Menininkas su pamesta kūrybine biografija

Tomą Gečiauską po daugelio metų sutikau Kaune, atrodo, po Kauno bienalės atidarymo, žodžiu, po kažkurio atidarymo. Išsikalbėjome. Apie meną, žinoma. Supratau, kad nuolat kuria ir, kas keisčiausia, – kol kas beveik „į stalčių“. Ne, neatsimenu, kas po to papasakojo apie Tomo pagamintus objektus, tačiau pasidaviau smalsumui. Susiradau per feisbuką ir nustebau – tai, ką prisiminiau apie jo kūrinius, dažnai bendrus su kurso draugais – Sigitu Lukausku, Rasa Staniūniene, Sigitu Staniūnu – buvo visai nepanašu į dabartinius švarius, net sterilius, kiek šmaikščius, tarsi pasiūtus iš drobės objektus. Pamaniau, kad Tomas Gečiauskas (kaip ir Staniūnas, Staniūnienė, Lukauskas) dabar yra tarsi be kūrybinės praeities – net menininkams grupė SEL (super ex libris, lot. k.) tereiškia muziką ir Egidijų Dragūną. Jei nemažai kalbama apie „Žalią lapą“, tai SEL’ams dėmesio tikrai galėtų būti ir daugiau, o Tomo Gečiausko, kaip nebegyvenančio Lietuvoje, todėl nuolat nešmėžuojančio kultūriniuose veiksmuose ar vakarėliuose, pavardė liko tik kelių bendrakursių atmintyje. Taigi, šiuo nedideliu pokalbiu bandau pasiekti du tikslus – pristatyti visai kitokią, naują Tomo Gečiausko kūrybą, tiksliau, leisti ją pristatyti pačiam, ir priminti keletą, man regis, svarbių Lietuvos Nepriklausomybės pradžios meno epizodų.

Nuo 1990-ųjų buvai tarp jaunų menininkų, nėrusių į atsivėrusių galimybių verpetus – bandžiusių naujas meno formas, žanrus, stovėjai prie lietuviško performanso pradžios... Papasakok šiek tiek apie grupę S.E.L., jos kūrybinius eksperimentus ir veiklas.

Kartu parodas pradėjome daryti iškart po VDA baigimo 1991 metais. Savo parodinę veiklą orientavome į neinstitucines meno erdves, todėl natūralu, kad didelio formato drobes greit pakeitė objektai, instaliacijos ir kt. Mus domino istorinio-kultūrinio konteksto panaudojimo galimybės kūryboje. Pradžioj (1992 m.) tai buvo Vilniaus gynybinės sienos bastėja (barbakanas) – eksponavome darbus jos požeminiame aukšte, vėliau – Rygos „Arsenalas“, XIX a. klasicizmo stiliaus muitinės sandėlis, 1994 m. „statėm“ instaliacijas tada dar apleistame, nerestauruotame Vilniaus pranciškonų vienuolyno kieme. Pradėjom bendrauti su „site specific“ (įvietinto meno) kryptimi užsienyje dirbančiais menininkais, padarėm bendrą projektą Vilniaus universiteto observatorijoje. Po to išvykom į Torontą, kur su kanadiečiais turėjom kurti istoriniame XIX a. karo forte (Fort York). Buvo įdomu: militarizmas, mokslas, švietimas, religija, muitinės sandėlis... buvo belikus tik gamta. Amerikoje turėjom dalyvauti kažkokiame meno festivalyje, planavome kartu su Čikagos menininkų grupe kurti prerijose, bet jau nuvykus ten ir pradėjus ruoštis įvyko nelaimė Rasai (sunkios kūno traumos, koma, reanimacija). Ne menai tada mums rūpėjo. Po to, jau grįžus į Lietuvą, ilgai kartu nieko nedarėm, dirbom kiekvienas sau. Taip gal viskas ir būtų pasibaigę, bet atsirado galimybė sudalyvauti performansų festivalyje „Dimensija O“ Vilniuje, tada jau tik trise vėl pradėjom kartu „burti“, bet jau tik performansus. Tai tęsėsi neilgai, gal kelerius metus, vykom į performansų festivalius Suomijoje, Danijoje, Estijoje, Vengrijoje, kelis kartus pasirodėm ir Lietuvoje. Tuo pačiu metu kiekvienas kūrėm atskirai, ėjom skirtingais keliais, todėl ilgainiui natūraliai išsiskyrėm.

Asmeniškai man vertingiausia patirtis, likusi iki dabar iš to, ką dariau tuomet, – bandymai ieškoti šiuolaikinio santykio (brutalaus–jautraus) su istorine-kultūrine atmintimi. Perėjimas nuo įprastos praktikos kurti kūrinį dirbtuvėje prie kūrinių kūrimo konkrečiai vietai iš ten randamų medžiagų. Pavyzdžiui, iš pranciškonų vienuolyno kieme rastų senų statybininkų paliktų bačkų dažams, statybinių stelažų statyti „architektūrinį“ objektą-paminklą. Tai buvo laikas, kai reikėjo praktiškai išbandyti įvairias kūrybos formas.

Gal norėtum nors nedaug pakalbėti apie dabartinės savo kūrybos idėjinį pagrindą?

Pastaruoju metu mano darbuose dominuoja materialinė paveikslo forma, tematizuojant fizinę, kūnišką vaizdo pusę. Paveikslas bando išsivaduoti nuo bet kokio santykio su tuo, kas nėra jis pats – dažų sluoksnio, dengiančio drobės paviršių, atliekančio ekrano, t.y. vaizdų transliavimo, funkciją. Atsiveria erdvė refleksijai apie tai, kas yra po (už) ekranu. Paveikslas reprezentuoja ne kažką kitą, o rodo į save patį ir pasakoja apie save patį. Daikto atvaizdas (kopija-butaforija) ir pats vaizduojamas objektas (originalas) yra tas pats. Paveikslas, kaip vaizdų nešėjas, dėl savo kultūrinės, istorinės patirties gali žadinti fantazijas, mintis, jausmus, manau, net ir tada, kai jo ekranas yra „išjungtas“. Stebint „išjungtą“ ar „blogai veikiantį“ paveikslo ekraną stimuliuojama (eksploatuojama) ne tapybos meninė kalba, o atmintis apie ją.

Jau senokai gyveni Norvegijoje, kuo užsiimi? Ar dalyvauji ten parodose?

Gyvenu Norvegijoje nuo 2006-ųjų. Vedžiau. Iš pradžių dirbau reklamos firmoje, kaip ir prieš tai Lietuvoje. Dabar dirbu su vaikais, darželyje – paišom, lipdom, tapom, karpom. Atvykęs įstojau į NBK (taip vadinasi jų vaizduojamųjų menų organizacija). Dalyvavau bendroje parodoje, bet tai buvo ne tas, ką dabar darau, toli gražu visai ne tas. O nuojautą, kaip galėtų būti, jau turėjau. Teko keletą metų visas mintis apie parodas atidėti šalin, kad neblaškytų. Dabar jau kažkokius lėtus žingsnius link parodų rengimo darau.

Papasakok, kaip atsiranda tavo kūriniai, kiek laiko užima atlikimas, kaip juos įgyvendini?

Prie darbų sukūrimo judama dviem vektoriais: nuosekliai, logiškai išmąstant kiekvieną judesį, detalę, taip pat ir kitu: atsipalaidavus, be jokios įtampos, pasitelkus natūralų, sakralinį idiotizmą (fantaziją). Kai du vektoriai susikerta, atsiranda kažkokie kontūrai, prasideda darbas. Tada darau porėmį, parenku tinkamą drobę arba liną (faktūrą, spalvą, toną), formuoju tūrius, juos aptempiu, montuoju, dengiu dažą ir t.t... Viską darau savom rankom. Po to plėšiu lauk ir vėl iš naujo, ir taip ne vieną kartą. Kol galiausiai pavyksta.

Ar nepasiilgsti paties tapymo proceso – dažo kvapo, tepimo teptuku jausmo?

Ne kvapas ar teptuko tepimas svarbiausia. Mane daugiau domina dažas (kita materija), kuris dengia paveikslo „nuogumą“, kurdamas savo vaizdą, slepiantį paveikslo kūną. Aš manau, kad tapau (būtinybės ribose), ir nematau skirtumo, koks plotas padengtas dažais – 3 kvadratiniai centimetrai ar 3 metrai.

Dar Dailės akademijoje sklandė legenda, kad pats siuvi sau kelnes, ar tai tiesa?

Netiesa, siūti gražiai nemoku. Buvo kitaip – kai mokiausi vidurinėje mokykloje, iš trijų porų suplyšusių, sulopytų senų džinsų padariau vieną porą. Išardžiau, sukarpiau į dalis ir vėl sukonstravau. Buvo smagu, bet nešioti netiko. Tais laikais, kai džinsinės kelnės suplyšdavo, žmonės jas lopydavo, dabar parduotuvėje jau suplyšusias perka.

Diplominiam darbui akademijoje neturėjau užtektinai drobės, bet turėjau krūvą drobės atraižų nuo seniau temptų porėmių. Jas susiuvau, išėjo puiki faktūra, geras netaisyklingas „skuduro“ išorinis kontūras, paskui ant jų tepiau juodai.

Ar nepasiilgsti performanso?

Ne. Aš jausdavau prieštaringus jausmus juos atlikdamas. Viena vertus, įdomi kūrybinė patirtis. Kita vertus – vidinis diskomfortas. Man nepatinka, kai mane stebi, tarkim, fotografuoja, filmuoja.

Kokios muzikos klausaisi?

Laisvalaikiu ji gali būti įvairi. Pirmenybę teikiu instrumentinei muzikai, kur vokalas nėra akcentuojamas. Klausau įrašus draugų, kurie dirba su eksperimentinio muzikavimo būdais. Dirbdamas paleidžiu internetines radijo stotis, transliuojančias vien tik muziką (be pokalbių, reklamos), dažnai – „SomaFM: Mission Control“, „SomaFM: SF 10-33“. Mėgstu girdėti, kaip skirtinguose kambariuose vienu metu groja skirtinga muzika.

Nuo pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio daug kas transformavosi, ryškiai pakito ir tavo meno raiškos forma, kas lėmė tokius radikalius pokyčius?

Tikriausiai masinė naujų technologinių vaizdų sklaida ir vartojimas. Į tvirtinimą, kad menas, kaip specifinė autonominė praktika (šiuo atveju – tapybos paveikslas), yra nepavaldus nykimui, aš žiūriu su abejone ir viltimi.

P.S. Skaitydama Tomo atsakymus taip pat neatpažinau to vyresnio kurso studento, kuris tapė su mumis vienoje studijoje. Ne, tai – ne sentimentai. Greičiausiai tiesiog neišsikalbėdavome. Nemokėjome tiksliai formuluoti savo minčių. Įšokome į pagal naujas meno taisykles lekiantį traukinį, apie jas nieko nenutuokdami. Nežinau, ar menas nepavaldus nykimo procesui, apie ką kalba Tomas, bet man įdomus su laiku susijęs visai priešingos krypties judėjimas – tapimas tuo, kuo, atrodo, negalėjai būti. Tapimas kažkuo kitu. O Tomui Gečiauskui tai pavyko puikiai.

Tomo Gečiausko paroda „Vidutinio dydžio paveikslai“ galerijoje namuose „Trivium“ veikė iki gegužės 17 dienos.