7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

Monika Krikštopaitytė

Pasyviai agresyvus

Svajonės ir Pauliaus „Pavasaris“ galerijoje „Vartai“

Svajonė ir Paulius Stanikai gyvena ir kuria ne Lietuvoje. Todėl dažnai kalba pranašo balsu. Neretai tai daro įspūdį. Bet dabar, kai visi visur pakeliavę ir norėdami gali tai pakartoti, užsienio efektas mąžta.

Stanikai moka piešti kaip senieji meistrai ar bent kuria tokį įspūdį tyčia suteikdami popieriui pageltimo efektą, rinkdamiesi kuo didesnį formatą. Klasiškumo įspūdis padeda žiūrovui jaustis saugiam, kad prieš jo akis tikras menas – toks, kurio jis pats nepakartotų.

Stanikų kūryba yra agresyvi – visada kaip dešimt Holivudo kulminacijų atakuoja visas jusles: groja įsismelkianti muzika, pritemdomos šviesos, kad kūriniai būtų ryškesni, motyvai dramatiški, trikdantys, būtinai bus keistos erotikos, sekso scena gali atsirasti šalia kūdikio veido, kad tik sugriautų žiūrinčiojo atstumą su kūriniu. Kaip kokios sunkiai pakeliamos kriminalinės žinios.

S&P Stanikas, „Pavasaris (Atsinaujinimas) I“, fragmentas. 2017 m. A. Anskaičio nuotr.
S&P Stanikas, „Pavasaris (Atsinaujinimas) I“, fragmentas. 2017 m. A. Anskaičio nuotr.
S&P Stanikas, ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
S&P Stanikas, ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
S&P Stanikas, videokadras iš „Pavasaris II“. 2017 m. A. Anskaičio nuotr.
S&P Stanikas, videokadras iš „Pavasaris II“. 2017 m. A. Anskaičio nuotr.
S&P Stanikas, videokadras iš „Pavasaris I“. 2017 m. A. Anskaičio nuotr.
S&P Stanikas, videokadras iš „Pavasaris I“. 2017 m. A. Anskaičio nuotr.
S&P Stanikas, „Nanto uolos I“. 2015 m. A. Anskaičio nuotr.
S&P Stanikas, „Nanto uolos I“. 2015 m. A. Anskaičio nuotr.
S&P Stanikas, ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
S&P Stanikas, ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
S&P Stanikas, ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
S&P Stanikas, ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
S&P Stanikas, ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
S&P Stanikas, ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
Galerija Trivium

Arūno Kulikausko fotografijų paroda galerijoje namuose Trivium

"Po 23 metų gyvenimo ir nuotykių Niujorke, draugystės su poetu ir
filmininku Jonu Meku ir juvelyru Aleksandru Šepkum, būgnininku Dalium
Naujokaičių ir tapytoju Eugenijum Varkuliavičium, filosofu Rolandu
Andrijausku ir Zen meistru ir mokytoju Dae Kwang Sunim bei vienuoliu Bo
Haeng Sunim, aplankius gerą tuziną šalių įvairiuose žemynuose, pagyvenus
Rio de Janeiro, Altajuj ir Seule, jau penkti metai - kaime Ukmergės
rajone. Pradėta nuo pradžių, nuo pamatų liejimo savo rankomis..., nuo
trijų avių ir penkių vištų, su šuliniu ir dideliu džiaugsmu, viltimi, kad
vaikams irgi patiks... neskubant (atseit, pasakytų Uršulė).

Samantonių kaime apsigyvenom 2012 liepos 5 dieną", - sako menininkas

Daugybė vesternų žanro filmų pasakoja apie Amerikos naujakurius,
statančius namus ir miestelius, kuriančius naują gyvenimą tolimoje šalyje.
Žymaus fotografo Arūno Kulikausko atvejis reversinis – jis taip pat
naujakurys, tačiau grįžęs su šeima atgal į Lietuvą, net ne į sostinę, o į
Samantonių kaimą. Paaukojęs visai neblogai susiklosčiusią karjerą
Niujorke, taip pat pradėjo, kaip pats sako, nuo pamatų, savo rankomis
kurti naują gyvenimą Lietuvoje. Ir visa tai nuolat fotografuodamas, su
mielais ar šmaikščiais komentarais dalindamasis internete. Todėl kviečiu
aplankyti parodą, kuri yra tik dalis tam tikro Arūno Kulikausko ir jo
šeimos gyvenimo performanso.

Paroda veiks gegužės 24 – birželio 24

Aistė Kisarauskaitė
Galerija namuose TRIVIUM
Vilkpėdės 7-105, Vilnius
tel. 8693 58318

VGMC inf.

Joanos Kairienės paroda „akys“

VGMC galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3), Vilnius
2017 05 30–06 23
Atidarymas gegužės 30d., 18 val.


Joana Kairienė (g. 1987) – grafikė, savo kūryboje naudojanti tapybos, fotografijos ir kitas medijas. Parodoje menininkė apmąsto buvimą vienu metu patalpos viduje ir išorėje. Ekspozicija įsipina į esamą, galerijos erdvę. Formų stebėjimas, jų naudojimas ir permąstymas, jomis kuriamos naujos reikšmės ir nauji vaizdai.

Joana Kairienė
akys

Buvimas čia ir dabar, savęs realizavimas žiūrint į aplinką ar aplinkui, matymas iš šono ar iš viršaus. Stebėjimas erdvėje, kurioje esi, kurioje vyksta paroda. Ekspozicija įsipina į esamą, galerijos erdvę. Formų stebėjimas, jų naudojimas ir permąstymas, jomis kuriamos naujos reikšmės ir nauji vaizdai. Kontūras lyg topografinis žemėlapis ar nesibaigiantis peizažas, linija brėžianti emociją ir kurianti raštų konfigūraciją. Gutenbergo sukurta spausdinimo technika – begalybės aliuzija laiko formose, labirintai, ciklai ir pasikartojimai. Begalinė daugyba ir ritmiškumo ornamentas. Nematomai įsipinantys, perspektyvoje nykstantys taškai. Parodos erdvės forma – tai įrankis sukurti neatpažįstamus vaizdus. Konstrukcija besikartojančiuose, kintančiuose įpročiuose, rutinoje ar ritualuose.


Buvimas vienu metu patalpos viduje ir tos patalpos pastato išorėje. Fasado išvaizda nesiskiria nuo vidinių sienų ir langų linijų. Begalinė ir nesibaigianti atmintis pastate, jo architektūroje. Langas ir veidrodis paslaptingai dalijasi tais pačiais elementais. Langas neturi nieko, o veidrodis saugoja viską. Neįmanoma praslinkti pro dvigubas tapatybes. Langas dubliuoja, kaip atvira ir uždara erdvė. Langas, kaip daiktas naujose reikšmėse ar tik vienoje funkcijoje? Jis sklaido matomus vaizdus ir veiksmus, sukurdamas permatomą barjerą. Intymus santykis tarp lango, matymo ir suvokimo tapo kiekvienos dienos dalimi. Kaip tarpininkavimas tarp erdvių ir komunikacijos vieta.

Marija Repšytė

 

Be pavadinimo, 2017 m.
Be pavadinimo, 2017 m.
LDS inf.

Kunigundos Dineikaitės paroda „Nostalgia for Picture“

Gegužės 25 d., ketvirtadienį, 18 val. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) atidaroma Kunigundos Dineikaitės solinė kūrybos paroda „Nostalgia for Picture“. Paroda vyks iki birželio 17 d. Parodos kuratorė – Laima Kreivytė.

Parodoje pristatomi naujausi autorės aliejinės tapybos darbai, sukurti 2016-2017 m. Šis ciklas kilo iš tapytojos kasdienybės vizualaus dienoraščio. Kaskart fiksuodama savo aplinką, įspūdžius ir emocijas, ji kelia klausimą, ką reiškia šis ar kitas mobilaus telefono kamera užfiksuotas vaizdas. Vėliau studijoje autorė reziumuoja savo atradimus, atrenka vaizdus, kalbančius jai reikšminga vizualine kalba, ir perkelia juos į tapybinius pavidalus.

Autorė apie naujausią parodą: „Šeštadienis, apie pusė aštuonių, kelias eina per mišką, jau pradeda temti. Kažkas yra medžiuose, kažkas yra toje gilioje, žalioje spalvoje. Šnabždesiai, šnaresiai. Bandau įžiūrėti, bet viskas pradeda lietis. Tai tik peizažo vaizdas, ar kažkas daugiau. Šešėlis... Paviršius yra glotniai nutapytas tekstas. Tekstas, kuris man pasakoja istoriją, užduoda klausimus ir užsimina apie niuansus, kurie yra to vaizdo potekstėje. Kažkas yra ten, stebi mane.“
Parodą iš dalies remia LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga.

Parodos laikas: 2017 05 25 – 2017 06 17.
Parodos atidarymas: 2017 m. gegužės 25 d. 18 val.
Galerijos darbo laikas: II-V 10-18, VI 10-16. Parodos lankymas – nemokamas.

 

 

 

Meno nišos inf.

Konstantino Gaitanži paroda „Terramorphis“

Gegužės 25 d. 18 val. galerijoje „Meno niša“ atidaroma Konstantino Gaitanži tapybos paroda „Terramorphis“.  Naujausioje parodoje menininkas tęsia utopinio pasaulio temą.  Galerijoje „Meno niša“ 2012 m. parodoje „Dead Rock Star“ buvo pristatyta neegzistuojančios roko grupės istorija, 2014 m. parodoje „Sala“ pasakota apie kiekvieno kuriamą savo negyvenamą salą. K. Gaitanži kuria ateities pasaulio personažus, keisdamas jų gyvenamą laiką ir vietą, nevengdamas ironijos ir populiariosios kultūros kritikos naujausioje parodoje „Terramorphis“ pristato pesimistinį komiksą.

Pasak menininko, „Terramorphis“ yra hibridinis neologizmas, susidedantis iš dviejų skirtingų kalbų šaknų. „Terra“ (lot.) – „Žemė“ bei „morph“ (šiuolaikinė anglų kalba) – „laipsniškas vizualios formos keitimas“. „Artimas žodis yra „terraforming“ – dangaus kūno pavertimas Žemės analogu, tinkamu žmonėms gyventi. Paveikslų ciklo pagrindinis leitmotyvas yra metodinė abejonė dėl savo vietos Visatoje. Dangus neatitinka peizažo, personažai neatitinka situacijos. Panaudojamos realių lokacijų nuotraukos arba vaizdai, atsitiktinai rasti internete, kurie keičiami, transformuojami, naikinami. Ar aš privalau būti ten kur esu? Ar privalau taikytis su tuo, ko negaliu pakeisti? Ar galiu paprašyti kitos planetos? Tai savotiškas pesimistinis komiksas apie utopinių iliuzijų griuvimą ir pasmerktumą suktis uždaruose istorijos ir kasdienybės siaubo ratuose. Tai tapybinis „keistasis realizmas“ (weird realism), pagal analogiją su literatūros „weird fiction“. Tai savigynos įrankis. Tai linkėjimai iš Koiperio juostos“, – apie naujos parodos idėją pasakoja K. Gaitanži.

K. Gaitanži (g. 1977 m.) 2006 metais baigė tapybos magistrą Vilniaus dailės akademijoje. 2010 m. menininkas VDA įgijo meno aspiranto laipsnį, tapo Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos nariu. K. Gaitanži yra surengęs 6 personalines, dalyvavęs daugelyje grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, jo kūriniai buvo pristatyti meno mugėse „ArtVilnius“.

K. Gaitanži  parodos „Terramorphis“ atidarymas gegužės 25 d. 18 val., paroda veiks iki birželio 23 d. Galerija „Meno niša“ dirba II – V 12 – 18 val. VI 12 – 16 val.

 

Aistė Kisarauskaitė

Menininkas su pamesta kūrybine biografija

Aistė Kisarauskaitė kalbina menininką Tomą Gečiauską

Tomą Gečiauską po daugelio metų sutikau Kaune, atrodo, po Kauno bienalės atidarymo, žodžiu, po kažkurio atidarymo. Išsikalbėjome. Apie meną, žinoma. Supratau, kad nuolat kuria ir, kas keisčiausia, – kol kas beveik „į stalčių“. Ne, neatsimenu, kas po to papasakojo apie Tomo pagamintus objektus, tačiau pasidaviau smalsumui. Susiradau per feisbuką ir nustebau – tai, ką prisiminiau apie jo kūrinius, dažnai bendrus su kurso draugais – Sigitu Lukausku, Rasa Staniūniene, Sigitu Staniūnu – buvo visai nepanašu į dabartinius švarius, net sterilius, kiek šmaikščius, tarsi pasiūtus iš drobės objektus. Pamaniau, kad Tomas Gečiauskas (kaip ir Staniūnas, Staniūnienė, Lukauskas) dabar yra tarsi be kūrybinės praeities – net menininkams grupė SEL (super ex libris, lot. k.) tereiškia muziką ir Egidijų Dragūną. Jei nemažai kalbama apie „Žalią lapą“, tai SEL’ams dėmesio tikrai galėtų būti ir daugiau, o Tomo Gečiausko, kaip nebegyvenančio Lietuvoje, todėl nuolat nešmėžuojančio kultūriniuose veiksmuose ar vakarėliuose, pavardė liko tik kelių bendrakursių atmintyje. Taigi, šiuo nedideliu pokalbiu bandau pasiekti du tikslus – pristatyti visai kitokią, naują Tomo Gečiausko kūrybą, tiksliau, leisti ją pristatyti pačiam, ir priminti keletą, man regis, svarbių Lietuvos Nepriklausomybės pradžios meno epizodų.

Tomas Gečiauskas, „23 karat out of order“. 2016 m.
Tomas Gečiauskas, „23 karat out of order“. 2016 m.
Tomas Gečiauskas, „Cerulean (eclipse)“. 2016 m.
Tomas Gečiauskas, „Cerulean (eclipse)“. 2016 m.
Tomas Gečiauskas, „Dextrophobia“ (fragmentas). 2015 m.
Tomas Gečiauskas, „Dextrophobia“ (fragmentas). 2015 m.
Tomas Gečiauskas, „Tools“. 2015 m.
Tomas Gečiauskas, „Tools“. 2015 m.
Kaunas photo

Įžanginės festivalio „Kaunas Photo“ 2017 parodos „Pliažo sezonas“ atidarymas

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijoje, Nepriklausomybės a. 12, Kaune birželio 1 d., ketvirtadienį, 18 val. įvyks įžanginės festivalio „Kaunas Photo“ 2017 parodos „Pliažo sezonas“ atidarymas.


Parodoje „Pliažo sezonas“ pristatoma vienuolikos autorių kūryba: Massimo Vitali (Italija) paplūdimių žmogiškieji peizažai, Kirillo Golovchenko (Ukraina–Vokietija) „Atostogos“, Tado Černiausko (Lietuva) „Komforto zona“, Turi Calafato (Italija) „Diena paplūdimyje. Sicilijos vasara“, Celine Diais (Prancūzija) „Vaizdas į jūrą“, Martono Kallai (Vengrija) „Solotvinas – sūrus sapnas“, Krzysztofo Racoño (Lenkija) „Zakžovekas“, Bertos Tilmantaitės (Lietuva) „Indijos bangomis“, Emily Wabitscho (Vokietija–Bangladešas) „Iš „Koks“ paplūdimio, su meile“, Jashimo Salamo (Bangladešas) „Gyvenimas iš laivų kapinyno“, François‘o Marmion‘o (Prancūzija–Jungtinė Karalystė) „Sumautos atostogos“.


Fotografijų ekspozicija, kurią sudaro trys dalys, lankytojus nustebins ne tik efektingais, didelių formatų kūriniais bei jų pateikimo formomis, bet ir netikėtais paplūdimio siužetų posūkiais. Parodos kuratorius Mindaugas Kavaliauskas teigia, kad galerijos architektūrinė erdvė puikiai atitinka parodos nuotaikų kaitą ir parodos struktūrines dalis – šviesiąją, pereinamąją ir tamsiąją. Pirmoji mus pasitinkanti ekspozicija – tai pliažas, kurį mes pažįstame: baltas smėlis, žydra jūra, gerai nusiteikę poilsiautojai. Čia ilgai lauktų atostogų spalvingos akimirkos: monumentalūs italų žmogiškojo peizažo meistro Massimo Vitali darbai, Kirillo Golovchenko paplūdimio susitikimų nuotykiai ir konceptualios Tado Černiausko fotografijos, pripildytos pliaže besiilsinčiųjų sapnų begalybės.


Pereinamoji ekspozicijos dalis – lyg vasaros sociologija. Čia vietą sau randa Turi Calafato sicilietiško paplūdimio ritualai ir saulės kaitros nuovargis. Prancūzės Céline Diais tyrimas apie miesto pliažus primena, kad vasaros ir atostogų paieškos verčia mus transformuoti miestus ir miestelius. Vengro Martono Kallai pasakojimu apie Ukrainos druskų kasyklų vietose veikiančius kurortus, vandens vonias, linksmybes ir pabėgimą nuo rutinos kovojama su ekologinės katastrofos nuojauta. Lenko Krzysztofo Racoño fotografijos apie Zakžoveko ežerą, atsiradusį karjerų vietoje, – apie jaunimo protestą nelegaliu poilsiu prie vandens. (Dėl ypač aukštų ir stačių krantų, netolygaus ir uolėto dugno Zakžovekas žinomas kaip paplūdimio nelaimių ar savižudybių vieta.)


Trečioji dalis stačiakampėje salėje mus sugrąžina į pajūrio kurortus, kurių išviršinės dekoro pusės dažnai nežinome, o jei žinome, nebūtinai norime matyti. Bertos Tilmantaitės Indijos banglentininkai mus įveda į darbo kurorte temą. Tiesa, banglentininkai – geraširdžiai, padedantys vietos žvejams sunkiame darbe. Emily Wabitschas pasakoja apie paplūdimį Bangladeše, kuriame apsilankymas jaunavedžiams lemia, kaip tikima, laimingą gyvenimą. Visai šalia – Jashimo Salamo pasakojimas apie sunkiomis sąlygomis dirbančius Bangladešo vyrus, plikomis rankomis ardančius „nurašytus“ laivus. Parodą užbaigia prancūzo François‘o Marmion‘o analitinis darbas apie turistus ir pabėgėlius Koso saloje. Čia išlaidų už kelionę ir kurorto paslaugas matematika negailestingai palanki mums, vakariečiams.

XIV fotomeno festivalio „Kaunas Photo“ pagrindiniai renginiai Kaune vyks rugsėjo pirmosiomis savaitės dienomis ir tęsis iki spalio vidurio.
„Kaunas Photo“ – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Nuo 2004 m. festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis laikomas vienu svarbiausių tęstinių meno renginių Lietuvoje. Festivalis yra pasaulinės „Festivals of Light“ organizacijos narys.
„Kaunas Photo“ didieji rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Kauno miesto savivaldybė.
Festivalio globėjas Prezidentas Valdas Adamkus.

Paroda veiks: 2017 06 01–2017 09 03


Papildoma informacija:
Eglė Tamulynienė – „Kaunas Photo“ koordinatorė, tel. 8 600 31 722, [email protected]
Mindaugas Kavaliauskas – „Kaunas Photo“ vadovas, tel. 8 650 77 895.
www.KaunasPhoto.com

 

 

Kirill Golovchenko, Atostogos. 2000 m.
Kirill Golovchenko, Atostogos. 2000 m.
LDM inf.

Vytauto Kasiulio dailės muziejuje dailininko Jurgio Mikševičiaus (1923-2014) kūryba

Gegužės 23 d., antradienį, 16 val. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje vyks dailininko Jurgio Mikševičiaus (1923–2014) kūrybos pristatymas. Dalyvaus dailininko dukros Carolyn Leigh ir Helena Miksevicius (Australija). Rūpindamasi tėvo kūrybos sklaida Carolyn kuruoja šeimai priklausančią kolekciją, nuolat rengia parodas, yra išleidusi dailininkui skirtą albumą. Ji pristatys tėvo biografiją ir kūrybos kelią. Renginio metu bus eksponuojami Lietuvoje saugomi dailininko tapybos ir grafikos kūriniai. Menininko dukros dovanos Lietuvos dailės muziejui J. Mikševičiaus ir jo jaunystės bičiulio A. Elskaus (JAV) kūrinius.


Jurgis Mikševičius gimė 1923 m. Šiauliuose inžinieriaus Medgardo ir gydytojos Elenos šeimoje. 1940 m. jis baigė berniukų „Aušros“ gimnaziją Kaune. Šeimai pasitraukus iš Lietuvos, būsimasis dailininkas mokėsi Berlyne, 1946 m. studijavo architektūrą Darmštato technikos universitete. Lankė Darmštato kūrybines meno dirbtuves, ugdžiusias pagal Bauhauzo mokyklos principus, mokėsi spalvų teorijos, abstrakcijos pagrindų, dizaino. Studijų metai Vokietijoje subrandino J. Mikševičių kaip menininką, suformavo jo estetinių vertybių sistemą, išlavino meninį skonį.


1948 m. iš Vokietijos jis emigravo į Australiją. Pradžioje gyveno ir dirbo migrantų stovykloje Baterste (Naujasis Pietų Velsas), dekoravo sales. 1949 m. persikėlė į Kanberą, kur dvejus metus dirbo statybose. Tais pačiais metais pirmasis iš lietuvių tapo Kanberos dailininkų sąjungos nariu, 6–7 deš. dalyvavo parodinėje veikloje. 1953 m. dailininkas persikėlė į Sidnėjų, kur susituokė su Elva Lucas. Tik atvykęs į Sidnėjų, J. Mikševičius reiškėsi Šiuolaikinio meno asociacijos veikloje, rengė dailės parodas. Buvo vienas iš pabaltijiečių menininkų grupuotės „Šešios kryptys“ („Six Directions“) steigėjų (1956). Rengė bendras parodas su lietuvių menininkais (Algirdu Šimkūnu, Henriku Šalkausku ir kt.). Dirbo dailės pedagogu Birrong, Beverly Hills ir Asquith mergaičių mokyklose.


Tapytojas sukūrė peizažų, portretų, natiurmortų, abstrakčių kompozicijų, dekoravo interjerus.
J. Mikševičiaus kūryboje išskiriami keli stilistiniai etapai. Paveiksluose išreikšta intensyvi emocinė būsena artima vokiečių ekspresionistų – Ernsto Ludwigo Kirchnerio, Karlo Schmidto-Rottluffo, Erico Heckelio – kūrybai. Naujos spalvinės harmonijos paieškos, moderni raiška suartina jį su Paulio Klee abstraktais ir avangardistiniais eksperimentais, meditacinės nuotaikos – su indiška misticizmo praktika. Mikševičiaus kūryboje susipina skaudžios europinės karo patirtys, meilė Australijos kraštovaizdžiui, šiltas ir jautrus santykis su žmogumi, sakralumo matmuo.
J. Mikševičiaus kūrinių savo kolekcijose turi Australijos nacionalinė galerija Kanberoje, Lietuvos dailės muziejus, jo darbų yra ir privačiose kolekcijose.

Informaciją teikia Vytauto Kasiulio dailės muziejaus vedėja Ilona Mažeikienė, mob. 8 611 13012.

 

Jurgis Mikševičius, Autoportertas. 2004 m.
Jurgis Mikševičius, Autoportertas. 2004 m.
Eglė Bertašienė

Meditacija nosiai

„Hortus apertus“ kvapų paroda „Kabantieji sodai“

Nuo to laiko, kai futuristas Carlas Carrà paskelbė manifestą, kuriame šalia kitų meno šakų paminėjo ir kvapą, praėjo daugiau nei šimtmetis, bet net ir šiandien, kai jau gerą dvidešimtmetį pasaulinė kvapų meno scena vis intensyvėja, Lietuvoje olfaktorija daug kam tebėra mįslė ir gal net „ne visai menas“. Teisybės dėlei priminsiu, kad pavienių atvejų (tiesa, labai fragmentiškų ir pasitarnavusių tik kaip garso ar vizualios raiškos sukeltų įspūdžių paįvairinimas), būta ir mūsų kultūriniame areale: prisimenu Vidmanto Bartulio performansus, kuriuose muzika sklido kartu su čia pat scenoje gaminamo maisto kvapais, vis dar gyvos legendos apie fluxus hepeningams artimą Gintaro Sodeikos „Baza-Gaza“, kurioje šalia garso ir videovaizdo reikiamu momentu buvo paskleidžiami oro gaiviklių aerozoliai ir deginamos gumos dūmas, užfiksavau ir Laisvydės Šalčiūtės Latako gatvėje vykusį projektą, kai ant nebeveikiančio Vilniaus konditerijos fabriko „Pergalė“ fasado buvo eksponuojamos fotografijos, o šalia jų – buvusią erdvę aktualizuojantys kepamų ir čia pat žiūrovams dalijamų vaflių kvapai. Akivaizdu, kad visais tais atvejais kvapas tarnavo tik kaip papildomas dėmuo, o ne kaip savarankiška ir kūrinio koncepciją savaime pajėgi perteikti medija.

Ekspozicijos fragmentas. U.M. Širvinskaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. U.M. Širvinskaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. U.M. Širvinskaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. U.M. Širvinskaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. U.M. Širvinskaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. U.M. Širvinskaitės nuotr.
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Šundaktarystė kaip strategija

Roberto Narkaus paroda „Nešėjas“ Šiuolaikinio meno centre

Šis išsamumo nesigviešiantis tekstas yra grynas atsitiktinumas, kaip ir tos kelios baugios sekundės, kai Roberto Narkaus parodoje mane nukrėtė elektros srovė. Tai ne metafora. Elektra tikrai nukrėtė, matyt, pajutusi, jog tai bus pats geriausias įvedimas į šią parodą. Negaliu apsimetinėti, kad be parodos atsiradimo aplinkybių žinojimo čia būtų galima laisvai apseiti, nes Narkaus kūrybos organizavimo principai yra apskritai verti atskiro dėmesio, o jų nežinant (aš žinau tik truputį daugiau nei vidutiniškai) įmanomas tik šarlataniškas aiškinimas. Bet čia pat yra ir pasiteisinimas, nes, paradoksalu, pagalvojus apie Narkų šarlataniškumas iškyla kaip vienas esmingiausių raktažodžių, geriausiai atspindinčių jam aktualų pseudomeninių ar pseudomokslinių veiklų charakterį.

Šarlatanus gydytojus mūsų krašte vadindavo šundaktariais. Nežinau, ar menininkas apie tai galvojo, išklijuodamas ekspozicijos sienas didintais šunų ėdalo vaizdais, galbūt tai daugiau atsitiktinumas, tai irgi ne mažiau reikšmingas Narkaus kūrybos principas, kuriuo jis pirmiausia ir prisistato, teigdamas, jog užsiima aplinkybių vadyba atsitiktinumų ekonomikoje. Didžiosios salės ekspozicijoje matomas didesnio menininko kurstomo proceso fragmentas, kuris, menininko teigimu, dar išsivystys į kažką daugiau.

Robertas Narkus, ekspozicijos fragmentas. 2017 m.
Robertas Narkus, ekspozicijos fragmentas. 2017 m.
Robertas Narkus, ekspozicijos fragmentas. 2017 m.
Robertas Narkus, ekspozicijos fragmentas. 2017 m.
Robertas Narkus, ekspozicijos fragmentas. 2017 m.
Robertas Narkus, ekspozicijos fragmentas. 2017 m.
Robertas Narkus, ekspozicijos fragmentas. 2017 m.
Robertas Narkus, ekspozicijos fragmentas. 2017 m.
Robertas Narkus, ekspozicijos fragmentas. 2017 m.
Robertas Narkus, ekspozicijos fragmentas. 2017 m.
Robertas Narkus, ekspozicijos fragmentas. 2017 m.
Robertas Narkus, ekspozicijos fragmentas. 2017 m.
Robertas Narkus, ekspozicijos fragmentas. 2017 m.
Robertas Narkus, ekspozicijos fragmentas. 2017 m.
Robertas Narkus, ekspozicijos fragmentas. 2017 m.
Robertas Narkus, ekspozicijos fragmentas. 2017 m.
  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas