Aurelijos Maknytės paroda „Deficitas“ galerijoje „101“, Kaune
Į parodą mane atviliojo šermukšnių trauktinės etiketė – tokia sodriai žalia su gelsvais lapais ir raudonomis uogomis, blizga storai užtepti spaustuvės dažai, net ištryškę per kraštus. Apačioje tarsi užantspauduoja kokybę „Stumbro“ ženklas – Kauno degtinės ir likerių gamykla. Toks daiktas skleidžia sluoksniuotą kvapą – ir dažų, ir trauktinės, ir šermukšnių, ir dar kažko nenusakomo... Gal konjako?
Mažytėje Vytauto Didžiojo universiteto galerijoje „101“ stovi Aurelija Maknytė ir pasakoja, kaip 1984 m. iš alkoholio fabriko į mažą miestelį atėjo pasiūlymas: jugoslaviškas velvetas už šermukšnio uogas (http://maknyte.com/deficitas/). Šermukšniai augo visur, jugoslaviškas velvetas buvo deficitas, o pati sąvoka „deficitas“ buvo „paslaptingas burtažodis, trumpam atveriantis vartelius į gražios ir patogios buities pasaulį“. Skanauju šiuos žodžius – konjakas, šermukšniai, velvetas, deficitas, kol pasigamina sprogstamasis vaikystės mišinys. „Deficitas“, pakeitęs lietuvišką „trūkumą“, tikriausiai buvo ir nepasiekiamo pasaulio pakaitalas. Dabar jau net ir tai patyrusiems sunku įsivaizduoti geismą, kurį keldavo bet kokios svetimos šalies paminėjimas šalia daikto. Toks daiktas, nepaprastai gaunamas, paskui visam laikui atsimenamas. Aš atsimenu Colleen McCullough romaną „Erškėčių paukščiai“ su tiksliai aprašytomis sekso scenomis Australijoje degant krūmynams, kurį 1985 m. gavau už keletą iš namų bibliotekėlės paslapčiomis išneštų Anri Periušo (Henri Perruchot) knygų apie dailininkus. Beveik tuo pat metu, sako Maknytė, miestelio vaikai, įskaitant ir ją pačią, nulaužė medžių šakas, nudraskė visus šermukšnius ir iškeitė juos į velvetą. Iš jo pasiūtą kostiumą brolio vestuvėms dabar šalia Aurelijos demonstruoja sūnus Kasparas (vėliau kostiumas dalimis tvarkingai kabės ant kėdžių atkalčių ir pakabo). Jiedu atrodo kaip brolis ir sesuo iš praeities – tikrovė susidvejina.






Apie kai kurias parodas Didžiojoje Britanijoje
Voveraitės, kiškučiai, peliukai ir ežiukai atostogauja pajūryje, iškylauja gamtoje, geria alų lauko kavinėje, mokosi mokykloje. O kiti kiškučiai ir peliukai, juodais drabužiais ir kaukėtais snukučiais, su automatais ir peiliais rankose, iškėlę juodą vėliavą, grėsmingai artinasi prie jų. Šis meno kūrinys, pavadintas „ISIS grasina Silvanijai“, – tai septyni erdviniai vaizdeliai, sudėlioti iš ypač saldžios išvaizdos minkštų žaisliukų, plačiai žinomų bendru jų apgyvendintos žaislinės šalies Silvanijos vardu. Rugsėjo mėnesį jis turėjo dalyvauti parodoje „Aistra laisvei“ („Passion for Freedom“) Londono „Mall“ galerijoje. Tą parodą gal nedaug kas ir būtų pastebėjęs, jei Londono policija nebūtų sugalvojusi, kad šis kūrinys yra pernelyg įžeidžiamas ir kelia grėsmę karalienei bei visuomenei, dėl to kelių dienų parodos apsaugos kaina turėsianti išaugti keliasdešimčia tūstančių svarų. Parodos organizatoriai, pasvėrę visus „už“ ir „prieš“, kaip mat ištrynė iš savo plakatų ir tinklalapių pagrindinį reklaminį šūkį „necenzūruota“ ir pašalino eksponatą su peliukais ir kiškučiais iš parodos, o ši toliau veikė lyg niekur nieko, atseit skelbdama žodžio ir išraiškos laisvę. Tiesa, ir taip jau mirtiniems argumentams sutvirtinti policija dar leido sau kompetentingai įspirti gulinčiajam, teigdami, kad kūrinys „ISIS grasina Silvanijai“, girdi, „nėra tikras menas“.





Kęstučio Lupeikio tapybos paroda „Come Together“ Dailininkų sąjungos galerijoje
Visada žavėjausi Kęstučio Lupeikio instaliacijomis su netikėtai kintančiais tapybiškai skulptūriškų objektų šviesos efektais. Iki šiol pamenu po kojomis linguojančią ir girgždančią grindų „dangą“ iš plieno armatūros strypų („Dugnas“, 1993), taip pat intriguojančias videoprojekcijas ant rausvo kubo („Hiperkubas“, 2004–2005), įspūdingą rudinto plieno „tunelį“ („Skylė“, 1995, kartu su Ričardu Nemeikšiu). Vaikščiodama po naujausią jo tapybos parodą supratau, kad šių instaliacijų, atskleidžiančių menininko universalumą, labai ilgiuosi.
Siekdama nors šiek tiek perprasti, kas dabar yra Lupeikio kūrybos akiratyje, norom nenorom gretinu dvi jo meninėje veikloje dominuojančias sritis – architektūrą ir tapybą. Pats menininkas ypatingų sąsajų čia nemato (nebent kalbėtume apie pastatų eskizus ar būtų rengiamas specialus projektas) ir vertina tai kaip vienas kitą papildančius, bet vis dėlto skirtingus kūrybos „kanalus“. O man gi rūpi paradoksai – emocingos tapybos atspindžiai minimalistinės architektūros sumanymuose ir konstruktyvus racionalumas labai jausminguose paveiksluose.






Pokalbis su parodos „Tap Water“ kuratoriumi Audriumi Pociumi
Rugsėjo 2 d. Rusų dramos teatre pristatyta Audriaus Pociaus kuruota jungtinė šiuolaikinio meno paroda „TapWater“. Parodos pavadinimas („čiaupo vanduo“) man priminė miegamųjų rajonų daugiabučių rūsiuose tvyrantį duslų kvapą ir mano santykį su čiaupo vandeniu. Kartais nedrįstu gerti vamzdynų vandens tiesiai iš čiaupo. Ilgas vandens kelias iki mano burnos kelia nepaaiškinamą baimę.
„Tap Water“– vienas įdomiausių rudens pradžios reiškinių Vilniaus meno lauke. Lokacijos, nuotaikų ir objektų santykiai atneša netikėtų atradimų. Paroda kaip ekskursija buvo tobulas formatas šiai ekspozicijai ir vietai. Žiūrovui tai yra reta proga patekti į neafišuojamus teatro kampus, pakvėpuoti orkestro duobės dulkėmis ir kitaip išgyventi erdvę.
Ekskursijos vadovas sufleruoja judėjimo trajektorijas. Taip vedamas imi skaityti kūrinius kaip ištisą pasakojimą. Nors nemažiau patraukli būtų ir savarankiška klajonė po parodą, toks pasivaikščiojimas gali tapti nuotykiu, jei tai tektų daryti be jokio plano...
Ant Žvėryno tilto kalbėjomės su Audriumi apie čiaupo vandenį.








Algimanto Kunčiaus „Vaizdaraščiai“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Atidarydama parodą kuratorė Ieva Mazūraitė-Novickienė perspėjo, kad vieno karto jai apžiūrėti neužteks, nes pavyko sudėti apie 500 darbų. Iš tiesų – buvau jau dukart ir tikriausiai nueisiu dar. Liko kažko nepastebėto, neapčiuopto, nesuprasto, nematyto knietulys. Be to, noriu ir vėl patirti ten užkoduotą vidinio virsmo pojūtį.
