Nacionalinėje dailės galerijoje – Izraelio šiuolaikinio fotografo SharonoYa’ari parodos atidarymas
Birželio 17 d., penktadienį, 18 val. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaroma Izraelio šiuolaikinio menininko SharonoYa’ari fotografijų parodą „Miškų ir laukų pozityvai“ (veiks iki rugsėjo 4 d.). Tai viena didžiausių autoriaus personalinių parodų Europoje ir pirmoji Lietuvoje.
SPAUDOS KONFERENCIJA – 11 val. Joje dalyvaus menininkas SharonasYa’ari, Misijos vadovo pavaduotojas Yehuda Gidron, Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė, parodos kuratorė Ieva Mazūraitė-Novickienė.
Menininkas: Danas Aleksa
Kuratoriai: Saulius Grigoravičius, Kęstutis Šapoka
Artėja Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio sukaktuvės. Visa Lietuva ruošiasi sutikti ir paminėti šią garbingą ir svarbią visiems mums datą. Vis dėlto iki šiol neturime šios sukakties verto, ją deramai įamžinančio paminklo.
Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (LTMKS) su dviem projekto kuratoriais Sauliumi Grigoravičiumi ir Kęstučiu Šapoka bei menininku Danu Aleksa inicijuoja skaidrų ir visai TAUTAI prieinamą idėjos Lietuvos atkūrimo šimtmečio paminklui generavimo projektą. Čia nebus politikų, kurie primes Tautai savo sprendimus, čia nebus šarlatanų šiuolaikinio meno specialistų! Spręsime ir kursime VISI KARTU!
Hennrico Jokeito paroda „Negatyvo vizija“ „Prospekto“ galerijoje
„Prospekto“ fotografijos galerijoje birželio 7 d. atidaryta vokiečių fotografo Hennrico Jokeito paroda „Negatyvo vizija / Negative Vision“. Autorius siūlo pažvelgti į fotografijas, sukurtas paverčiant skaitmeninę fotografiją negatyviniu vaizdu. Vaizdo ir suvokėjo santykis bei pats žiūrėjimo momentas Jokeitui svarbesnis už technologinius fotografijos ypatumus. Apžvelgusi parodą, sutinku su kritiko Enno Kaufholdo nuomone, kad Jokeito darbų esmė yra negatyvinio vaizdo kuriamos papildomos reikšmės apmąstant santykį su pozityvu.
Negatyvas, įprastai buvęs pozityvo atsiradimo sąlyga, Jokeito darbuose atskleidžia vaizdą, trikdantį suvokėją. Viskas ne taip, kaip reikia – buitiniai, gamtos ir urbanistiniai peizažai išraižyti švytinčia tamsa iš pakampių, užkaborių, medžio šaknų. Jokeito fotografijose sniegas ant kalnų juodas, o medžių šakos – kaip mirusiųjų pamėklės. Suvokimo procesai sutrinka ir žvelgdami į negatyvą pradedame spręsti rebusą – kaip atrodo pozityvinis vaizdas? Galbūt galėtume tai pavadinti regos ir suvokimo mankšta? Nors vaizdų srauto suvokimas nevalingas, žiūrėjimas ir pastangos vaizdą pakeisti daro žiūrėjimo procesą sąmoningą.
