7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apie ikonoklastus ir ikonodulus

Keletas pastabų apie konkursą Jono Basanavičiaus asmenybei įamžinti

Kęstutis Šapoka
Nr. 5 (1199), 2017-02-03
Dailė

Viešųjų erdvių situacija Vilniuje ‒ tipiška posovietinėms šalims. Įpaminklinimo strategijos su įvairiomis paviršinėmis variacijomis nekinta nuo nepriklausomybės atgavimo. Niekinis paminklo Jonui Basanavičiui konkursas ‒ niekuo neišsiskiriantis iš kitų panašių.

 

Pranešime, kurį pasirašė Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcija, Lietuvos dailės istorikų draugija (LDID), Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (LTMKS) ir Modernaus meno centras (MMC), teigiama, kad konkursui pristatyti darbai yra „nepakankamo arba žemo meninio lygio ir tinkamai neįprasmina patriarcho asmenybės bei veiklos“ („7 meno dienos“ nr. 3 (1197), 2017-01-20).

 

Žiūrint iš elitinės profesinės pozicijos, visus konkursui pateiktus kūrinius drąsiai galima vadinti kiču, pseudointelektualiomis chaltūromis, atspindinčiomis dalyvavusiųjų profesinės vaizduotės skurdą, mąstymą nuvalkiotomis klišėmis, negrabų konjunktūrizmą, neišskiriant nė kelių „modernių“ konkursui pateiktų variantų. Prie absurdiškos situacijos prisideda ir brežnevinio mentaliteto biurokratai, kurie į visa tai žiūri grynai per „procedūras“ ‒ konkursas paskelbtas, kūriniai pateikti, jie atspindi temą, yra vertinami, išrinktas kūrinys privalo stovėti numatytoje vietoje iki tam tikros datos.

 

Tačiau kad ir kaip būtų, į situaciją reikia žiūrėti ne vien „žemo“ ar „aukšto“ meninio lygio, bet ir platesniu socioideologiniu (ne biurokratiniu-procedūriniu) žvilgsniu. Ką simbolizuoja, išreiškia po nepriklausomybės atgavimo Vilniaus viešose erdvėse statomi paminklai? Be tiesioginės referencijos į tai ar į tą, kam statomas paminklas, jis išreiškia tam tikrą laiko ir vietos dvasią. Kurį laiką po nepriklausomybės atgavimo dominavo (neo)sovietinis revanšizmas ‒ sovietinės propagandinės monumentalistikos aidai, apvilkti tautiniu turiniu. Pastaruoju metu pastebimas šioks toks revanšizmo estetikos silpnėjimas ‒ krypstama į labiau karnavalinę estetiką, atspindinčią dabartinio „statistinio piliečio“ supratimą apie tautiškumo ir meninės vertės santykį.

 

„Statistiniu piliečiu“ galima vadinti gana platų žmonių spektrą nuo tam tikros dalies sovietmetį dar menančios inteligentijos (ar jai save priskiriančių) iki vadinamojo biurų vidurinės grandies kontingento. Vieniems užtenka vien tautinio turinio, kitiems artima vadinamųjų „verslo dovanėlių, suvenyrų“, „angelaičių“ estetika. Funkcionierių arba biurokratų skonis išsitenka minėtame derinyje. Tačiau tokia estetika atspindi (bent jau įtakingesnės) daugumos nuomonę, o gal tiesiog biurokratinio mąstymo stereotipiją. Dominuoja miesčioniškas vartotojiškas mentalitetas ir paminklai viešose erdvėse, net jeigu statomi praeities asmenybėms ir įvykiams, atspindi tą mentalitetą, jo dabartį, o ne praeitį. Šiuo požiūriu tokie konkursui pateikti kūriniai ir viešose erdvėse dominuojantis stilius ‒ tarsi veidrodis, apibendrinta tiesa apie mus visus, net ir tuos, kurie laiko save intelektiniu, ekonominiu ar kokiu nors elitu.

 

Teko girdėti menotyrininkių pokalbį radijuje. Pagrindinis argumentas, reikalaujant pripažinti konkursą niekiniu, ‒ nediskutuojama su profesionalais, kaip geriau padaryti tokius projektus, tiesiog stengiamasi priklijuoti objektą prie kokios nors datos, sukakties, ir tiek. Rengiant tokius projektus, reikia dirbti su „pajėgiais žmonėmis, o ne su savivaldybėmis, kurios neveikia meninės kalbos lygmeny“. Kitaip sakant, tai ‒ reikalavimas, kad objektai viešose erdvėse nebūtų „tiesmuki“, būtų subtilesni, o tą subtilumą galėtų generuoti tik „geriausieji“, tik „profesionalai“. Iš pažiūros viskas tarsi ir tiesa.

 

Tačiau čia atsiranda du prieštaravimai. Visų pirma, mūsų vizualaus šiuolaikinio meno institucinėje sistemoje, kurią aptarnauja ir kuriai priklauso dalis mūsų menotyros, dominuoja toks pats „procedūrinis-konjunktūrinis“, reitingų ir t. t. principas, pagal kurį nustatomi ar paskiriami „geriausieji“ (galų gale pasižiūrėkite paskutinius Kultūros tarybos finansavimo tarpdisciplininiam menui ir dailei rezultatus). Netikiu, kad suteikus menotyros cechui galią, elitizavus paskirus jo atstovus (-es) ar net paskyrus į komisiją žmones iš LTMKS ar dar iš kur nors situacija iš esmės pasikeistų. Pasikeistų meninis lygis, bet ne konjunktūrinis mentalitetas.

 

Antra, net jeigu hipotetiškai sutiksime, jog „aukštas meninis lygis“ vis dėlto egzistuoja, kyla pagrindinis klausimas ‒ jei jau norime tikrai paveikios propagandos, ar reikėtų kratytis sovietinės propagandos palikimo? O gal jį reikia atidžiai studijuoti ir juo sekti, naudojant saviems tikslams? Propagandoje tiesmukumas juk pageidautinas. Žinoma, ne toks karamelinis, koks dominuoja dabar. Taigi, vadinamieji profesionalai trokšta važiuoti propagandos kinkinyje, tačiau kartu nori, kad ta propaganda būtų labiau „metaforiška“, „aukštesnio meninio lygio“.

 

Jei vis dėlto kalbame ne apie tiesmuką propagandą, o apie atminties formas, tai adekvačiausia forma joms išreikšti viešose erdvėse yra tiesiog informacija ‒ kuklios, nepretenzingos informacinės lentelės apie vieną ar kitą vietą, įvykį. Jeigu to negana ‒ nedideli stendai su faktine-istorine medžiaga. Visoks „meniškumas“ ir iš jo atsirandančios „metaforos“ yra tik perteklinės ideologinės dekoracijos, akių dūmimas.

 

Sakyčiau, vadinamųjų (mūsų) profesionalų kreipimasis nukreiptas būtent prieš konjunktūrizmą mene ir ikonodulų ideologiją. Iš dalies tai tiesa. Juo labiau kad ir vadinamieji menotyros bei meno profesionalai vis dažniau prabyla apie tuščios viešosios erdvės prasmingumą, paminklų atsisakymą... taigi vieningos ikonodulų stovyklos nebėra. Tačiau depolitizaciją reikėtų suprasti ne tik kaip ideologinių paminklų statymą, bet apskritai kaip bet kokio „meno“, net ir „aukštos meninės kokybės“, viešose erdvėse atsisakymą, nes tai irgi ideologinis, tik labiau užmaskuotas mentalinis teršalas.

 

Tačiau (mes) menininkai ir menotyrininkai ‒ atvaizdų kūrėjai ir garbintojai ‒ negali (-me) staiga tapti ikonoklastais... nors būtent nuo to ir reikėtų pradėti. Todėl (mūsų) profesionalų protesto ar protestų retorika dažniau koncentruojasi tiesiog į konjunktūrizmo įpakavimą į „aukštesnę meninę vertę“, labiau privilegijuotą padėtį reideologizavimo mechanizmuose, o ne į principinę viešųjų erdvių depolitizaciją ‒ išvalymą nuo bet kokio meno.

 

Galų gale vertingiausia visų „meninių objektų“ viešose erdvėse dalis ‒ viešos diskusijos. Tiesiog norėtųsi, kad po visų tų diskusijų ir peticijų viešos erdvės taip ir liktų laisvos, neužterštos jokiais artefaktais ir objektais, nesvarbu, „žemo“ ar „aukšto“ meninio lygio socrealistiniais, simbolistiniais, modernistiniais ar postmodernistiniais, – jokiais.