Vytauto Kasiulio dailės muziejuje atidaroma paroda
„Jonas Rimša. Ugnies ir džiunglių magija“
Danijos ambasada ir Lietuvos fotomenininkų sąjunga maloniai kviečia į žymaus danų fotografo Jano Grarupo parodos “Karo ir bado gniaužtuose” atidarymą Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) vasario 10 d. 17:30 val. Paroda veiks iki 2015 m. kovo 7 d.
„Zina Vogėlienė – viena savičiausių šiuo metu aktyviai dirbančių Lietuvos dailininkių tekstilininkių. (...) Tapyba aliejumi ir akvarele, gobelenai, mažoji tekstilė, įvairūs objektai byloja veikiau apie siekimą byloti universalia šiuolaikinio meno kalba, nei apie varžymąsi siauruose šakiniuose rėmuose. Anksčiausia dailininkė išgarsėjo savo unikaliais sienų kilimais. Išausti tradicine gobeleno technika, jie alsuoja neįprasta, gyva tapybos laisve. Spalvinė orkestruotė, kolorito masių santykiai ir ritminės slinktys, primenančios teptuko judėjimą, sustingsta tekstiliškose plokštumose savitais individualizuotais vaizdais. Jie neliteratūriški, nors kupini abstrakcijos provokuojamos dvasinės įtampos; jie ir medžiagiški, ir kartu atsiriboję nuo moderniosios tekstilės vaizdinių trafaretų.” Lolita Jablonskienė.
Pro langus, permatomas sienas daug galime sužinoti apie žmones, juos supantį pasaulį, jų asmenybes. Tai nėra paprasti šviesos kvadratai ar stačiakampiai, o meninės išraiškos, iš kurių iškyla mizanscenos. Fotografė Kristina Marmokaitė mėgsta stebėti šiuos keistus langus, kurie nuolat perteikia paprastų daiktų istorijas.
Apie Gyčio Skudžinsko parodą „12 fotografijos tiesų“




Lietuvos ir Norvegijos menininkų paroda „10 × 10 = 100% Jacquard“
Komentarą apie žakardo technologijos galias šiuolaikinio meno lauke norėčiau pradėti meno rinkos, kuri yra tarytum aktualijų barometras, pavyzdžiu. 2009 m. „Art Basel Miami“ meno mugėje vieno ryškiausių JAV menininko Chucko Close’o žakardo tapiserija (autoportretas) buvo parduota už 120 000 JAV dolerių. Kūrinio unikalumo ir pardavimo faktas sulaukė atgarsių ir nemenko susidomėjimo spaudoje. Pastarojo dešimtmečio Ch. Close’o parodose šalia tapybos nemažą dalį sudaro ir menininko užsakymu žakardo staklėmis austi milžiniški portretai, atrodantys lyg išdidintos itin aukštos raiškos fotografijos. Parodose įdomu stebėti ne tik pačius kūrinius, bet ir juos apžiūrinčiųjų reakcijas: įsistebeilijimą, žiūrovo nuolatinį judėjimą artyn ir tolyn nuo kūrinio, technologijos (įgyvendinimo proceso) tyrinėjimą ir nuostabą, kylančią suvokus, jog stebi ne fotografiją ar hiperrealistinę tapybą (būdingą ankstyvajai Ch. Close’o kūrybai), o tekstilinį kūrinį. Žodžiu, nuo pirmojo kontakto su kūriniu žiūrovą traukia technologinis hiperrealistinio atvaizdo tekstiliniame paviršiuje aspektas. Tai ne skaitmeninis atspaudas ant drobės (tuo būtų buvę galima autorių įtarti realistinės tapybos atveju, jeigu nematytume jo sukurtų portretų datų – pirmieji Ch. Close’o perdėm tikroviški tapybos kūriniai sukurti gerokai anksčiau už tokius efektus siūlančių skaitmeninių technologijų pasiūlą). Kiekvienas milimetrinis tapiserijų atvaizdo taškelis yra sukurtas manipuliuojant suaustų siūlų ir gijų kombinacijomis, suprogramuotomis kompiuteryje, ir kodų sistemomis, įskiepytomis protingų audimo staklių „smegenyse“.







Dailininkės Aliutės Mečys (1943 – 2013) paroda Mykolo Žilinsko dailės galerijoje
Harpijos nuo seno žinomos kaip bjaurios, kerštingos būtybės, turinčios sparnus ir aštrius, nuodingus paukščių nagus. Pagal graikų mitologiją, jos buvo Dzeuso padėjėjos, jam vogdavo įvairius daiktus, o kartais – ir žmones iš mirtingųjų pasaulio. Šiandien harpijomis pravardžiuojamos stiprios, dominuojančios moterys, kurios kiekvieną besimaišantį kelyje be gailesčio gali sudraskyti į skutelius dėl savo tikslo. Tikriausiai Lietuvoje tokios moterys dažniau vadinamos raganomis, kadangi ši būtybė artimesnė mūsų tautosakoje. Pasak antropologės Marijos Gimbutienės, Raganos vardas susijęs su „regėti“, „numatyti“, „žinoti“. Tautosakoje raganos gali skraidyti pasivertusios paukščiais arba joti ore ant pagalio ar seno kelmo, gyvena tarp žmonių ir yra mirtingųjų bei dievybių pasaulių tarpininkės, padedančios dievams išlaikyti harmoniją. Kartais jos tapatinamos su laumėmis – baisiomis moterimis vištos kojomis, ilgomis rankomis ir aštriais nagais. Aplink Uteną kalbama, kad nurengtos laumės kūnas atrodo it paukščio. Liaudies dainose ir sakmėse laumės dažnai vagia kūdikius, žiauriai elgiasi su žmonėmis, juos valgo, tačiau doriesiems padeda, juos apdovanoja.








Trianguliacijos terminas žodyne apibrėžiamas kaip geodezinių punktų padėties radimas, sudarant matuojamos žemės plotų trikampių grandines. Tauro Kensmino parodoje trianguliacija veikia kaip nuoroda į kūrinio formaliąją pusę – trikampio geometrinė figūra čia funkcionuoja kaip tam tikras modulis, kuriuo remiantis konstruojami instaliaciją sudarantys elementai bei kuriamas jų tarpusavio ryšys.
Nabila Irshaid
„Kur skristum jei turėtum skraidantį kilimą?“
LTMKS projektų erdvėje „Malonioji 6“
Malonioji g. 6, Vilnius
Atidarymas 2015 m. vasario 4 d. 18 val.
Paroda veikia 2015 m. vasario 4-14 d. trečiadieniais ir šeštadieniais 18‒20 val. arba iš anksto susitarus tel. +37063190615
+37063190615 +37063190615
+37063190615
Vilniaus senamiestyje esančioje „Arka“ galerijoje, adresu Aušros Vartų g. 7, vasario 3 dieną, antradienį, galerijos „Menų tiltas“ iniciatyva atidaroma Italijos dvasia alsuojanti Lietuvos dailininkų paroda „Šviesos spalva“. Šioje parodoje bus eksponuojami 2014 metų rugsėjo mėnesio plenero Italijoje metu sukurti ir kelionės įkvėpti dailininkų – Dalios Kasčiūnaitės, Rimo Zigmo Bičiūno, Vytenio Lingio, Jono Daniliausko ir Pauliaus Juškos – kūriniai. Lankytojai kviečiami iš naujo pažvelgti į šių dailininkų, jau spėjusių tapti šių dienų tapybos klasikais, kūrybą ir pažinti Italiją kitaip – per paveikslus.