Apie Gintaro Znamierovskio parodą „Introspektyva 2“
Spėju, suprantate, kad apie Gintaro Znamierovskio kūrybą kalbėti nėra paprasta. Paliksiu skliausteliuose faktą, kad su šia paroda gyvenu jau beveik mėnesį, diena iš dienos, tiesa, dažniausiai kalbuosi su Vytauto Radžvilo portretu („Abstrakčiai dekoratyvi kompozicija su V. Radžvilu“, 2014, MMC nuosavybė). „Aš tai varau maudytis į Merkį, – sakau, – o tu negali, nes kabi čia, įtvirtintas savo paveikslinėje tamsoje!“ Ir kas jam belieka? Tik apsimesti, kad negirdėjo. Su autoriumi kalbamės ne taip vienpusiškai (pašnekesius apie dalgius, piktžoles ir religiją paliksiu skliausteliuose), nors kalbos apie meną, na, tą puikiai žinote... Bet aptarusi Jano Vermeerio paveiksluose visur slypinčias schemas, lyg slaptus karkasus, laikančius ir tvirtai vedžiojančius žiūrovo žvilgsnį ten, kur nori autorius, pabandysiu pasinaudoti ir Znamierovskio paveiksluose viską laikančiomis ir sujungiančiomis, dažniausiai juodomis Pieto Mondriano linijomis, kartais virstančiomis katalikišku kryžiumi, kartais stačiakampiais – Kazimiro Malevičiaus ir ne, nors jos čia ne tik karkasas, bet ir idėjos dedamoji, viena iš pagrindinių veikiančių paveikslo dalių. Turbūt nereikia sakyti, kad Znamierovskis garsėja atlikimo meistriškumu, hiperrealistinę tapybą tiek priartindamas prie fotografijos, kad paveikslai nežinančiam atrodo lyg skaitmeniniai atspaudai ant drobės. Pažiūrėję iš arčiau, ir net labai iš arčiau, nepamatysite jokio potėpio, tik minkštus perėjimus nuo vienos aitriai ryškios spalvos prie kitos. Jokių aštrių linijų virstančiame iš mėsmalės mėsos farše, plastilino formose ar Lazdynų „Vėtrungės“ vaizde. Ryškios tik tos Mondriano linijos, stačiakampiai, rodyklės, kurias ir bandysiu brėžti šiame tekste, nesibraudama giliau, nes kiekvienai reiktų atskiros, platesnės analizės su probleminio lauko išmanymu, citatomis ir t.t. Apsimesiu, kad plėstis neleidžia tik šio nedidelio straipsnio formatas...




Grupinė paroda „8“ (AV17) galerijoje
Į parodą neambicingu, užtat nepretenzingu pavadinimu „8“ pirmiausia ėjau dėl gerai pažįstamos Marijos Šnipaitės, taip pat dėl šiek tiek pažįstamo Jono Aničo. Kitos pavardės nesakė nieko, bet pirmosios dvi žadėjo asmenine ir kolektyvine atmintimi penėtus objektų ir vaizdų rebusus. Pasirodė, jog tai dar VDA studijuojančių ir neseniai baigusių skulptorių ir fotografų paroda, kuruota „iš apačios“ – Jono Aničo, vietinio (AV17) galerijoje. Galerija nuosekliai, nors gal ne iki galo sąmoningai kuria savo, kaip vis dar sugebančios nustebinti hibridinės erdvės, reputaciją. Juvelyrikos galerija turistinėje gatvėje, į kurią įėjęs ir pasakęs slaptažodį „aš į parodą“ galėsi apeiti vokiečių turistus ir tau bus atvertos galinės durys, o pro jas pateksi į dvi šiuolaikiniam (objekto) menui skirtas salytes ir panirsi į senamiesčio mūro suteikiamą atsiribojimą.
Asmeninio ir kolektyvinio santykis, viliojantis ateiti pasižiūrėti Šnipaitės ir Aničo kūrinių, pasirodė būsiantis gija, jungiančia tarsi nelabai siektus jungti kūrinius. Tik šįkart šiame santykyje išryškėjo asmeninio išsilaisvinimo iš kolektyvui suturėti sukurtos kontrolės sistemų aspektas. Sauliaus Petrošiaus videodarbe „Personal“ (2010) nuogas atletiškas vaikinas suka gimnastika praturtintus ratus ant riedlentės Kalnų parko estradoje, kuri išpaišyta ženklais, skirtais padėti dainų ir šokių kolektyvų atlikėjams nepasiklysti ir nesugriauti pasirodymo kompozicijos. 2011 m. Jurgita Žvinklytė toje pačioje estradoje vykdė vyksmų ciklą pavadinimu „Minklė: kur žemės vidurys? Atsakymas: kur pats stovi“, kūnu matuodama atstumus tarp keistųjų, „ateiviams paliktų“ ženklų, tarsi siekdama įrodyti sąmokslinę aukso pjūvio teoriją (tarpai tarp ženklų atitiko įvairius jos kūno dalių ilgius). Kūno talpinimas į numatytus rėmus Jurgitos atveju atrodė analitiškas, bet susitaikantis, o žiūrėdama Petrošiaus videodarbą laukiau, kol jis išsiverš iš nužymėtų ribų. Ribų klausimas tapo atskaitos tašku, kuriuo vertinau kitus parodoje matytus kūrinius. (Artūro Liamzino siaubo filmų scenų vonios kambaryje klišes ironizuojantis videodarbas pro akis nepraslydo, tačiau liko neaišku, kodėl jie su Petrošiaus kūriniu buvo sudėti į vieną televizorių ir beveik neatskirti, paliekant žiūrovą abejoti, gal tai „Personal“ dalis.)
2016 m. birželio 7 d. (antradienį) 17.30 val. „Prospekto“ fotografijos galerijoje maloniai kviečiame į Hennrico Jokeito fotografijų parodos „Negative Vision“ („Negatyvo vizija“) atidarymą. Renginyje dalyvaus Agnė Narušytė, Tomas Pabedinskas ir pats autorius Hennricas Jokeitas.
“Mes galime galvoti apie negatyvą nematydami jo.“
Hennric Jokeit
Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Arka“ birželio 7 d., antradienį, 17 val. atsidaro VII tekstilės meno bienalė „Tekstilė: sielai ir kūnui“.
Pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje vienoje parodoje eksponuojamos visos tekstilės rūšys, supančios šiuolaikinį žmogų – ne tik unikalieji kūriniai, bet ir dekoratyviniai audiniai bei dizainerių sukurti drabužiai. Tokią plačią aprėptį siūlo pats gyvenimas, neigiantis tekstilės elitiškumą, trinantis dailės sričių ribas, kviečiantis nauju žvilgsniu įvertinti tai, kas sudaro mūsų natūralią aplinką. O joje daug tekstilės – audinių, kilimų, mūsų dėvimų drabužių. Tekstilės menininkų ir kostiumo dizainerių pastangos sukurti estetišką aplinką dažnai susipina, jie dirba bendradarbiaudami tarpusavyje. Tekstilė vis dažniau traukia ir kitų dailės sričių atstovus – skulptorius, tapytojus, grafikus. Postmodernizmo epochoje skulptoriai mėgsta minkštas medžiagas, grafikai spaudžia, o tapytojai tapo ant audinių. Bendros veiklos pavyzdžių išvysime ir šioje parodoje.
„Art Pylimas ’16“
arba
Kas galėtų nuneigti geros tapybos aktualumą?
Sostinės Pylimo galerijoje birželio mėnesį veiks septynių tapybos autorių paroda „Art Pylimas ’16“, kurioje pristatomi Aloyzo Stasiulevičiaus, Leonardo Tuleikio, Rimo Bičiūno, Jono Daniliausko, Galiaus Kličiaus, Lino Gelumbausko ir Linos Zareckaitės darbai. Kadangi Pylimo galerija nuo savo gyvavimo pradžios turėjo aiškią veiklos kryptį, puoselėjančią lietuviškos tapybos gyvybingumą, tad ir ši ekspozicija iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti įprasta kasdieninio galerijos darbo dalis. Lietuvių koloristinės tradicijos evoliucija ir meniniai ieškojimai čia savitai atsiskleidžia per individualų tapytojų braižą ir meninių kartų kaitą. Plati autorių sąstato amplitudė nutiesia tiltą tarp moderniosios tapybos klasikos ir jaunų menininkų kūrybos.
„SHCH|ŠČ“ galerija startuoja pristatydama savo pirmąjį meno įvykį – Simono Kuliešio tapybos darbų parodą „Šiuolaikinio žvilgsnio peizažas“ (ŠŽP). ŠŽP – idėjinė ir vaizdinė struktūra, susijusi su šiuolaikinio stebėtojo žvilgsniu į gamtą. ŠŽP aptarimas − tai bandymas parodyti, kaip šiuolaikinis žmogus susitikęs su gamta implikuoja miesto aplinką ir suvokia peizažą (bent iš dalies) tarsi komercializuotą dizaino, reklamos ir technologijų paveiktą vaizdą.
Lietuvos dailės muziejus birželio 7 d., antradienį, 16 val. Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24) atidaro Orientalinės dailės kolekcijos parodą, kurią Lietuvai padovanojo Nijolė, Leonas ir Linas Maskaliūnai (JAV) (veiks iki spalio 31 d.).
Parodą atidarys kolekcijos dovanotojas Leonas Maskaliūnas, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, parodos kuratorė Julija Mušinskienė.
15 val. žiniasklaidos atstovams – susitikimas su kolekcijos dovanotoju Leonu Maskaliūnu ir parodos kuratore Julija Mušinskiene.