7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

Rengėjų inf.

Kęstučio Grigaliūno ir Jurijaus Dobriakovo „Vaizdų archyvas / sąsiuvinis Nr. 2“

„Vaizdų archyvas / sąsiuvinis Nr. 2“
(Kaip XIX a. optimizmas virto XX a. barbarizmu)

Kęstutis Grigaliūnas ir Jurijus Dobriakovas 2016 m. rugsėjo 21 d. 18.00 val. „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43) pristato „Vaizdų archyvo / sasiuvinį Nr. 2“ (Kaip XIX a. optimizmas virto XX a. barbarizmu).

Vaizdų archyvas yra Lietuvos ypatingojo archyvo baudžiamosiose bylose rastų fotografijų bei vaizdų rinkinys, kuris žiūrovui pateikiamas kaip klausimas – ką su jomis daryti, kaip jas žiūrėti ir perskaityti.
2016 m. išleistas fotoalbumas Vaizdų archyvas / sąsiuvinis Nr. 2, kuriame sudėta virš 1000 fotografijų iš LYA 1944 m. baudžiamųjų bylų. Knygoje vaizdus lydi Virginijaus Kinčinaičio, Ritos Mikučionytės,  Aistės Petrauskienės, Aldonos Elenos Puišytės ir Eglės Ulčickaitės tekstai.
Prospekto galerijoje šį fotografijų rinkinį Kęstutis Grigaliūnas pristato kartu su Jurijumi Dobriakovu. Žiūrovui siūloma pasitelkus įvairių autorių citatas kaip gaires susikurti savo vaizdų kolekciją ir savo pasakojimą.

Kęstutis Grigaliūnas ir Jurijus Dobriakovas, „Vaizdų archyvas / sąsiuvinis Nr. 2“
Kęstutis Grigaliūnas ir Jurijus Dobriakovas, „Vaizdų archyvas / sąsiuvinis Nr. 2“
Rengėjų inf.

4-oji Vilniaus keramikos meno bienalė

Lietuvos dailininkų sąjungos galerija „Arka“ pristato 4 – ąją Vilniaus keramikos meno bienalę

2016 metų rugsėjo 27 dieną, 18.00 valandą Lietuvos dailininkų sąjungos Arkos galerijoje atidaroma 4 –oji Vilniaus keramikos meno bienalė.

Apie 50 autorių kolekciją atrinko specialiai šiam svarbiausiam keramikos renginiui Vilniuje sudaryta vertinimo komisija.

Rūta Indriūnaitė, „Tik vienas“. 2016 m.
Rūta Indriūnaitė, „Tik vienas“. 2016 m.
Erika Grigoravičienė

Nesavarankiškos pastabos

Knyga apie Mindaugo Navako parodą „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Stipriai, pikantiškai spaustuvės dažais kvepianti knyga pasirodė šią vasarą, nors laikantis paramą teikusios Lietuvos mokslo tarybos taisyklių joje nurodyti pernykščiai leidybos metai. Ji lyg filmas prasideda panoraminiu Nacionalinės dailės galerijos vaizdu su ten vykstančia įstabia solo ekspozicija. Iš esmės tai tik parodos katalogas, bet dėl savo koncepcijos ir sandaros galėtų būti pavyzdys ir kitiems menininkų kūrybos albumų ir parodų katalogų sudarytojams. Didelę profesinę patirtį turinti dailėtyrininkė, muziejininkė, parodų kuratorė ir kultūros vadybos specialistė leidinį parengė taip, kad ne vienam skaitytojui gali kilti mintis, jog ir jis pats ar bet kuris kolega nesunkiai būtų tą padaręs ir, be to, ilgai netrukęs. Toks įspūdis kaip tik yra darbo kokybės (o ne jos stokos) kriterijus.

Knygos viršelis
Knygos viršelis
Mindaugas Navakas, „Keturios didžiosios nesavarankiškos“. 1993–2008 m.
Mindaugas Navakas, „Keturios didžiosios nesavarankiškos“. 1993–2008 m.
Mindaugas Navakas, „Propilėja 2“. 2013 m.
Mindaugas Navakas, „Propilėja 2“. 2013 m.
Deima Žuklytė

Visko atvaizdai yra arti

Nijolės Šaltenytės paroda „Viskas yra arti“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Galerijoje „Kairė–dešinė“ veikiančioje Nijolės Šaltenytės parodoje „Viskas yra arti“ pristatomi 2011–2016 m. sukurti grafikės darbai. Taigi – naujausia menininkės kūryba. Tad įdomu pasižiūrėti, kaip skleidžiasi brandžios menininkės mintys ir darbai: ar toliau einama atrastais keliais, ar atsiranda naujų, nematytų motyvų ir eksperimentų.

„Dešinėje“ eksponuojami darbai tęsia ankstesnėje kūryboje menininkės plėtotas temas. Tai vidinis moters pasaulis, išgyvenamos būsenos, įprastos arba stebinančios jos istorijos. Daugelyje darbų tie patys veikėjai identiška ar labai panašia poza vaizduojami keletą kartų. Tai sukuria veiksmo tęstinumo pojūtį, tačiau kartu ir naikina vaizduojamų personažų individualumą. Taip sukuriamas ir minios vaizdas, pavyzdžiui, kompozicijoje „Kitas liūdnas sekmadienis“, kur aukštakulniais avinčios kojos žingsniuoja viena kryptimi. Daugelyje darbų moteris atrodo įkalinta priverstinės elegancijos pasaulyje – ji grumiasi su liemenėlės kabliukais ir kenčia minėtuosius aukštakulnius. Kartais ją stebi vyro siluetas arba pažeme besiridenanti (panašu, jog po rimtos egzekucijos) vyro galva. Tad kompozicijoje „Seniai nutolusi diena. Hula Hoop“ susitrejinusios merginos sukamas lankas virsta simboliniu begaliniu ratu, iš kurio moteriai įmanoma išeiti nebent senatvėje.

Nijolė Šaltenytė, „Dviese III“. 2013 m. D. Žuklytės nuotr.
Nijolė Šaltenytė, „Dviese III“. 2013 m. D. Žuklytės nuotr.
Nijolė Šaltenytė, „Seniai nutolusi diena. Hula Hoop“. 2011 m. D. Žuklytės nuotr.
Nijolė Šaltenytė, „Seniai nutolusi diena. Hula Hoop“. 2011 m. D. Žuklytės nuotr.
Nijolė Šaltenytė, „Po to“. 2011 m. D. Žuklytės nuotr.
Nijolė Šaltenytė, „Po to“. 2011 m. D. Žuklytės nuotr.
Nijolė Šaltenytė, „Sekmadienis“. 2013 m. D. Žuklytės nuotr.
Nijolė Šaltenytė, „Sekmadienis“. 2013 m. D. Žuklytės nuotr.
Nijolė Šaltenytė, „Slaptas moters pasaulis IV“. 2016 m. D. Žuklytės nuotr.
Nijolė Šaltenytė, „Slaptas moters pasaulis IV“. 2016 m. D. Žuklytės nuotr.
Nijolė Šaltenytė, „Krepšinis“. 2012 m. D. Žuklytės nuotr.
Nijolė Šaltenytė, „Krepšinis“. 2012 m. D. Žuklytės nuotr.
Nijolė Šaltenytė, „Mikrofonas“. 2012 m. D. Žuklytės nuotr.
Nijolė Šaltenytė, „Mikrofonas“. 2012 m. D. Žuklytės nuotr.
Nijolė Šaltenytė, „Dėlionė“. 2016 m. D. Žuklytės nuotr.
Nijolė Šaltenytė, „Dėlionė“. 2016 m. D. Žuklytės nuotr.
Karolina Rimkutė

Moralės žala

Paroda „Moralės refleksas“ Šiuolaikinio meno centre

Visi pažįstame bent vieną moralizuotoją, įkyriai besistengiantį detaliai paaiškinti viską, ką darai ne taip. Paskambina saulėtą dieną, o gal netyčia sutinka kur nors gatvėje, persimeta keliais žodžiais ir pradeda... Turiu tokią vieną, vis bambančią, kaip netinkamai gyvenu, bet neseniai pastebėjau keistą dalyką – jos moralės nuostatos pasikeitė. Galvoju, ar nebeliko mėgstamiausios TV laidos, ar pamaldų vedėjas naujas, o gal pamėgtame žurnale įvairesni autoriai pradėjo rašyti? Galop tai nelabai ir svarbu – aš vis dar bloga, priežastys tos pačios, tik siūlomi sprendimai pasikeitę.

 

Nuolatinį moralės kismą liudija Heidi Ballet, demonstruodama dokumentus, knygas ir nuotraukas, piešinėlius iš viduramžių, romantizmo ir praeito amžiaus, kuriuose atsispindi siaurų socialinių ratelių nuomonės, tyrėjos žodžiais tariant: „Kas buvo už kaimelio ribų, buvo laikoma maištinga ir chaotiška.“ Remiantis tokia logika, itin paprasta suvokti, jog bet koks ateivis ar vietinis, tačiau siaurų normatyvų neatitinkantis asmuo laikytinas nepadoriu, amoraliu. Nors istorijai slenkant socialinis ratas didėjo ir žvilgsnio horizontai platėjo (šiandien dažno asmens gyvenimas susidaro iš įvairiai aproprijuotų tradicijų ir kultūrų), vis dar susiduriame su moterų, etninių ar seksualinių mažumų engimu. Šios socialinės grupės, jų patiriamos negerovės persipina klaidžiojant po Heidi kuruotą „Moralės reflekso“ salyną, iš tamsių palubių nusileidusį į pagrindinę Šiuolaikinio meno centro salę.

Karol Radziszewski, „Kisieland“. Nuo 2009 m. K. Rimkutės nuotr.
Karol Radziszewski, „Kisieland“. Nuo 2009 m. K. Rimkutės nuotr.
fierce pussy, „Atminčiai“. 2013 m. K. Rimkutės nuotr.
fierce pussy, „Atminčiai“. 2013 m. K. Rimkutės nuotr.
Carlos Motta, „Nefandus“. 2013 m. K. Rimkutės nuotr.
Carlos Motta, „Nefandus“. 2013 m. K. Rimkutės nuotr.
Marianna Simnett, „Kraujas“. 2015 m. K. Rimkutės nuotr.
Marianna Simnett, „Kraujas“. 2015 m. K. Rimkutės nuotr.
Judy Chicago, „Pokylis“: ekskursija po parodą“. 2015 m. K. Rimkutės nuotr.
Judy Chicago, „Pokylis“: ekskursija po parodą“. 2015 m. K. Rimkutės nuotr.
Andrea Fraser, „Pažeidžiami vyrai: feministų įsipareigojimai, KPFK, 1972“. 2014 m. K. Rimkutės nuotr.
Andrea Fraser, „Pažeidžiami vyrai: feministų įsipareigojimai, KPFK, 1972“. 2014 m. K. Rimkutės nuotr.
Heidi Voet, „Darbščiausias vyras“. 2016 m. K. Rimkutės nuotr.
Heidi Voet, „Darbščiausias vyras“. 2016 m. K. Rimkutės nuotr.
Joachim Koester, „Apie dvasias ir tuščias erdves“. 2012 m. K. Rimkutės nuotr.
Joachim Koester, „Apie dvasias ir tuščias erdves“. 2012 m. K. Rimkutės nuotr.
Eglė Ulčickaitė

Temidė nėra Diana

Raimondo Gailiūno paroda „Palinkėkime vieni kitiems ramybės“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Apžiūrėti tapytojo Raimondo Gailiūno parodos į Vilnių važiavau iš lėtai rudenėjančios Panemunės. Trijų valandų kelionė autobusu, ir štai – tykų Nemuno tekėjimą pakeičia ūžiantis miesto ritmas: iš natūros į kultūrą. Šiuolaikinė sąmonė turi būti įpratusi greitai „persijungti“ iš vieno režimo į kitą. Tik būna, kad jausena persijungti vėluoja.

Taip jau sutapo, jog vykstant į parodą „Palinkėkime vieni kitiems ramybės“ būtent jos (ramybės) man itin trūko. Pasisemti jos parodoje nesitikėjau, nes pavadinimas, bent jau mane, nuteikia greičiau nerimastingai – gal todėl, kad ta stereotipinė frazė „ištraukta“ iš bažnytinių apeigų terpės? Tiesą sakant, norėjau dar kartą įsitikinti, jog, kaip rašė Charles’as Bukowskis, labiau nepakeliamas gyvenimas yra tų, kurie niekuomet neina iš proto.

Raimondas Gailiūnas laikomas vienu „paslaptingiausių“ šiuolaikinių Lietuvos tapytojų. Ne tik dėl to, kad išgirdus jo pavardę prieš akis iškyla susimąsčiusio (arba mąsliai išsišiepusio) vyriškio su pypke dantyse portretas. Greičiau dėl jo pasirinkimo gyventi ir kurti periferijoje. Nors tiksliau būtų sakyti – kurti gyvenant periferijoje. Manau, kad tai svarbus veiksnys, lemiantis savitą šio tapytojo paveikslų turinį ir leidžiantis formuotis autentiškam jo tapybos stiliui. Tad „paslaptingumą“ Gailiūno atveju labiau reikėtų traktuoti kaip jo paveikslų struktūrų ir jų kūrimo strategiją. Ir netgi, leisiu sau interpretuoti, – kaip jo kūrybos koncepcijos pagrindą (ne temą). Nes „paslaptis“ asocijuojasi su tuo, kas paslėpta, mįslinga, kas siekiama išsiaiškinti (ne paaiškinti). Pats Gailiūnas per mūsų internetinį pokalbį prisipažino, kad jį visuomet domino žmogaus protas. Argi žmogaus sąmonė, jos veikla nėra didžiausia paslaptis?

Raimondas Gailiūnas, „Temidė yra Diana“. 2015 m. V. Ilčiuko nuotr.
Raimondas Gailiūnas, „Temidė yra Diana“. 2015 m. V. Ilčiuko nuotr.
Raimondo Gailiūno parodos „Palinkėkime vieni kitiems ramybės“ fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Raimondo Gailiūno parodos „Palinkėkime vieni kitiems ramybės“ fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Raimondas Gailiūnas, „Palinkėkime vieni kitiems ramybės“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Raimondas Gailiūnas, „Palinkėkime vieni kitiems ramybės“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Raimondas Gailiūnas, „Piktukas“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Raimondas Gailiūnas, „Piktukas“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Raimondas Gailiūnas, „Žiūrėk ir nieko nesakyk“. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Raimondas Gailiūnas, „Žiūrėk ir nieko nesakyk“. 2011 m. A. Narušytės nuotr.
Raimondas Gailiūnas, „Riba“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Raimondas Gailiūnas, „Riba“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Rengėjų inf.

Lenkų menininkės performansas VDA Nidos meno kolonijoje kvies pasiklysti miške

Rugsėjo 14 dieną 19 valandą VDA Nidos meno kolonijoje (E.A. Jonušo g. 3, Neringa) reziduojanti lenkų menininkė Magda Buczek (PL) pristatys performansą „Pušyse, pušyse“.

 

Du mėnesius gyvenanti ir kurianti Nidoje, Magda Buczek bendradarbiauja su kuratore Aneta Rostkowska. Kartu jos tyrinėja žmogaus ir augalų santykį. Kaip galėtume užmegzti ryšį su nebyliu floros pasauliu? Galų gale, žemė, iš kurios išauga augalai, yra praeities substancija – metaforiškai ir fiziškai ji priklauso mūsų protėviams. Ar galime komunikuoti ties riba tarp šių pasaulių? Menininkė tiria šiuos klausimus fotografijoje, eksperimentuodama su šviesa, ryškalais ir inversija, taip pat tyrinėdama kalbą. Šio projekto rezultatas ‒ meninė knyga, kurią menininkė apibūdina kaip „balto triukšmo kiberpanko istoriją“. „Pirma norėjau sukurti gotikinę romantinę istoriją, vėliau ji pavirto gotikine kiberpanko istorija, o šiuo metu krypsta link neturtingų baltųjų gotikinės kiberpanko romantikos“, ‒ sako menininkė. 

Magda Buczek. A. Szczotkos nuotr.
Magda Buczek. A. Szczotkos nuotr.
Magdos Buczek performanso iliustracija
Magdos Buczek performanso iliustracija
Agnė Narušytė

Iš (ne) to paties laiko

Adaukto Marcinkevičiaus „Optimistai ir skeptikai“ bei Mariaus Baranausko „Laiko reportažai“

Adaukto Marcinkevičiaus ir Mariaus Baranausko parodas skiria Neris ir maždaug kilometro pasivaikščiojimas krantine. Jų gimimo datas skiria penkeri metai. Mirties – 35-eri. Abu buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos nariai ir jos fotografijos sekcijos pirmininkai, tik skirtingu metu. Jų kūrybos laikas keletą metų sutapo, bet 1960-aisiais miręs Marcinkevičius liko įrašytas į atšilimo laikotarpį kaip pirmasis ryškus fotografijos meno kūrėjas, o Baranauskas fiksavo kintantį Lietuvos gyvenimą iki pat Nepriklausomybės pradžios. Todėl atrodo, kad jis – vėlesnių laikų fotografas. Gal niekada nebūtume apie juodu mąstę kartu, jei ne ką tik praėjusios vasaros sutapimas – tą patį mėnesį atidarytos parodos dviejose institucijose: Marcinkevičiaus – Nacionalinėje dailės galerijoje, o Baranausko – Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Ir dvi naujos knygos – plonesnė Marcinkevičiaus (išleido „Apostrofa“) ir storesnė Baranausko (LNM). Taigi ir parodos, ir knygos, ir patys autoriai tarytum prašosi sutalpinami į vieną straipsnį, ką ir darau.

Marius Baranauskas, „M. Gorkio (dabar Didžioji) gatvė“. Vilnius, 1970 m.
Marius Baranauskas, „M. Gorkio (dabar Didžioji) gatvė“. Vilnius, 1970 m.
Adauktas Marcinkevičius, „Autoportretas“
Adauktas Marcinkevičius, „Autoportretas“
Adauktas Marcinkevičius, „Skeptikai“. 1956 m.
Adauktas Marcinkevičius, „Skeptikai“. 1956 m.
Adauktas Marcinkevičius, „Tyla“. 1959 m.
Adauktas Marcinkevičius, „Tyla“. 1959 m.
Adauktas Marcinkevičius, „Geležinkelio etiudas II“. 1959 m.
Adauktas Marcinkevičius, „Geležinkelio etiudas II“. 1959 m.
Adauktas Marcinkevičius, be pavadinimo. 1959 m.
Adauktas Marcinkevičius, be pavadinimo. 1959 m.
Adauktas Marcinkevičius, „Rašytojas Kazys Saja (g. 1932)“
Adauktas Marcinkevičius, „Rašytojas Kazys Saja (g. 1932)“
Adauktas Marcinkevičius, „Studentų praktika“. 1958 m.
Adauktas Marcinkevičius, „Studentų praktika“. 1958 m.
LDM inf.

Parodos „Prieš... ir po...“ uždarymo proga Taikomosios dailės muziejuje – svetingas savaitgalis

Rugsėjo 10–11 d. Taikomosios dailės muziejus (Arsenalo g. 3A) kviečia lankytojus į svetingą savaitgalį, skirtą Prano Gudyno restauravimo centre restauruotų kūrinių parodos „Prieš... ir po...“ uždarymui. Parodą jau aplankė per 55 tūkstančius lankytojų.

 

Šeštadienį ir sekmadienį bilietas kainuos tik 20 euro centų. Sekmadienį nuo 11 iki 13.30 val. su lankytojais bendraus ir restauravimo subtilybėmis dalinsis restauratoriai Dalia Valujevičienė (tekstilės restauratorė), Sandra Garšvienė (archeologijos restauratorė), Leokadija Šalkovska (keramikos restauratorė), Algimantas Vaineikis (tapybos restauratorius).

Paroda „Prieš... ir po...“
Paroda „Prieš... ir po...“
Rengėjų inf.

Emilijos Liobytės-Vilutienės kūrybos paroda

2016 m. rugsėjo 13 – spalio 1 dienomis Vilniaus grafikos meno centre veiks Emilijos Liobytės-Vilutienės (1916–1955) kūrybos paroda.

 

Atidarymas 2016 m. rugsėjo 13 d. 18 val. VGMC ekspozicijų salėjė „+“, Latako g. 3, Vilnius.

 

Emilija Liobytė-Vilutienė – skulptorė ir talentinga piešėja, kūrusi XX a. viduryje. Iki šiol jos darbai buvo epizodiškai rodyti pavienėse parodose, o meninis palikimas tebelaukia išsamaus tyrimo. Ši paroda, skirta dailininkės 100-osioms gimimo metinėms paminėti, tapo proga vienoje vietoje sutelkti šeimos ir kultūros institucijų archyvuose saugomus kūrinius.

Emilija Liobytė-Vilutienė, Monikos Mironaitės portretas. 5 deš.
Emilija Liobytė-Vilutienė, Monikos Mironaitės portretas. 5 deš.
  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas