7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

Rengėjų inf.

Dalios Mikonytės paroda „Rankos ir kojos“

Maloniai kviečiame į Dalios Mikonytės parodą „Rankos ir kojos“, kuri veiks nuo kovo 25 d. 18 val.

Parodą galima pamatyti iki balandžio 9 d.

Dalia Mikonytė yra jaunosios kartos menininkė, kurios dėmesys nukreiptas į intymios erdvės, asmeninių patirtčių, moters tapatybės ir jos reprezentacijos paieškas. Daug dėmesio skiriama kasdienybei bei ją užpildantiems (ne)reikšmingiems ritualams.

Dalia Mikonytė, „Viena aštuntoji“
Dalia Mikonytė, „Viena aštuntoji“
Vidas Poškus

Dangaus ir žemės sąjunga

Mildos Dainovskytės, Eglės Ruibytės „Žemė/Earth 2.0“ ir Jolantos Mikulskytės „Vanduo ~intro“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Senokai galerijos „Kairė–dešinė“ parodinės ekspozicijos buvo susijusios viena su kita, tiesiog konceptualiai įaugusios viena į kitą – taip, kad arba akyse iškyla Rubenso kompozicijos „Žemės ir vandens sąjungos“ (rubensiškų, žinoma, formų moteris meiliai žvelgia į žiūrovui nugarą atsukusį, draperijomis strėnas apsijuosusį barzdylą) vaizdinys, arba įtariai pradedi galvoti, jog autoriai ir ekspozicijos valdytojai buvo sutarę tarpusavyje. Tai turbūt nėra jau taip ir blogai – ar ne?

Dešinėje (žvelgiant nuo Latako – irgi savotiško bent jau vandens, o ir žemės įsikūnijimo – nes juk be jos suteiktų formų nebūtų skysčių tekėjimo vektoriaus) turime Eglę Ruibytę ir Mildą Dainovskytę, konceptualizavusias, įvaizdinusias ar gal net tiesiog iliustravusias žemės stichiją (apie jų pirmąją „Žemę“ rašyta http://www.7md.lt/daile/2015-07-03/Guglinam-Zeme), kairėje – Jolantą Mikulskytę su vandeniu, daugybe vandenų ir net povandeniniais pasauliais bei jų gyventojais. Dar viršuje esama Vytenio Tolučio „Tarpinės stotelės“, kuri tikinčiam žmogui tokia ir turėtų būti (nes juk galutinė stotis – dangus – yra kur kas aukščiau, ne trečiame aukšte), o paprastam lankytojui ten jau būtų ir pasivaikščiojimo po tris parodas pabaiga...

Eglės Ruibytės ekspozicijos vaizdas. 2016 m. E. Ruibytės nuotr.
Eglės Ruibytės ekspozicijos vaizdas. 2016 m. E. Ruibytės nuotr.
Eglės Ruibytės ekspozicijos fragmentas. 2016 m. E. Ruibytės nuotr.
Eglės Ruibytės ekspozicijos fragmentas. 2016 m. E. Ruibytės nuotr.
Milda Dainovskytė, „Turnikas“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Milda Dainovskytė, „Turnikas“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Milda Dainovskytė, nuotrauka iš šeimos albumo „Su tėte“. 1996 m.
Milda Dainovskytė, nuotrauka iš šeimos albumo „Su tėte“. 1996 m.
Milda Dainovskytė, kadras iš videofilmo „Plūduriuojantis kilimėlis“. 2016 m. M. Dainovskytės nuotr.
Milda Dainovskytė, kadras iš videofilmo „Plūduriuojantis kilimėlis“. 2016 m. M. Dainovskytės nuotr.
Jolanta Mikulskytė, „Kašalotas. Vienas iš 17“. 2016 m. J. Mikulskytės nuotr.
Jolanta Mikulskytė, „Kašalotas. Vienas iš 17“. 2016 m. J. Mikulskytės nuotr.
Jolanta Mikulskytė, „Gorgonia“. 2015–2016 m. J. Mikulskytės nuotr.
Jolanta Mikulskytė, „Gorgonia“. 2015–2016 m. J. Mikulskytės nuotr.
Jolanta Mikulskytė, „Jūros žvaigždė Kristaus vainikas“. 2016 m. J. Mikulskytės nuotr.
Jolanta Mikulskytė, „Jūros žvaigždė Kristaus vainikas“. 2016 m. J. Mikulskytės nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Tvoros mauzoliejus