O juk didžiąją dalį čia rodomų fotografijų ir filmų jau esu mačiusi, ir ne kartą. Tikriausiai apie jokį kitą menininką nesu rašiusi tiek daug kaip apie Algimantą Kunčių. Alfonsas Andriuškevičius mudu supažindino 1996 m., kai Lietuvos dailės muziejuje įkurtam fotografijos meno fondui prireikė saugotojos. Kunčius buvo to skyriaus vedėjas. Aš buvau Vilniaus dailės akademijos doktorantė. Kunčių, aišku, jau žinojau kaip vieną didžiųjų Lietuvos fotografijos meistrų (šalia Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Aleksandro Macijausko, Vito Luckaus). Man labai patiko jo ciklas „Reminiscencijos“ – tada maniau ir tebemanau, kad tai yra unikalus pasaulinio lygio kūrinys, mane suviliojęs tyrinėti ne ką kitą, o fotografiją. Taigi susitikome „Pas Erlicką“, trumpai pasikalbėjome ir išsitraukėme knygeles užsirašyti telefonų numerių. Abiejų knygelės buvo vienodos – aplenktos pilku viršeliu su įspausta rūtele. Gal tai ir buvo ženklas, bet jį suprasti nėra taip svarbu.






XIII tarptautinio keramikos simpoziumo „Mes / Redukcija 2015“ paroda Pamėnkalnio galerijoje
Niūrią šeštadienio popietę bandydamas pabėgti nuo rudens, užeinu į Pamėnkalnio galeriją, kurioje vyksta keramikos paroda „Mes / Redukcija 2015“. Visgi šiek tiek nusiviliu, kai tuščioje salėje išgirstu tik savo paties žingsnių aidą, – atrodo, keramikos menas nieko nedomina. Su karčia ironija prisimenu ir savo giminaičių bei draugų požiūrį į keramiką, kuris apsiriboja Kaziuko muge, mielais buitiniais niekučiais ir keliomis šukėmis Valdovų rūmuose. Tenka pripažinti, kad ir ši paroda greičiausiai nesugebės pakeisti tokios padėties – neįžvelgiu aiškios ekspozicijos koncepcijos, galinčios įtraukti, sudominti net ir atsitiktinai užklydusį lankytoją. Ne, išoriškai paroda visiškai nepatraukli, atrodo, kad darbai išdėlioti be jokios aiškios logikos, o ir vienintelis jos aprašymas palieka nemažai neatsakytų klausimų keramika mažiau besidominčiam žiūrovui. Sakysite – natūralu, kad niekas čia neužsuka, bet aš nenoriu, tiesiog negaliu su tuo sutikti ir vis tiek jus kviečiu iš arčiau susipažinti su menine keramika.
Parodoje taip pat viešpatauja tylus, neišraiškingas ruduo, tačiau čia jis – visai kitoks nei mieste. Senovine redukcijos technika atlikti darbai įtraukia į subtilų savo pasaulį. Gyvenimas čia santūrus, visko yra tik tiek, kiek reikia, o ir patys eksponatai – visiškai nebylūs, tačiau lengvai leidžiasi prakalbinami.
Keletas pasvarstymų apie knygos meno parodą
Vien tik ištarus dviejų žodžių kombinaciją „knygų menas“, daugeliui mintyse sukirba svajonių knyga – tarsi kažkokia neapčiuopiama įsivaizduojamybė. Kyla klausimas, kas ta įsivaizduojamybė ir ką žmonės sieja su šiuo žodžių junginiu? Tą žodžių magiją puikiai iliustruoja Nacionalinėje dailės galerijoje surengta konferencija „6pt“, skirta tai pačiai temai – knygų grafikai. Paskelbus dalyvių registraciją, ją teko uždaryti lygiai po 2 val., nes salė, kurioje telpa iki 200 klausytojų, jau buvo pilna norinčiųjų.
Pasvarstyti šia tema man suteikė progą paroda, veikusi „Arkos“ dailės galerijoje, pavadinimu „Knygos meno paroda: nuo iliustracijos iki knygos“ (2015 09 15–10 03, Alytaus kraštotyros muziejuje 2015 11 10–12 05). Jos rengėjos – Lietuvos dailininkų sąjungos grafikos skyriaus dailininkės Ieva Babilaitė ir Nijolė Šaltenytė. Ši knygos meno paroda konkursinė, jos ekspozicijai buvo atrinkti knygos dailininkai, pristatantys naujausius per pastaruosius trejus metus sukurtus kūrinius. Iliustracijas vertino profesionalių dailininkų ir dailėtyrininkų komisija, šiemet paskyrusi 3 pinigines premijas, vardinę dailininko Algirdo Steponavičiaus premiją ir du diplomus. Vertinant iliustracijas, buvo atsižvelgta į menininko išmonę, meninę iliustracijų kokybę, originalų žvilgsnį, atidų teksto perskaitymą, autentišką stilių, profesionalų atlikimą.
