Maloniai kviečiame į jubiliejinės Valentino Antanavičiaus parodos „Tapyba. Asambliažai“ (kuratorė Ramutė Rachlevičiūtė) atidarymą, kuris įvyks balandžio 25 dieną 17 val. VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44).
Paroda veiks iki gegužės 7 dienos.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, V. Putvinskio g. 55, Kaune, balandžio 29 d., penktadienį, 17 val., įvyks Gedimino Pempės parodos „Tarp linijų ir žodžių“, skirtos dailininko 95-osioms gimimo metinėms paminėti, atidarymas.
Petras Gediminas Pempė (1921–2008) – taikomosios grafikos kūrėjas, įnešęs reikšmingą indėlį į šios dailės srities barus Lietuvoje. Dailininkas, kurio aktyvus kūrybinis kelias prasidėjo XX a. 7 deš., kūrė knygų viršelius ir iliustracijas, firminius ir pašto ženklus, ekslibrisus, plakatus, sveikinimų adresus. Kaligrafija yra viena iš menininką geriausiai reprezentuojančių sričių – G. Pempė vadinamas šrifto virtuozu. Apie 270 sveikinimų iškiliems Lietuvos asmenims šiandien yra pasklidę Lietuvoje ir pasaulyje, kaligrafinis talentas nuosekliai atsiskleidžia visuose darbuose.
Balandžio 26–gegužės 2 d. Užupio meno inkubatoriaus parodų erdvėje „Galera” (Užupio g. 2 a). Atidarymas – balandžio 26 d. 18 val.
Paroda „Vilnius. Dviejų fotožvilgsnių trauka“ žymi jaunųjų menininkų ciklo pradžią. Jo metu kaskart vis kiti dalyviai – jaunieji menininkai – turės galimybę pristatyti ir eksponuoti savo kūrybą Užupio meno inkubatoriuje.
Pirmieji iš jų – Rita Puidokaitė ir Rabih Bouallegue – Jūsų dėmesio lauks jau balandžio 26 d., kuomet bus pristatyta jungtinė jų fotografijos darbų apie Vilnių paroda.
Balandžio 28 d., 17 val. Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ atidaroma VDA meno doktorantų kūrybos paroda „Atviros studijos 2016“.
Trečią kartą rengiant dailės ir dizaino doktorantų vykdomų meninių tyrimų pristatymą pasirinktas atvirų studijų principas. Jis suteikia galimybę menamai praverti dirbtuvės, celės, auditorijos ar kitaip pavadintos menininko darbo vietos duris, pasižvalgyti po ją, pamatyti darbo procesą, aptikti jau ne kartą matytus ir dar tik gimstančius kūrinius. Meno doktorantūros studijos ypatingos tuo, kad jų metu kuriamas tęstinis ketverių metų trukmės meno projektas. Bet argi įmanoma šitiek ilgai laukti baigiamojo rezultato bent akies krašteliu nežvilgterėjus, o kas ir kaip gi ten vyksta...
Balandžio 29 d., penktadienį, 16 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) atidaroma tarptautinė paroda „Levas Bakstas. Epocha ir kūryba“ (veiks iki birželio 26 d.). Paroda skirta 150-osioms dailininko gimimo metinėms, joje pristatoma per 130 kūrinių iš Baltarusijos, Latvijos bei Lietuvos muziejų bei privačių rinkinių. Parodoje rodomi ne tik L. Baksto, bet ir jo bendraminčių bei amžininkų Aleksandro Benua, Mstislavo Dobužinskio, Jevgenijaus Lansere, Valentino Serovo, Nikolajaus Rericho, Michailo Vrubelio, Konstantino Korovino, Aleksandro Golovino, Michailo Nesterovo, IsakoLevitano ir kitų garsiausių sidabro amžiaus menininkų kūriniai. Parodą Vilniuje lydės menotyrininko dr. Helmuto Šabasevičiaus sudarytas edukacinių renginių ciklas, taip pat vyks Meno pažinimo centro organizuojami edukaciniai užsiėmimai, kuriuose bus laukiami moksleiviai, jaunimas bei šeimos.
Parodą atidarys LR kultūros ministras Šarūnas Birutis, Baltarusijos kultūros ministras Boris Svetlov, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, AB „Belgazprombank“ valdybos pirmininkas Viktor Babariko, Baltarusijos nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktorius Vladimir Prokopcov, didžiojo rėmėjo UAB AD REM TRANSPORT atstovė Žana Šimkienė. Muzikuos Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas Tadas Girininkas, akomponuos Rokas Valuntonis (fortepijonas). Improvizaciją NikolajausRimskio-Korsakovo baleto „Šecherezada“ tema atliks Mykolas Jocys, choreografija Petro Skirmanto, kostiumą pagal Levo Baksto eskizą sukūrė Vida Leonavičiūtė-Insodienė.