Antano Šnaro vienos skulptūros paroda galerijoje „Akademija“

Galima pradėti nuo objekto.

Antano Šnaro „Vienos skulptūros paroda“ iš tiesų yra tvora, susidedanti iš 15 granito elementų ir skersinio. Metalo strypai padeda šiam rinkiniui išlaikyti vertikalumą. Tai kūrinio, eksponuoto Orhuso bienalėje „Skulptūra prie jūros 2015“ („Sculpture by the sea 2015“), interjero versija.

Tvora kaip apmąstymų objektas mano galvoje įsitaisė gerokai anksčiau už Šnaro parodą. Mūsų sodyboje ji ilgą laiką buvo tikras prakeiksmas – kas pavasarį patvinstantis Merkys mikliai supūdydavo net iš kriaušės padarytus tvoros stulpus, o samanos profesionaliai dirbo rūdžių darbą minkštindamos ir trupindamos „štankietų“ (paprastų medinių lentučių) eiles, todėl restauravimas ar sunykusių segmentų gamyba iš kiekvienos vasaros atsiriekdavo nemažą gabalą laiko ir darbo. Mano mama su šiuo prakeiksmu nusprendė kovoti seniai žinomu būdu – sumokėjo krūvą pinigų ir meistrai pastatė metalinio tinklo tvorą. Ji iš tiesų pasirodė ne tokia reikli, stovi sau išdidžiai, tyliai rūdydama. Tik kam ji, ta tvora, skirta, tapo visai nebeaišku – karvių mūsų kaime liko vos trys, tačiau net jos, kai palaikydamos dzūkišką tradiciją mūkdamos grįžta keliu namo, prašydamos įleisti, pro mus neina, šuns nebeturiu, kaimynų vištos saugiai uždarytos už tokio pat vielos tinklo, teritorijas seniai matininkai sužymėjo ir dokumentus užpildė, todėl riboženkliai, kuriais dirbdavo tvoros, taip pat nebereikalingi. Kaimynai bet kada gali atšauti vartelių skląstį ir užsukti paplepėti, tad ji net nesaugo nuo pašalinių, kaip ir nuo jų žvilgsnių. Žodžiu, šis itin brangus objektas iš esmės yra tiesiog dekoratyvinis elementas. Duoklė tradicijai, ne daugiau. Taigi Šnaro granite įkūnytas tvoros modelis yra agrarinis rudimentas. Žinoma, jei turi pakankamai prabangią sodybą ir sieki privatumo arba parodyti savo turtus, gali statyti mūrines ir kitokias ilgaamžių medžiagų užtvaras, labiau primenančias miesto architektūros elementus, rimčiau slepiančias nuo pašalinių smalsumo ar demonstruojančias savininko galią. Bet paprastoji kaimo tvora iš praktiško lyg kibiras vandeniui semti daikto tapo tuo, kuo virto daugybė mūsų amžiaus daiktų, – galios simboliu. Turto demonstracija. Turėjimo įtvirtinimu. Viešo ir privataus atribojimu. Pačiu atri(si)bojimu. Uždaranti, todėl arba sauganti, arba (ir) įkalinanti. Taigi Šnaro skulptūra turi ką papasakoti, dėmesio vektorių kreipdama tiek į neseną agrarinę praeitį, tiek į dabarties galios teritorijų žymėjimus. Ne veltui ji – raudono granito, kuris primena visas Lenino aikštes, jo paminklų postamentus ir mauzoliejus.