Dmitrijaus Matvejevo paroda Vilniaus fotografijos galerijoje
Vilniaus fotografijos galerijoje atidaryta Dmitrijaus Matvejevo fotografijų paroda „Tyli šviesa“. Joje menininkas rodo Šalčininkų rajone gyvenančios stačiatikių bendruomenės narius, jų kasdienybę, aplinką. Pats autorius parodos aprašyme nedaugžodžiauja, o tik pamini, kad nuotraukose bandė perteikti vietovės ir žmonių skleidžiamą ypatingą harmoniją ir ramybę, „tylią šviesą“. Tačiau tai dar ne viskas. Paroda sudaryta iš dviejų dalių – antrojoje autorius atlieka archeologo vaidmenį ir bendruomenės archyvuose „iškasa“ prieš 60–70 metų darytus negatyvus, kuriuose taip pat pavaizduoti šio kaimo žmonės ir jų gyvenimas. Prie jų dar grįšiu.
Pasakysiu sąžiningai: man Matvejevas asocijuojasi su teatro fotografija ir, gavęs naujienlaiškį apie jo naująją parodą su beveik teatriniu pavadinimu, net neabejojau, kad tokią fotografiją ir pamatysiu. Tačiau prie pranešimo prisegtos nuotraukos šiek tiek nustebino ir suglumino, nes tai buvo akivaizdžiai ne teatras. Viename interviu autorius prisipažino, kad norėtų atsikratyti teatro fotografo etiketės. Rašydamas šį tekstą, internete pamėginau paieškoti jo kitokios fotografijos ir sekėsi sunkiai – radau tik aštuonias. Taigi, kol pats autorius mums neparodė daugiau, šią parodą laikyčiau jo pirmuoju mėginimu išsiveržti iš teatro scenos ir užkulisių į gryną orą, plein-air, nuo akinančių ir spalvotų teatro prožektorių pabėgti į tylią dienos šviesą. Kaip matome iš nuotraukų datų, Matvejevas tai daro jau keliolika metų.
Sankabos: dvi parodos Vilniuje ir Talino fotografijos mėnuo
Kažkas keičiasi. Nežinau, ar gatvėje sutiktų žmonių veidus sutraukia šaltis, ar nerimas dėl ateities. Bet jo slaptasis pamušalas – praeitis. Ypač kai visą savaitgalį pradrebi namuose laukdamas, kada gi pagaliau įjungs šildymą, už kurį vos pajėgsi sumokėti. Guodžia tiktai blokados prisiminimas – tada be šildymo ir karšto vandens prakentėme daug ilgiau. Rudeninis laukimas – sovietmečio struktūrinis paveldas. Matau, kad jaunimui įdomu tyrinėti tą „egzotišką“ laiką. Kai kam jis – prarastas rojus. Bet daugeliui tai – košmaras, kuriame bijome atsibusti suvokę, kad laisvė tebuvo sapnas. Šios mintys painiojasi klausantis kalbų apie sovietinio „paveldo“ išsaugojimą, jos persekiojo mane ir kelionėje į Taliną, kur vyko trijų Baltijos valstybių fotografijos paroda „Šaltas vanduo“ – vienas iš Fotografijos mėnesio renginių (http://www.fotokuu.ee). Ten sovietmetis tebuvo duslus dundesys, visiems lyg niekur nieko kalbantis apie fotografijos virsmus 9-ajame dešimtmetyje. Žiūrint iš Talino, Lietuva buvo šio proceso išeities taškas. Tačiau dvi tuo pat metu Vilniuje veikusios parodos papildė Taline sukurtą vaizdą. Todėl pradėsiu nuo čia.








Tema: „Error“ {Klaida}
2015 m. spalio 22 d. – lapkričio 21 d.
Vilniaus Dailės Akademijos „Titaniko“ parodų salė, Maironio g. 3, Vilnius.
Spaudos konferencija spalio 22 dieną 17 val., „Titaniko“ parodų salė.
Parodos atidarymas spalio 22 dieną 18 val., „Titaniko“ parodų salė.