Balandžio 29 d., penktadienį, 18 val. požeminėje vandens saugykloje (Liepkalnio g. 20, Vilniuje) atidaroma Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos vykdomo projekto paroda „Lipti nematomomis struktūromis. Apie disciplinuojančias ritualines praktikas“. Neįprastoje erdvėje bus eksponuojami šiuolaikinių Lietuvos ir Norvegijos menininkų kūriniai.
Šioje parodoje norima pažvelgti į ritualines disciplinuojančias praktikas, kurios tokios įprastos ir paplitusios, jog galiausiai tampa nematomomis. Ir visgi jos niekur nedingsta – tebeturime jomis laipioti, t.y. jas patirti, pajusti, kaip jos formuoja, kuria ir atkuria mūsų elgesį bei tapatybę. Tačiau svarbu nepamiršti, kad šios praktikos nėra stabilios ir išliekančios ilgam; priešingai, jos keičiasi ir gali būti perkuriamos.
Apie parodą „Dvi Aušros“ LDS Šv. Jono dailės galerijoje
Kartais nedidelės parodos, kurios dažnai yra savotiškas praėjusių didžiųjų ekspozicijų atgarsis, iš tikrųjų man labai reikšmingos. Pavyzdžiui, Aušros Andziulytės ir Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės atvejis. Prieš metus Kauno paveikslų galerijoje buvo surengta didelė judviejų paroda „Dvi Aušros“, ir štai šįmet kamerinį jos variantą matome Vilniuje.
Sutikite, dviese rengti vieną parodą nėra lengva – juk neišvengiamai tenka susitapatinti, t. y. ne tik gerai tarpusavyje sutarti, bet ir panašiai mąstyti. Mūsų Aušroms, be abejo, labai pasisekė – jos abi atstovauja tai pačiai „lūžio“ kartai. Be to, kadaise kartu su kitomis kaunietėmis tapytojomis Elena Balsiukaite-Brazdžiūniene ir Judita Budriūnaite priklausė „Keturių“ grupei, kuri buvo tarsi mažoji, švelnioji moteriška atsvara „Angies“ vyrijos tapybos užmojų vitališkumui.
Taigi abi menininkes nuoširdžiai sieja bendros patirtys, kurios nūdienos patyrimų kontekstuose yra vis jautriau (sentimentaliau?) ir intelektualiau įprasminamos. Pirmiausia, tai išgyventa sovietmečio epocha ir nepriklausomybės pradžia, nerimastinga XX a. 9–10-ojo dešimtmečių sandūra, kurią lydėjo staiga atsivėrusios laisvės, o drauge egzistencinės sumaišties ir pasimetimo atmosfera.



Petro Aleksandravičiaus ir Adomo Raudžio-Samogito paroda VDA parodų salėse „Titanikas“
Petro Aleksandravičiaus ir Adomo Raudžio-Samogito – meistro ir mokinio – piešinių parodą galiu pristatyti ir analizuoti ne kitaip, kaip tik iš parodos rengėjų pozicijos. Nes būtent taip ir yra. Su kitais VDA muziejaus kolegomis bei Arvydu Šalteniu teko prisidėti atrenkant darbus, mąstant apie parodos struktūrą ir režisuojant ekspozicinę erdvę. Vis dėlto tikrasis šios parodos kuratorius ir idėjos autorius yra pats Samogitas – legendinis žemaičių skulptorius iš Palangos, jau daugelį metų gyvenantis ir aktyviai besidarbuojantis Paryžiuje, tačiau nepamirštantis Lietuvos ir mecenuojantis savo pirmąją alma mater – Vilniaus dailės akademiją.