Antano Šnaro skulptūra. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Antano Šnaro skulptūra. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Antano Šnaro skulptūra. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Antano Šnaro skulptūra. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
NDG inf.

Parodos „Šviesa tamsoje“ uždarymo renginiai

Kovo 25–26 d. Nacionalinė dailės galerija (NDG) kviečia lankytojus į svetingą savaitgalį, skirtą Birutės Stančikaitės parodos „Šviesa tamsoje“ uždarymui. Galerijos bilietas kainuos tik 20 centų, vyks nemokamos ekskursijos po parodą ir edukaciniai užsiėmimai.

Birutės Stančikaitės parodos fragmentas
Birutės Stančikaitės parodos fragmentas
Agnė Narušytė

Nekritę kovoje už būvį

Žodinis pasivaikščiojimas po „Vartų“ galerijos parodą „Žilvitis“

Žilvitis auga drėgnose vietose. Tik neapsižiūrėk, ir taip užžels kokią upę, kad prie jos neprieisi, ją žymės tik vingiuota tankmės juosta slėnyje. Atsidarę dabar populiariausią žinių šaltinį, apie žilvitį perskaitysime: „Lietuvoje labai dažnas.“ Dažnas jis ir pavadinimuose, ypač lopšelių, darželių, stovyklų stovyklėlių. Ištarus tą žodį, galvoje ima maltis frazės iš etnografinių žaidimų ir sutartinių: Žilvitis žaliavo / Čiūto rūto / Žilvitis žaliavo / Čiūto rūto. Ir taip toliau. Tuo noriu pasakyti, kad šis žodis apaugęs asociacijomis, kurios niekaip nesiderina su šiuolaikiniu menu. Bet nuo šiol derinsis – tas įkyriai nepasiduodantis augalas jau užžėlė ir šią teritoriją, kai Danutė Gambickaitė ir Arnas Anskaitis buvo pakviesti kuruoti galerijos „Vartai“ 25-mečio parodą.

 

Sukaktis buvo iškilmingai paminėta Šv. Kotrynos bažnyčioje – su Prezidentės, Ministro Pirmininko, mero ir kitų svarbių žmonių sveikinimais. Vis dėlto ketvirtis amžiaus – solidu! Nes daug kas per tuos nepriklausomybės metus atsirado ir išnyko. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, tas laikas gali pasirodyti lyg kokios džiunglės, kur už būvį kovoja visokie daigai ir išgyvena tik keletas. Tad parodos pavadinimo simbolika aiški – „Vartai“ yra gal net vienintelė tiek ilgai visokius kultūros politikos posūkius ištvėrusi privati galerija.

Danutė Gambickaitė, Arnas Anskaitis, „Žilvitis“. 2016 m. A. Anskaičio nuotr.
Danutė Gambickaitė, Arnas Anskaitis, „Žilvitis“. 2016 m. A. Anskaičio nuotr.
Julijonas Urbonas, „Orgazmo karuselė“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Julijonas Urbonas, „Orgazmo karuselė“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Laura Garbštienė, „Kaip pasėti mišką“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Laura Garbštienė, „Kaip pasėti mišką“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Robertas Narkus, „Patarimas jaunam žmogui“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Robertas Narkus, „Patarimas jaunam žmogui“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Guoliai“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Guoliai“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Vytautas Viržbickas, „Skamba lyg okupacija“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Vytautas Viržbickas, „Skamba lyg okupacija“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Deimantas Narkevičius, „Liūdnos karo dainos. Manifesta 10. Peterburgas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Deimantas Narkevičius, „Liūdnos karo dainos. Manifesta 10. Peterburgas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Svajonė ir Paulius Stanikai, „Misija Marsas“, detalė. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Svajonė ir Paulius Stanikai, „Misija Marsas“, detalė. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Nusavintas kūrybiškumas ir naujasis nerimas

Skaidros Trilupaitytės knyga „Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika“

Turiu prisipažinti, kad seniai neskaičiau tokios sunkios knygos kaip Skaidros Trilupaitytės „Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika“ (Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Demos, 2015), nors jos stilius – švarus, aiškus, neapsunkintas gremėzdiškomis įmantriomis formuluotėmis, todėl tekstas atviras ir neakademinio rato skaitytojui, atviras tiesiog neabejingam skaitytojui, tačiau pamažu dėstoma tiesa slegia vis labiau su kiekvienu skyriumi. Mes buvome taip išsiilgę laisvės, galimybių, kad suvokti, jog esi išnaudojamas, jog tos galimybės pakeistos prievolėmis, yra baisu. Skaitydama šią knygą vėl prisiminiau Joelo Schumacherio filmą „Nuopuolis“ („Falling Down“) su Michaelu Douglasu, vaidinančiu pagrindinį vaidmenį. Seną filmą, statytą dar 1993 metais. Jis mano atmintyje išnirdavo po Anderso Behringo Breiviko baisiojo išpuolio, kai žuvo 75 žmonės, ar po JAV Merisvilio vidurinės mokyklos moksleivio šūvių, nusinešusių ne vieno klasės draugo gyvybę. Desperacija, pamišimas, štai ką maniau apie pagrindinio herojaus veiksmus, kai jis netenka kantrybės ir ima šaudyti į visus aplink. Filme svarbus darbo praradimas, alinantis vasaros karštis, miesto transporto spūstys, visur į akis lendanti reklama, o su ja – ir korporacijos, nesveikas maistas, žodžiu, simptomai aiškūs. Tačiau šios priežastys, nors parodytos be galo preciziškai, mums, taip neseniai atgavusiems nepriklausomybę, vos ne iki dabar liko kažkur už kadro, nepasiekdamos sąmonės, todėl pagrindinio herojaus elgesys atrodė lyg staiga be priežasčių ištikęs pamišimas. Ir visai suprantama – atgavus nepriklausomybę, laisvoji rinka buvo prilyginta pačiai žmogaus laisvei, o jos perversijos tiesiog nebuvo suprantamos.

Knygos viršelis
Knygos viršelis
„Atkaliau studentus ir sulaužiau akinius“, iš „Raptor Contemporary“ ir poetės Giedrės Kazlauskaitės projekto stalo žaidimo „Bosas“
„Atkaliau studentus ir sulaužiau akinius“, iš „Raptor Contemporary“ ir poetės Giedrės Kazlauskaitės projekto stalo žaidimo „Bosas“
„Supyzdinau lochą ir iškasiarinau telefą“, iš „Raptor Contemporary“ ir poetės Giedrės Kazlauskaitės projekto stalo žaidimo „Bosas“
„Supyzdinau lochą ir iškasiarinau telefą“, iš „Raptor Contemporary“ ir poetės Giedrės Kazlauskaitės projekto stalo žaidimo „Bosas“
„Užsiroviau“, iš „Raptor Contemporary“ ir poetės Giedrės Kazlauskaitės projekto stalo žaidimo „Bosas“
„Užsiroviau“, iš „Raptor Contemporary“ ir poetės Giedrės Kazlauskaitės projekto stalo žaidimo „Bosas“
Rengėjų inf.

Nerijaus Ermino instaliacijų paroda „Septynios dienos iki nakties“

Kovo 15 dieną (AV17) galerijoje pristatoma personalinė šiuolaikinio skulptoriaus Nerijaus Ermino instaliacijų paroda „Septynios dienos iki nakties“. Atidarymo pradžia – 18 val., Aušros Vartų g. 17, Vilnius.

Nerijus Erminas – vienas įdomiausių lietuvių konceptualiosios skulptūros kūrėjų, kurio darbams būdingas jautrus tikrovės „perkeitimas” į siurrealius, pasąmoninius išgvenimus. Iš tiesų, menininko kuriamose naratyvinėse instaliacijose lengvai atpažįstamos žmogaus gyvenimo detalės ir kasdienės situacijos išgyvena neįtikėtinas transformacijas, yra pakreipiamos joms neįprasta, nuo realybės nutolusia linkme, o žiūrovas – įtraukiamas į nesibaigiantį prasminį žaidimą. Kasdienės, nereikšmingos situacijos Nerijaus Ermino naratyvinėse instaliacijose tampa menininko kūrybos varomąja jėga (be jų gyvenimas sutriktų, taptų nenuoseklus, klaidingas), verta nuoseklaus kūrybinio (pa)stebėjimo.

Parodoje žiūrovai išvys dvi naujas Nerijaus Ermino instaliacijas: „Septynios dienos iki nakties” ir „Aš būsiu pasirengęs, kai tu ateisi”, kurios taip pat yra ilgesnio kelis metus autoriaus vykdomo tyrimo dalis.

Nerijus Erminas, „Septynios dienos iki nakties“
Nerijus Erminas, „Septynios dienos iki nakties“
Rengėjų inf.

Tarptautinė jaunų menininkių paroda „Unmask. Demaskacija“

Kas: Tarptautinė jaunų menininkių paroda „Unmask / Demaskacija“

Kur: POST galerija, Laisvės al. 51a. Kaunas

Kada: Kovo 17 - balandžio 3

Atidarymas kovo 17 d. 19 val.

Kovo 17 d. 19 val.  POST galerijoje (Laisvės pr. 51 a., Kaunas) bus atidaroma tarptautinė jaunų menininkių paroda UNMASK/DEMASKACIJA. Atidarymo metu vyks Maeve Collins performansas ,,Vidurnakčio teismo posėdis: Aštuoni, Kaunas”.

MartaBran, ,,Kaunas“. 2016 m.
MartaBran, ,,Kaunas“. 2016 m.
Rengėjų inf.

„Once upon a time“ - lenkų animacijos menas

3 x 60

60 metų nuo Lenicos ir Borowczyko filmo „Buvo sau kartą“ („Był sobie raz“) sukūrimo (premjera įvyko 1957 m.) ir 60-osios Piotro Dumałos, vieno žymiausių šiuolaikinės pasaulio animacijos kūrėjo, gimimo metinės. 60 filmų.


Nuo XX a. šeštojo ir septintojo dešimtmečio iki naujausios XXI a. antrojo dešimtmečio lenkų mokyklos šedevrų. Bet ONCE UPON A TIME – ne tik filmų peržiūra, pirmiausiai tai paroda, peržiūra tėra jos fonas. Lenkų animacijos stiprioji pusė visada buvo glaudus jos kūrėjų ryšys su menu. Žodžiu: jie buvo ne tik animacinio filmo menininkai, bet ir tapytojai, grafikai (dažniausiai), iliustratoriai, skulptoriai, muzikai.

Parodos plakatas
Parodos plakatas
Rengėjų inf.

Monikos Furmanavičiūtės paroda „Ir vis dėlto ne ta“

Kovo 15 dieną, 17 val. VDU menų galerijoje „101“ ir rūsio galerijoje (Muitinės g. 7) atidaroma tapytojos Monikos Furmanavičiūtės paroda „Ir vis dėlto ne ta“. Joje menininkė fotografijų, koliažų, video ir tapybos priemonėmis mėgina atrasti save, tą, kurios niekada nepametė ir į kurią gali pažvelgti iš šalies.

Monikos teigimu, „kontrastai visada sukrečia. Kaip ir trinamos ribos. Per daikto ir kūno santykį ieškau daikte slypinčios gyvybės ir stebiu, kaip daiktėja kūnas. Šie du palaipsniui suartėjo ir gimė kiborge, moterim – mašina, moterim ir į jos kūną įsiskverbusia istorija, kuri auga ir ja pačia maitinasi.“

Monikos Furmanavičiūtės kūrinys
Monikos Furmanavičiūtės kūrinys
  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas