7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Šimtmečių perspektyvoje

Dar šiek tiek apie lietuvišką skulptūrą

Kristina Stančienė
Nr. 12 (1206), 2017-03-24
Dailė
Arvydas Ališanka, „Tautos medis“. 2017 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Arvydas Ališanka, „Tautos medis“. 2017 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.

Atrodytų, apie Lietuvos skulptūros aktualijas buvo daug pasakyta konkurso Jono Basanavičiaus paminklui sukurti išprovokuotose diskusijose. Skulptūros negalavimų diagnozė aiški – skulptūra kaip paminklas mūsų (bent jau labiau įsigilinusios į kultūrą visuomenės dalies) kolektyvinėje sąmonėje asocijuojasi su sovietmečio stabais, ir retorika, ginanti tokią skulptūrą, teigiant, jog esą visi Vakarų Europos miestai pilni įvairiausių realistinių atvaizdų, deja, neįtikina.

Per pastaruosius keletą dešimtmečių Lietuvoje gana radikaliai pakitusi meno samprata šį žanrą galutinai nustūmė nuo arenos ir akademinių dailės studijų plotmėje, ir realiame dailės gyvenimo lauke. Taigi, viena vertus – „įpaminklinimo“ krizė, kita vertus – žūtbūtinis skulptūrų troškimas, kai aikštės ir skverai, kur jų nėra, tačiau potencialiai gali atsirasti, traktuojamos kaip socialinis ir kultūrinis vakuumas. O jei jau susitariama, kaip J. Basanavičiaus paminklo atveju, paminklą statyti, valstybė ir menas visiškai nesusikalba – pirmoji siekia meną įsprausti į viešųjų pirkimų rėmus tarsi kokį šaligatvio plytelių keitimo projektą ir nenori suprasti, negirdi, kad sukurti ką nors rimtesnio reikia ir tam tikro laiko. Paminklo kūrimo ir įgyvendinimo sąnaudos negali būti vertinamos per kainos ir kokybės santykį.

Viešoji erdvė ir vėl mėginama užkariauti pertvarkant Lukiškių aikštę. Karštligiškai skubėdami „pasivyti“ nepriklausomos valstybės šimtmetį, Vilniuje 2018 m. tikriausiai turėsime ir dar vieną paminklą – prezidentui Antanui Smetonai... Taigi, šiuo požiūriu aktualiai nuskambėjo Šv. Jono gatvės galerijoje neseniai surengta paroda „Skulptoriai valstybės šimtmečiui“, kuruota Lietuvos dailininkų sąjungos skulptūros sekcijos vadovės Aušros Jasiukevičiūtės ir skulptoriaus Daumanto Kučo. Nors pavadinta skambiai ir „oficioziškai“, paroda leido prisiminti gerus lietuviškos skulptūros pavyzdžius, kurie savo laiku galėjo tapti kūriniais viešosiose erdvėse, tačiau taip ir liko kameriniais. O šiuo metu aktyviau kuriančių skulptorių darbai leido kritiškai pasižvalgyti po jų vaizduotės ir fantazijos „sodus“ kuriant valstybingumo, identiteto, tautinio tapatumo vaizdinius.

Gerai, kad parodos rengėjai lankytojams stengėsi nuoširdžiai pasakoti apie parodą ir jos tematiką. Tai galime paliudyti ir mes – Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos mokytojai ir mokiniai, nes lankėmės parodoje su mokyklos suaugusiųjų skyriaus kompanija, kuri gyvai domėjosi ir vertino kiekvieną eksponuotą darbą, diskutavo su kuratoriais. Todėl mano pasakojimas apie parodą – tai ir šių diskusijų atpasakojimas, nes tokie menininkų ir publikos susidūrimai – įdomūs ir vaisingi, leidžiantys kūrėjams „pasitikrinti“ savo idėjas, o žiūrovams sukeliantys praktinių ir filosofinių apmąstymų apie viešąsias erdves, kokybiško šiuolaikinio ideologiškai angažuoto paminklo sampratą, apie tokio reiškinio (ne)galimumą.

Taigi, Stanislovo Kuzmos projektas Mindaugo paminklo konkursui, o ypač Gedimino Karaliaus „Geležinis vilkas“ ir Vlado Urbanavičiaus metalo kalnas, kadaise konkuravę su Vytauto Kašubos Gediminu, priminė ankstesnį paminklų vajų, kurį išgyvenome apie 1990-uosius, ir tai, jog lietuviška „tautinė“ skulptūra jau nuo tada vis pasiklysta, įstringa konkursų, visuomenės ir valdžios lūkesčių, įtakų tankumyne. Grakšti S. Kuzmos kompozicija su Mindaugu ir Morta piršo mintį ne tik apie istoriškai teisingą Didžiojo kunigaikščio įprasminimą, bet ir apie tai, kad žmogaus figūra dabarties skulptūroje – tai savaime visai nėra joks baubas. Kaip čia neprisiminsi savitai stilizuoto Ksenijos Jaroševaitės figūros tipo – sunkios, kresnos, nerangokos ir tarsi kupinos kažkokios nuoširdžios, fiziškai išgyventos tiesos...

Pažvelgus į naujesnius skulptorių darbus aiškėjo, kad juose figūratyvas vis dėlto tampa problema su neigiamomis konotacijomis: arba įgauna groteskiškas, natūralistiškai ironiškas formas, arba imamasi ne itin įtaigios „liaudiškos“ stilizacijos. Išlošia tie, kurie renkasi kitų formų kalbą, nesvarbu, kas tai būtų – architektūros motyvas, ženklas, simbolis, abstrakcija, arba, kaip antai Astos Vasiliauskaitės kūrinyje, – mūsų kulinarinis „identitetas“, t.y. lietuviškas varškės sūris. Tąkart kolektyviai nutarėme, kad jei jau Lukiškių aikštėje būtinai reikia skulptūros, tai ar lietuviškumo temą ne geriau įkūnytų štai toks kūrinys? Vėlgi, skulptūra miesto erdvėje – tai tam tikro mastelio kūrinys, glaudžiai sąveikaujantis su aplinka. O tokį kamerinį darbą išdidinus iki reikšmingo „monumento“, išeitų jau kažkoks popmeno stiliaus kūrinys, panašiai kaip ironiški Claeso Oldenburgo objektai. Jis prarastų visą savo „sūrišką“ esmę, kurioje su švelnia ironija, o drauge ir pagarbiai pasakojama apie Lietuvą ir lietuvius...

Galbūt apskritai nesame sutverti monumentams, didelio masto skulptūros darbams? Ne antropomorfinę, o „gamtišką“ metaforą savo kūrinyje pasirinko ir Gediminas Endriekus, kurio rėkiantis paukštis patraukia dėmesį kiek senoviška, galbūt „mūriška“ (turiu omenyje Henry Moorą) ar „valaitiška“ biomorfine plastika, noru kūrinyje jungti augimo ir skilimo, eižėjimo idėją. Grubų medinį kelmą kaip pilį parodoje parodė Mantas Maziliauskas. Rasto daikto perkėlimas į meninį kontekstą jam šįkart visai neblogai pavyko. Tačiau bene labiausiai parodoje patiko pačios kuratorės sukurtas skydo formos objektas iš ketaus. Grubi, šiurkšti medžiaga, semantiškai įtaigi forma, nuoroda į apribotą plotą, topografinį vienetą, iš kurio galbūt ir užgimsta Valstybė, tarp visų parodos kūrinių atrodė tarsi realus pažadas, kad šią temą lietuvių menininkai pajėgūs nebanaliai interpretuoti.

Parodos rengėjai sakė visai nenorėję parodai atrinkti pačių geriausių naujų kūrinių valstybės tema, labiau siekę atverti realų šių dienų skulptorių savivokos bei interesų lauką. Todėl joje savo vietą atrado, matyt, ir tam tikram dalies visuomenės skoniui atstovaujantis Vytauto Karčiausko variantas su vyčiu, kurį „papildo“ ryškios diskotekinės švieselės. Nusprendėme, kad jis, kitaip nei kai kurie parodos kūriniai, „prašosi“ būti įsivaizduojamas ne kaip monumentalus, o greičiau kaip suvenyrinis daikčiukas, „stalinis“ vytis, kurį galima prijungti prie elektros tinklo ir kuris papildytų lietuviškų tautinių mažmožių rinką šalia lėlyčių tautiniais drabužiais, megztų pirštinių ir lino gaminių. Šis kūrinys provokavo ir kitas „alternatyvios“ skulptūros-paminklo idėjas, tarkime, pripučiamos figūros, kuriai įgyvendinti nereikia daug laiko, ji būtų konkurencinga viešųjų pirkimų požiūriu... Nepamiršome ir plastiko – kodėl gi negalėtų atsirasti koks nors plastmasinis paminklas – lengvas, mobilus, nebrangus ir šiuo požiūriu tikrai laimintis prieš sunkiasvorį metalą ar akmenį... O rimtesnės išvados: skulptūrų statymo vajų reikėtų kaip nors pristabdyti, galbūt peržiūrėti tai, ką jau turime, ir net sukeisti kai kuriuos egzistuojančius paminklus su taip ir nepastatytais.

Ar kas nors apie lietuvišką skulptūrą ir jos ideologinius „interesus“ paaiškėjo po šios parodos? Jos kuratoriai nekėlė sau tikslo surinkti galutinę kolekciją, ji gali kisti, pasipildyti. Girdėjome, kad parodai atsidarius skulptoriai sukruto, esą kalbėti apie tai galima ir geriau, kokybiškiau, ir pareiškė norą pateikti parodai naujų kūrinių. Ją numatyta parodyti įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, o 2018 m. suformuoti galbūt net keletą kolekcijų, kurios galėtų keliauti iš vienos vietos į kitą. Tačiau kai ką paroda jau pasiekė – „išjudino“ skulptorių bendruomenę, o kartu ir paskatinto diskusiją šia keblia tema.

 

Paroda veikė iki kovo 11 d.

Arvydas Ališanka, „Tautos medis“. 2017 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Arvydas Ališanka, „Tautos medis“. 2017 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Aušra Jasiukevičiūtė, „Gynyba“. 2017 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Aušra Jasiukevičiūtė, „Gynyba“. 2017 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Asta Vasiliauskaitė, „Lietuviškas sūris“. 1996 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Asta Vasiliauskaitė, „Lietuviškas sūris“. 1996 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Ekspozicija. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Ekspozicija. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Gediminas Endriekus, „Naujojo paukščio riksmas“. 2017 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Gediminas Endriekus, „Naujojo paukščio riksmas“. 2017 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Gediminas Karalius, „Geležinis vilkas“. 1988 m. (R.Raulynaičio nuosavybė). A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Gediminas Karalius, „Geležinis vilkas“. 1988 m. (R.Raulynaičio nuosavybė). A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Kazys Venclovas, „Darius ir Girėnas“. 2009 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Kazys Venclovas, „Darius ir Girėnas“. 2009 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Mantas Maziliauskas, „Lietuva (ne suvenyras)“. 2016 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Mantas Maziliauskas, „Lietuva (ne suvenyras)“. 2016 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.