Bet iš pradžių užduokime vieną klausimą ir į jį atsakykime. Kodėl P. Aleksandravičius ir Samogitas? Šį klausimą galėtų iškelti bet kas, bent šiek tiek išmanantis kontekstą ar pažįstantis Samogitą, kurio „prekiniu ženklu“ yra tapusi viena ketverius metus (1969–1973) jo kūrybinėje biografijoje įsirėžusi detalė – bendrystė ir net bičiulystė Pietrasantoje (Italija) su litvaku iš Druskininkų, žymiu moderniosios skulptūros atstovu Jacques’u Lipchitzu. Tą nuolat akcentuoja, o ir savo knygoje „Mano dienos su Žaku Lipšicu“ (Vilnius, 2010) yra aprašęs jo buvęs asistentas. Dėl P. Aleksandravičiaus atsakymas yra labai paprastas – būtent šis lietuviškosios skulptūros klasikas mokė (ir piešimo, ir skulptūros) Samogitą šiam ruošiantis stoti į tuometinį Dailės institutą ir ten 1955–1958 m. studijuojant skulptūrą, buvo jo piešimo dėstytoju. Belieka pridėti viską paaiškinančią A. Raudžio mintį, pareikštą viename pokalbyje: „Aš niekur daugiau tokio lygio dėstytojų, kaip Vilniaus dailės institute, nesutikau! Niekur!“ Todėl ir yra P. Aleksandravičius bei Samogitas (juo labiau kad šiais metais minimos vieno 110-osios gimimo metinės, o kitas švenčia 80-metį).



Balandžio 22 d. (penktadienį) 17 val. Vilniuje, Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2), atidaroma dailininko, Nacionalinės premijos laureato Eugenijaus Antano Cukermano kūrybos paroda „Plenerų aplankas“.
Parodoje pristatomi menininko darbai, sukurti per pastaruosius kelerius metus Bikuškio dvaro pleneruose, atlikti ant popieriaus akrilu, tušu, aliejiniais dažais ir emale.
Autoriaus pamąstymai apie plenerinę kūrybą: „Ar būtina vykti į plenerą, norint sukurti keletą ar keliolika darbų, juolab, kad tai nebus darbai „iš natūros“? Ne, nebūtina. Klausimas à rebours: ar privalu dirbti nuvykus į plenerą? Neprivalu. Tačiau: kodėl gi ne?
Eglės Ulčickaitės paroda „Chrono-teka“ Pamėnkalnio galerijoje
Mėgstamiausias parodų žiūrėjimo būdas: jokių anotacijų, aprašymų, rekomendacijų, tik kokį skaidrų pavasario rytą (vakarą ir etc.) užeini visai netyčia, suviliota plakato, lango, draugo, užsuki nepasiruošusi, kol susivoki jau beeinanti siūlomais suvokimo (pojūčių ir etc.) takeliais (arba skriejanti), o tik vėliau, jau sugulus įspūdžiams ir interpretacijoms, perskaitai, apie ką gi tai buvo. Paslapties, pažado jausmas taip pritinka menui, kad kartais stengiuosi net dirbtinai jį sukurti, neskaitydama užrašų po kūriniais ir įsivaizduodama, kad, tarkim, Fluxus skirta paroda yra garsaus šiuolaikinio menininko kūrinys. Eglės Ulčickaitės parodoje „Chrono-teka“ Pamėnkalnio galerijoje atsidūriau būtent taip – neplanuotai, ant sienos kabantį tekstą tyčia praėjau, pavadinimų irgi neskaičiau, nes straipsnio rašyti visiškai nesiruošiau. Tiesa, su menininkės ankstesne kūryba buvau kiek susipažinusi, tačiau parodos anotaciją peržiūrėjau vėliau, tik po keleto dienų, kai patirtas susidūrimas su paveikslais virto nemaloniu, baksnojančiu alkūne ir reikalaujančiu jį parašyti tekstu.
Reklamoje prieš filmą (dabar daugelis iš mūsų saulėtas dienas leidžia tamsiose „Kino pavasario“ filmų salėse) rodoma besibučiuojanti pora ir sakoma, kad tai, ką sukurs mūsų vaizduotė, iš tiesų jai nurodo padaryti garso takelis – jei fone girdėsime bauginančius garsus, galime pagalvoti, kad jau sėlina blogis ir tuoj abu nužudys, o jei gros roko muzika – kad meilužiai netrukus apiplėš banką. Manau, tapyba ar, tiksliau, menininko tapysena gali tą patį. Daro tą patį. Nes turiniai (siužetai, idėjos ir etc.) kitaip neturėtų tų rankų, čiumpančių mus ir tempiančių ten, kur jiems atrodo reikalinga. Ulčickaitės potėpiai skambėjo unisonu su saulėta pavasario dienos pradžia. Lengva, beveik šmaikšti, gaivi, neužkankinta tapyba, viskas atlikta lyg vienu įkvėpimu, kaip meistriška džiazo improvizacija, tik leidžianti nutuokti, kiek daug įdirbio reikalauja toks matinis, „neriebaluotas“ paveikslų paviršius. Pavasarinis, aksominis. Ką tik išsprogę lapai.