiau autoriui rūpi jo viduriai, vidinis veikimo mechanizmas arba vieta tam tikroje platesnėje kontekstualioje sistemoje“. Nesutikčiau su Jurijumi, nes man atrodo atvirkščiai – Skudžinskui atvaizdas labai įdomus. Netgi sakyčiau – labai svarbus. Toks svarbus, kad jis jį slepia: apverčia (serijoje „Albumas“), užtušuoja ir pakiša po deklaratyviu tekstu (serijoje „Transparantai. Artist’s Statement“ / „Menininko pareiškimas“), dekonstruoja ir supina savąją versiją (serijoje „Stilius ’03“) ar susiurbia su pinhole kamera ir transformuoja į asmeninį dienoraštį (serijoje „Infospalvos“). Būtent atvaizdo paslėpimas ar jo dekonstrukcija ir suteikia kūriniui didžiausią prasminį krūvį, tampa jo esme. Ar mes taip įdėmiai ir su didžiuliu smalsumu tyrinėtume apverstas „Albumo“ nuotraukas ir užrašus ant kitų jų pusių, jei nežinotume, kad po jais slepiasi atvaizdai? Ar tie užrašai įgytų prasmę be atvaizdo? Jų neprieinamumas ir sukuria intrigą. Tai – erdvė mūsų interpretacijų laisvei. O štai serijoje „Backgrounds“ („Fonai“) jis elgiasi kaip atvaizdų kolekcionierius ir užsiima objektyviu dokumentavimu.

Gytis Skudžinskas, „Stilius ’03“, fragmentas. 2003 m. A. Narušytės nuotr.
Gytis Skudžinskas, „Stilius ’03“, fragmentas. 2003 m. A. Narušytės nuotr.
Gytis Skudžinskas, „Portretai“, fragmentas. 2004 m. A. Narušytės nuotr.
Gytis Skudžinskas, „Portretai“, fragmentas. 2004 m. A. Narušytės nuotr.
Gytis Skudžinskas, „Albumas“, fragmentas. 2013 – 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Gytis Skudžinskas, „Albumas“, fragmentas. 2013 – 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Gytis Skudžinskas, „Vėliavos“, fragmentas. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Gytis Skudžinskas, „Vėliavos“, fragmentas. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Gytis Skudžinskas, „Infospalvos“, fragmentas. 2009 m. T. Ivanausko nuotr.
Gytis Skudžinskas, „Infospalvos“, fragmentas. 2009 m. T. Ivanausko nuotr.
Gytis Skudžinskas, „Backgrounds“. 2011 m. - tęsiamas. T. Ivanausko nuotr.
Gytis Skudžinskas, „Backgrounds“. 2011 m. - tęsiamas. T. Ivanausko nuotr.
Gytis Skudžinskas, „Retušas“. 2014 m. T. Ivanausko nuotr.
Gytis Skudžinskas, „Retušas“. 2014 m. T. Ivanausko nuotr.
Gytis Skudžinskas, „Transparantai. Artist's Statement“. 2014 m. T. Ivanausko nuotr.
Gytis Skudžinskas, „Transparantai. Artist's Statement“. 2014 m. T. Ivanausko nuotr.
Virginija Vitkienė

Vidinis požiūris

Lietuvos ir Norvegijos menininkų paroda „10 × 10 = 100% Jacquard“

Komentarą apie žakardo technologijos galias šiuolaikinio meno lauke norėčiau pradėti meno rinkos, kuri yra tarytum aktualijų barometras, pavyzdžiu. 2009 m. „Art Basel Miami“ meno mugėje vieno ryškiausių JAV menininko Chucko Close’o žakardo tapiserija (autoportretas) buvo parduota už 120 000 JAV dolerių. Kūrinio unikalumo ir pardavimo faktas sulaukė atgarsių ir nemenko susidomėjimo spaudoje. Pastarojo dešimtmečio Ch. Close’o parodose šalia tapybos nemažą dalį sudaro ir menininko užsakymu žakardo staklėmis austi milžiniški portretai, atrodantys lyg išdidintos itin aukštos raiškos fotografijos. Parodose įdomu stebėti ne tik pačius kūrinius, bet ir juos apžiūrinčiųjų reakcijas: įsistebeilijimą, žiūrovo nuolatinį judėjimą artyn ir tolyn nuo kūrinio, technologijos (įgyvendinimo proceso) tyrinėjimą ir nuostabą, kylančią suvokus, jog stebi ne fotografiją ar hiperrealistinę tapybą (būdingą ankstyvajai Ch. Close’o kūrybai), o tekstilinį kūrinį. Žodžiu, nuo pirmojo kontakto su kūriniu žiūrovą traukia technologinis hiperrealistinio atvaizdo tekstiliniame paviršiuje aspektas. Tai ne skaitmeninis atspaudas ant drobės (tuo būtų buvę galima autorių įtarti realistinės tapybos atveju, jeigu nematytume jo sukurtų portretų datų – pirmieji Ch. Close’o perdėm tikroviški tapybos kūriniai sukurti gerokai anksčiau už tokius efektus siūlančių skaitmeninių technologijų pasiūlą). Kiekvienas milimetrinis tapiserijų atvaizdo taškelis yra sukurtas manipuliuojant suaustų siūlų ir gijų kombinacijomis, suprogramuotomis kompiuteryje, ir kodų sistemomis, įskiepytomis protingų audimo staklių „smegenyse“.

Eglė Ganda Bogdanienė, „Krizė“. 2010 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ganda Bogdanienė, „Krizė“. 2010 m. A. Narušytės nuotr.
Asta Fedaravičiūtė, „Identifikacija – laiko pėdsakai“. 2007 m. A. Narušytės nuotr.
Asta Fedaravičiūtė, „Identifikacija – laiko pėdsakai“. 2007 m. A. Narušytės nuotr.
Kari Dyrdal, „Svarmenys“. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Kari Dyrdal, „Svarmenys“. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Karina Siegmund, „Krioklys“. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Karina Siegmund, „Krioklys“. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Daiva Zubrienė, „Obuolio seksualumas“. 2007 m. A. Narušytės nuotr.
Daiva Zubrienė, „Obuolio seksualumas“. 2007 m. A. Narušytės nuotr.
Julius Žėkas, Žydrė Ridulytė, Algis Sakalauskas, „Tautiška giesmė“. A. Narušytės nuotr.
Julius Žėkas, Žydrė Ridulytė, Algis Sakalauskas, „Tautiška giesmė“. A. Narušytės nuotr.
Jon Pettersen, „Simul Virum“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Jon Pettersen, „Simul Virum“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Gintarė Pociūtė, „Nusipuošimas“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Gintarė Pociūtė, „Nusipuošimas“. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Karolina Rimkutė

Siaubingas žodis iš f raidės

Dailininkės Aliutės Mečys (1943 – 2013) paroda Mykolo Žilinsko dailės galerijoje

Harpijos nuo seno žinomos kaip bjaurios, kerštingos būtybės, turinčios sparnus ir aštrius, nuodingus paukščių nagus. Pagal graikų mitologiją, jos buvo Dzeuso padėjėjos, jam vogdavo įvairius daiktus, o kartais – ir žmones iš mirtingųjų pasaulio. Šiandien harpijomis pravardžiuojamos stiprios, dominuojančios moterys, kurios kiekvieną besimaišantį kelyje be gailesčio gali sudraskyti į skutelius dėl savo tikslo. Tikriausiai Lietuvoje tokios moterys dažniau vadinamos raganomis, kadangi ši būtybė artimesnė mūsų tautosakoje. Pasak antropologės Marijos Gimbutienės, Raganos vardas susijęs su „regėti“, „numatyti“, „žinoti“. Tautosakoje raganos gali skraidyti pasivertusios paukščiais arba joti ore ant pagalio ar seno kelmo, gyvena tarp žmonių ir yra mirtingųjų bei dievybių pasaulių tarpininkės, padedančios dievams išlaikyti harmoniją. Kartais jos tapatinamos su laumėmis – baisiomis moterimis vištos kojomis, ilgomis rankomis ir aštriais nagais. Aplink Uteną kalbama, kad nurengtos laumės kūnas atrodo it paukščio. Liaudies dainose ir sakmėse laumės dažnai vagia kūdikius, žiauriai elgiasi su žmonėmis, juos valgo, tačiau doriesiems padeda, juos apdovanoja.

Aliutė Mečys, be pavadinimo. Apie 2003 m.
Aliutė Mečys, be pavadinimo. Apie 2003 m.
Aliutė Mečys, „Prancūziškas pavydas“. 1982 m.
Aliutė Mečys, „Prancūziškas pavydas“. 1982 m.
Aliutė Mečys, „Kompozicija su autoportretu dėžėje ir Ligeti“. 1983 m.
Aliutė Mečys, „Kompozicija su autoportretu dėžėje ir Ligeti“. 1983 m.
Aliutė Mečys, „Autoportretas su paukščio kauke“. 2001 m.
Aliutė Mečys, „Autoportretas su paukščio kauke“. 2001 m.
Aliutė Mečys, „Motinos džiaugsmai“. 1983 m.
Aliutė Mečys, „Motinos džiaugsmai“. 1983 m.
Aliutė Mečys, „Mama“. 1982 m.
Aliutė Mečys, „Mama“. 1982 m.
Aliutė Mečys, „Autoportretas II“. 1982 m.
Aliutė Mečys, „Autoportretas II“. 1982 m.
Aliutė Mečys, „Piešinys tapybos darbui „Altonos damos“
Aliutė Mečys, „Piešinys tapybos darbui „Altonos damos“
Danutė Gambickaitė

Tauro Kensmino paroda „Trianguliacija“ galerijoje „5 malūnai“

 

Trianguliacijos terminas žodyne apibrėžiamas kaip geodezinių punktų padėties radimas, sudarant matuojamos žemės plotų trikampių grandines. Tauro Kensmino parodoje trianguliacija veikia kaip nuoroda į kūrinio formaliąją pusę – trikampio geometrinė figūra čia funkcionuoja kaip tam tikras modulis, kuriuo remiantis konstruojami instaliaciją sudarantys elementai bei kuriamas jų tarpusavio ryšys.

 

Tauras Kensminas, „Trianguliacija“
Tauras Kensminas, „Trianguliacija“
Rokas Dovydėnas

Menininkės iš Palestinos Nabilos Irshaid paroda

 

Nabila Irshaid

„Kur skristum jei turėtum skraidantį kilimą?“

 

LTMKS projektų erdvėje „Malonioji 6“

Malonioji g. 6, Vilnius

 

Atidarymas 2015 m. vasario 4 d. 18 val.

 

Paroda veikia 2015 m. vasario 4-14 d. trečiadieniais ir šeštadieniais 18‒20 val. arba iš anksto susitarus tel. +37063190615+37063190615 +37063190615+37063190615

 

Nabila Irshaid,  „Kur tu skristum?“
Nabila Irshaid, „Kur tu skristum?“
Rengėjų inf.

Galerijoje „Arka“ – lietuvių dailininkų darbai iš plenero Italijoje

 

 Vilniaus senamiestyje esančioje „Arka“ galerijoje, adresu Aušros Vartų g. 7, vasario 3 dieną, antradienį, galerijos „Menų tiltas“ iniciatyva atidaroma Italijos dvasia alsuojanti Lietuvos dailininkų paroda „Šviesos spalva“. Šioje parodoje bus eksponuojami 2014 metų rugsėjo mėnesio plenero Italijoje metu sukurti ir kelionės įkvėpti dailininkų – Dalios Kasčiūnaitės, Rimo Zigmo Bičiūno, Vytenio Lingio, Jono Daniliausko ir Pauliaus Juškos – kūriniai. Lankytojai kviečiami iš naujo pažvelgti į šių dailininkų, jau spėjusių tapti šių dienų tapybos klasikais, kūrybą ir pažinti Italiją kitaip – per paveikslus.

Vytenis Lingys. „Asissi (Asyžius)“. 2014 m. Drobė, aliejus
Vytenis Lingys. „Asissi (Asyžius)“. 2014 m. Drobė, aliejus
  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas