Parodos atidarymas rugpjūčio 7 d., 18 val. Titaniko I aukšto parodų salėje
Danas Aleksa priklauso ryškiai skulptorių plejadai, kaip Andrius ir Nerijus Erminas ar Žilvinas Landzbergas, sėkmingai bandančių revizuoti ir grąžinti skulptoriaus specialybę į šiuolaikinio meno kontekstą. Kaip ir visa minėta menininkų karta, Danas Aleksa savo kūrinius dažnai grindžia antrinių žaliavų naudojimu, tačiau jam tai yra ne tik medžiagos, siūlančios savo metatekstus, bet, svarbiausia, tyrimo objekto klausimas. Vienas iš tokių projektų, tęsiantis garažo kaip skulptūros ir kaip istorinio objekto liniją – paroda “Titanikas” jau savo pavadinimu siūlanti permąstyti meno kūrinių logistikos, galerinių erdvių, praeities ir dabarties, profesionaliojo meno bei garažų subkultūros sąsajas ar paradigmas. Kaip nemažai performansų atlikusiam autoriui Danui Aleksai labai svarbu fiziniai skulptūros sukūrimo iššūkiai, matomi ar nujaučiami žiūrovo. Šį kartą tai 2,5 tonos sveriančių garažų pakabinimas VDA parodų salės „Titanikas“ palubėje. Kalbėdamas apie laivo „Titanikas“ skendimą, menininkas atlieka priešingą veiksmą – iškelia praeities nuolaužas simbolizuojančių garažų masę aukštyn, versdamas ją simboliškai sklęsti virš mūsų galvų.
Kaip teigia pats autorius: "Ši paroda – apie skęstančius laivus ir žole užžėlusius garažus. Turbūt pirmas dalykas, kurį esu išdrožęs dar būdamas vaikas – laivelis iš pušies žievės, o pirmąja mano studija tapo metalinis garažas, kurių pilni Vilniaus pakraščiai. Laivų statybos reikalai pasibaigė su vaikyste, o štai garaže įkalintas su savo kūryba, atrodo, likau visiems laikams. Greičiausiai ši laivą primenanti skulptūra yra duoklė tiems visiems nepastatytiems laivams, o gal tai monumentas Vilniaus pakraščiuose žole užžėlusiems muziejams su juose dūlančiais meno kūriniais.”
Parodos kuratorė Aistė Kisarauskaitė
Paroda veiks iki rugpjūčio 22 d.
VDA parodų salės „Titanikas“
Maironio g. 3, Vilnius
Darbo laikas:
III-VI 12-18 val.
VII 12-16 val.
I-II ir švenčių dienomis nedirbame
KREIPIMASIS
į Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę
2018-08-02
Šiuo raštu palaikome Vilniaus dailės akademijos prašymą leisti sudaryti Dailėtyros programos pirmakursių grupę šiais metais, lanksčiau taikant rentabilumo grupės principą. Jau pirmajame stojamųjų etape 9 Lietuvos piliečiai išreiškė norą studijuoti dailėtyrą Vilniuje. Leidus programai dalyvauti kituose etapuose, galbūt susirinktų ir būtina 10 studentų grupė. Kita vertus, 9 dailėtyros pirmakursiai – optimalus skaičius kokybiškoms studijoms, kai studentams galima skirti individualų dėmesį. Regis, tam negalėtų argumentuotai prieštarauti ir pati Švietimo ir mokslo ministerija, nes juk nustatė mažesnes – 4 ir 8 – studentų rentabilumo grupes kai kurioms kitoms humanitarinių mokslų studijų programoms.
2018 m. rugpjūčio 8 d., trečiadienį, 17.30 val. Naujojoje Klaipėdos Galerijoje Mados ir verslo centre “Herkaus galerijoje” (Herkaus Manto g. 22, Klaipėda) atidaroma grafikės Nijolės Šaltenytės kūrybos paroda „Sutrikdytas ritmas“.
Vilnietė grafikė Nijolė Šaltenytė – Lietuvoje puikiai žinoma dailininkė, Naujojoje Klaipėdos galerijoje pristato personalinę parodą „Sutrikdytas ritmas“, kurioje žiūrovai išvys pastarojo laikotarpio dailininkės kūrybą.
N. Šaltenytė – giliaspaudės meistrė, išmoningai įvaldžius šešėlių ir šviesotamsos sferas, dėl kurių jos estampai artimesni mistikos ir vizijų pasauliui, nei realybei. Tiesa, kūriniams pasitelkiami konkretūs pavidalai (žmonių ar gyvūnų siluetai, kasdienybės daiktai ir detalės etc.), o pasakojimas kuriamas kinematografiškai kaitaliojant arba atkartojant šiuos vazdinius. Taip tarytum fiksuojama kasdienybės slinktis, akimirkų detalės tarpe kurių išryškėja pagrindinė kūrybos ašis – moteris ir jos aplinka. Šiuose pasakojimuose N. Šaltenytė anaiptol nėra buitiška ar tiesmuka. Autorė metaforiškai ir įtaigiai audžia moters sapnų, svajonių ir fantazijų audinį. Neretai veikėjos yra jaunatviškos valiūkės, nerūpestingos ir kupinos gyvenimo džiaugsmo, tarytum kilsteltos virš šios žemės rūpesčių. Nors estampuose neverda akivaizdžios aistros bei dramos, visgi ofortų monochromija, šviesotamsa, iracionaliai plyna kompozicija spengia nerimo tyla, taip romantiškus moteriškumo pasakojimus paversdama gilios savistabos ir brandaus buvimo liudijimu.
Nijolė Šaltenytė – savita dailininkė grafikė, svarbių meno projektų iniciatorė bei organizatorė, tarptautinių parodų kuratorė. Kūrybinę veiklą dailininkė pradėjo 1974 m. Nuo to laiko iki dabar surengė per trisdešimt personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Vokietijoje, Austrijoje, Kanadoje, JAV, Japonijoje ir kt.), dalyvavo daugiau nei 80-tyje tarptautinių ir vietinių grafikos meno parodų, kuriose pelnė reikšmingų apdovanojimų – diplomų, medalių, premijų, o jos kūrinių yra įsigiję Lietuvos bei užsienio muziejai.
Jurga Minčinauskienė
Parodos laikas: 2018 08 08 | 09 05 Parodos atidarymas: 2018 m. rugpjūčio 08 d, trečiadienį, 17.30 val Paroda vyks iki rugsėjo 5 d.
Parodos atidarymas: rugpjūčio 2d., ketvirtadienį, 18 val. Titaniko II aukšto parodų salėje
Raimondas Regimantas Martinėnas (g. 1947) yra vienas ryškiausių ir ekspresyviausių lietuvių tapytojų. Šiauliuose gimęs, 1965-1971 metais tapybą tuometiniame Valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) studijavęs Lietuvos dailininkų sąjungos dailininkų susivienijimui 1978-1981 metais vadovavęs, nuo 1995 metų Vilniaus M.K. Čiurlionio menų mokykloje dirbantis, grupei „24“ priklausęs menininkas visuomet pasižymėjo ryškiu, netgi drastišku koloritu, energingai ekspresyvia, netgi agresyvia tapybine gestikuliacija.
R. Martinėnas – tai tapytojas, jungiantis ekspresionistinę „Ars“ grupuotės tradiciją su neoekspresionistiniu matymu bei mąstymu, tai menininkas, kurio kūryboje jungiasi ne tik ekspresyvusis abstrakcionizmas, bet ir kaligrafinė tašizmo metafizika, taip pat ironiškas pop meno ir siurealizmo daugiasluoksniškumas (ši savybė ypatingai ženkli kelis dešimtmečius kuriamuose asambliažuose). Ne vienoje kompozicijoje sušmėžuojanti moters, vyro figūra, dangaus plokštumoje simbolizmu spinduliuojantis saulės diskas, augalo siluetas ar natiurmorto detalė veikia kaip tapybos suvokimo pretekstas, egzistuoja tartum jaukas, vedantis į paveikslo gilumą. Dar sovietiniais laikais, už „geležinės uždangos“ savo kūrybinį kelią pradėjęs dailininkas dirbo taip, tartum jo studija būtų Manhetene, Los Andžele ar kur nors Vakarų Berlyne. Tai politiškai neideologizuota, patogių ir „sėkmingų“ madų nesivaikanti tapyba. Joje svarbiausia yra tiesa, betarpiškumas ir atvirumas. R. Martinėnas iš savo kartos, o ir vėlesnių kolegų išsiskiria (ryškiai – tikrąja ta žodžio prasme) pabrėžtu dėmesiu formaliai meno kalbai, imanentinėms plastikos problemoms, kuris materializavosi dėmesiu spalviniams santykiams, potėpio galiai, struktūrinei kompozicijos problematikai.
Martinėno paroda VDA parodų salėse „Titanikas“ yra retrospektyvinio pobūdžio. Žiūrovams pristatomi ir ankstesni, ir paskutiniojo meto kūriniai – asambliažai ir paveikslai, kuriuos jungia tapyba kaip idėja, tapybiškumas kaip požiūris bei veiksmas.
Paroda veiks iki rugsėjo 1 d.
“Taigi, viskas prasideda vėl nuo pradžių”
Klaipėdos Baroti galerijoje liepos 27 d. atidaryta Dainiaus Liškevičiaus paroda KOLEKCIJA: Exit/ Resurrection ir įvyko menininko knygos Labyrinthus (leidykla “Lapas”, 2018) pristatymas. Knygoje publikuojamos ir skirtingos įvairių Labirinto stebėtojų interpretacijos – rašytojų Paulinos Pukytės ir Rolando Rastausko, dailės kritikės Agnės Narušytės, meno istorikės Tojanos Račiūnaitės, rašytojos ir menininkės Ievos Gudmonaitės, filosofo Tado Zaronskio ir menotyrininkės Karolinos Rybačiaukaitės ir publikuojama visa estų rašytojo Reino Raudo pjesė "Minotauras".
Knygos pristatyme dalyvavo knygos sudarytoja menotyrininkė Agnė Narušytė, rašytojas Rolandas Rastauskas ir menininkas Dainius Liškevičius.
“Pirmasis fotografinis vaizdas, kuris iki šių dienų išliko mano atminty ir kurį iki dabar išsaugojau – tai DDR leidžiamo žurnalo Fotografie (apie 1985) puslapis su publikuota Koen Weissing fotografijos reprodukcija “Chile 1973”, kurioje užfiksuotas gatve einantis žmogus, o kairėje pusėje klajojantį žvilgsnį staiga patraukia prie sienos prigludę trys kareiviai... “ – sako šiuolaikinės dailės menininkas Dainius Liškevičius.
Paroda yra tęsinys, išeinantis iš projekto Labyrinthus, sukurto 2014 m. ir pristatyto Šiuolaikinio meno centre (Vilnius). EXIT – yra paskutinio 16-ojo kambario pavadinimas Labyrinthus diagramoje su padalinto Kristaus atvaizdu. Parodoje išeities tašku “didžiajam naratyvui” papasakoti tampa fotografinių objektų rinkinys-kolekcija bei keletas skulptūrinių objektų, kurie vizualiai sukuria muziejinę atmosferą. Ekspozicijoje pristatomi įvairių geografinės vietos ir skirtingo laikmečio, pasąmonės ir atsitiktinumo aplinkybėms veikiant surinkti vaizdai, kuriuos papildo ir viena Foksal galerijos Varšuvoje archyvinė nuotrauka. Tai Jarosławo Kozłowskio kūrinio “Metafizika” (1972) fotografija, kaip sąlytis su visos Foksal galerijos erdvės atminties diskursu. Pirmą kartą šis projektas buvo eksponuotas Varšuvos Foksal galerijoje 2015 m.
Surinkti vaizdai, spaudžiami laiko ir erdvės rėmų, vaizduoja mūsų būtį bei kolektyvinę sąmonę su tam tikrais socialiniais / laikiškumo ženklais, (autobiografiniais) fragmentais ir savais, plokštumoje sustingusiais pasakojimais. Per susidūrimą su žiūrovu, vaizdai reprezentuoja ne tik patį subjektą/objektą, bet sukuria ir mūsų žiūrėjimo akimirkos laiko erdvę, virstančią vyksmu mūsų sąmonės belaikėje erdvėje. Fotografijose vaizdai reprezentuojami per juose atpažįstamus tris skaičius: 1, 2, 3. Šie besikartojantys matematiniai skaičiai paverčia vaizdus simboliais, ir tampa nuorodomis į sakralumą krikščioniškoje kultūroje, mitologines ir filosofines interpretacijas, pasakojimus kaip religinius potyrius. Naratyvo veiksmas vyksta atpažįstamame socialiniame lauke, kuriame šie skaičių simboliai veikia kaip tradicija ar neišvengiamas dėsnis, kaip naturali visuomenės molekulinė egzistencijos jungtis, persmelkta ironijos.
Intuityviai pagal priskirtą jiems (vaizdams) eiliškumą, dėliojasi ornamentas, kurio ritmą kuria atpažįstami jau minėti skaičiai. Jungtis, atsirandančias tarp atskirų vaizdinių segmentų, vėliau galbūt konstruoja ar montuoja pati sąmonė. Net ir iš pažiūros visai nesusijusias dalis, sąmonė randa būdų kaip jas apjungti į linijinį pasakojimą, tam padeda vaizduose slypintys skaičiai. Pradžia gali atsirasti bet kuriame taške ir judėti bet kuria kryptimi. Taip besikuriantys pasakojimai peršoka laiko ir geografines (vietos) bei logines erdves ir tampa pažinūs sau. Tuo būdu kolekcija konstruoja nujaučiamą naratyvą, besijungiantį sunkiai matomomis loginėmis gijomis. Ekspoziciją papildantis lydintis tekstas sukonstruotas ta pačia ready-made strategija, kaip ir fotografinė dalis. Tekstas netampa vaizdinės ir literatūrinės dalies apjungiantis elementas, tai tiesiog vaizdą užklojantis dar vienas tinklelis, kurio dėka gaunamas trečiasis sluoksnis, vizualinis rebusas – asmeninė kelionė... testamentas, viena iš menininko pasaulio versijų.
(„sėkminga pabaiga – tai viskas puiku”).
Paroda veiks iki rugpjūčio 16 d.
Likus vos savaitei iki 13-osios Baltijos trienalės uždarymo, Šiuolaikinio meno centras maloniai kviečia į specialius savaitgalio renginius, kurie vyks 3-4 d. ŠMC, Vilniuje. Jų metu žiūrėsime filmą, kalbėdami vaikščiosime po parodą, klausysimės muzikos, kursime, vaišinsimės japoniškais ledais Kakigōri ir vartysime knygas.
Rugpjūčio 3 d., penktadienį, 19 val. kviečiame į ekskursiją po parodą su viena iš jos kuratorių – Neringa Bumbliene, kurios metu daugiau sužinosite apie pačią trienalę, jos rengimo ypatumus bei eksponuojamus kūrinius.
Iš karto po ekskursijos, 20 val., kviečiame į garsaus prancūzų menininko Pierre‘o Huyghe‘o (g. 1962 m.) 2011 m. filmo „Šeimininkas ir debesis“ (The Host and the Cloud, 121‘30“) nemokamą peržiūrą ŠMC kino salėje. Šiame, kaip ir daugelyje kitų menininko filmų, balansuojama tarp realybės ir fikcijos. Kūrinys, trunkantis ilgiau nei dvi valandas, buvo nufilmuotas uždarytame muziejuje tolimame pramogų parko pakraštyje Paryžiaus priemiesčiuose. Sumanytas kaip žaidimas vaidmenimis ir filmuotas visus metus, filmas sutelkia dėmesį tik į tris dienas – Heloviną, Valentino ir Tarptautinę darbo dienas bei siūlo hipnotizuojančią kelionę tyrinėjant laisvus ir kol kas dar neapibrėžtus elgesio modelius.
Uždarymo renginius tęsime rugpjūčio 4 d., šeštadienį, ŠMC terasoje. Nuo 15 iki 19 val. gros DJ Try My Love, turėsime užkandžių ir gėrimų bei bus galima susipažinti ir įsigyti „Six chairs books“ platinamų knygų. Renginio metu lankytojai galės dalyvauti nemokamose kūrybinės dirbtuvėse bei ekskursijose, skirtose visai šeimai.
Šeimas su vaikais, norinčiais dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, kviečiame užsiregistruoti iš anksto el. paštu: [email protected]
Visi 13-osios Baltijos trienalės „Išsižadėk šmėklų“ renginiai yra nemokami. Baltijos trienalė yra didžiausias ir svarbiausiais ŠMC renginys, kas trejus metus vykstantis nuo 1979 m.
13- ąją Baltijos trienalę pirmąsyk renginio istorijoje kartu organizuoja ir rengia visos trys Baltijos šalys: Lietuva (paroda veikia iki rugpjūčio 12 d.), Estija (paroda veikia iki rugsėjo 2 d.) ir Latvija (atidarymas rugsėjo 21 d.).
13-oji Baltijos trienalė, pavadinimu „Išsižadėk šmėklų“, tyrinėja priklausomybės sąvoką ir klausia ką reiškia gyventi išskaidytų tapatybių laike. Parodoje Vilniuje dalyvauja 27 menininkai iš 22 pasaulio šalių. Ji buvo surengta vadovaujant prancūzų kilmės Londone gyvenančiam šiuolaikinio meno kuratoriui Vincent Honoré, kuris kartu dirbo su tarptautine kuratorių komanda: Dina Akhmadeeva, Canan Batur, Neringa Bumbliene, Cédric Fauq, Anya Harrison.
Parodoje eksponuojami įvairių žanrų kūriniai nuo piešinių, tapybos iki didelio mastelio skulptūrų, videodarbų ir instaliacijų. Beveik pusė 13-ojoje Baltijos trienalėje pristatomų kūrinių yra specialiai sukurti šiai parodai, kita dalis – niekuomet prieš tai Lietuvoje neeksponuoti darbai. Visi kartu jie sukuria balsų polifoniją, atskleidžiančią įvairialypes šiandienos meno strategijas. 13-oji Baltijos trienalė yra skirta paminėti Latvijos, Lietuvos ir Estijos valstybių nepriklausomybės šimtmetį.
Organizatoriai: Šiuolaikinio meno centras (ŠMC), Vilnius, Lietuva; „Kim?“ šiuolaikinio meno centras, Ryga, Latvija; Estijos šiuolaikinio meno centras (CCAE), Talinas, Estija Meno vadovas: Vincent Honoré
Kuratoriai: Dina Akhmadeeva, Canan Batur, Neringa Bumblienė, Cédric Fauq, Anya Harrison Architektas: Diogo Passarinho Dizaineris: Tadas Karpavičius
Rėmėjai: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Prancūzų institutas, LRT, „Arterritory.com“, „Go Vilnius“ Partneriai: Čekijos Respublikos ambasada Vilniuje, Prancūzų institutas Lietuvoje, Lietuvos kultūros institutas, „artnews.lt“
Liepos 26 d. 18 val. galerijoje namuose „Trivium” (Vilkpėdės g. 7-105, Vilnius) atidaroma paroda „Sovietmečio blizgesys ir skurdas”.
Žvelgiant atidžiau, sovietmetis neatrodo toks vienalytis, jis lyg sluoksniuotas pyragas, kuriame daug kartumo, aitraus skausmo skonio, tačiau yra ir dailių papuošimų, modernistinio polėkio, technologinių atradimų.
Ši paroda – apie gerokai primirštą ir paniekintą baldų grožį, 7 dešimtmečio baldų lako ir tvirtos medienos kojyčių eleganciją, apie buitį, kurioje taip pat telpa ir skurdo kartėlis, ir sovietinio porceliano prabanga. Ši paroda – keletas praeities fragmentų, pradedant “Inkaro” sportbačiais, “kombinukais”, skalbimo pasta “Svajonė” ir baigiant kilimėliu su briedžiais ant sienos.
Paroda rengta atsižvelgiant į Nacionalinės dailės galerijos parodą “Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918-2018”, tai lyg mažas papildymas, eksponuojant ne vien lietuviško dizaino objektus, o ir kitus socmodernizmo baldus, patekdavusius į kai kuriuos gyventojų butus.
Parodą papildo menininkės Saulės Kisarauskienės 1965 metų monotipijos.
Ekspozicija planuojama kaip nuolat kintanti, gyva, atvira erdvė, kurioje galite atsidaryti bufetų dureles ir patikrinti, kokie čekoslovakiški batai ar „Rožės“ palaidinė ten guli.
Parodos kuratorė – Aistė Kisarauskaitė.
Parodos konsultantė – baldų restauratorė Gintarė Jurgė.
Parodai eksponatus skolino – Aistė Kisarauskaitė, Agnė Mackevičiūtė ir Dainius Liškevičius.
Paroda veiks iki rugpjūčio 15 dienos.
Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė
Galerija namuose „Trivium“ Vilkpėdės 7-105, Vilnius Lankymas ne atidarymo metu iš anksto susitarus telefonu 8693 58318
Kai vasarą Nida tampa dvasios ir kūno kultūros kurortu, Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija nuo liepos 20 d. atveria visuomenei duris su vasaros paroda. Joje bus pristatomi nauji rezidencijoje sukurti kūriniai, kurie kvies žiūrovus patirti bei perfor(m)uoti Kuršių nerijos peizažą ir jo dinamiką.
Iki vasaros galo veikianti paroda iš vienos pusės atrodys kaip smalsiems žiūrovams atvira tyrimų laboratorija, o iš kitos – kaip žaismingas fizinių ir emocinių patirčių tinklas ar atokvėpio nuo intensyvaus „paplūdinimosi“ erdvė – čia bus galima mankštinti ir kūną, ir protą.
Parodos kuratorius Vytautas Michelkevičius atskleidžia, kad parodoje: „Kuršių nerijos peizažas perfor(m)uojamas, Neringoje įvedama fitokratija, parodų salės virsta treniruočių salėmis, atrandama, kad vietinis mentalitetas susiformuoja per nuolatinį darbą specifiniame kraštovaizdyje, o tradicinis dainavimas virsta animalistiniu urzgesiu ir murmesiu.“
Parodos architektai Ona Lozuraitytė ir Petras Išora Nidos meno kolonijos parodų salę performuos ir pavers industrializuotu Nerijos peizažu, kuris leis visiškai nauju būdu patirti kartografuotus geodinaminius kraštovaizdžius, įskaitant kopas ir miškus. Be to, jie dalyvauja parodoje ir kaip tyrėjai, atskleidžiantys Nacionalinio parko sluoksnius bei geografinius paviršius, kuriuos bus galima ne tik pamatyti, bet ir paliesti.
Parodos kūną sudarys metus trukę rezidentų meniniai, architektūriniai ir moksliniai tyrimai, kurie erdvėje išsiskleis dar visuomenei nerodytais žemėlapiais bei naujai sukurtais kūriniais. Parodos principas remiasi materialiais semiotiniais tinklais ir prielaida, kad veiksnumą turi visi jos dalyviai: peizažai, augalai, instrumentai, architektūriniai elementai, kūriniai ir žmonės.
Parodoje performuojamas peizažas – jis tampa perforuotas, perlinkęs ir įtrūkęs, jam suvokti panaudojami įvairūs priartinimo, sumažinimo ir apčiuopimo įrankiai ar susikeitimas vaidmenimis tarp žmonių ir nežmonių. Joje žiūrovas tampa dalyviu, galinčiu savo kūnu patirti kraštovaizdį, sąveikauti su augalais ir atlikdamas choreografiškus judesius pakeisti savo mentalitetą.
Jei visas Kuršių Nerijos nacionalinis parkas yra paroda, kaip atrodytų jūsų performansas medžiui ar kerpei? Kiek reikia kartoti tą patį veiksmą, kad taptumėte peizažu arba monumentu? Kaip tai paveiks jūsų mentalitetą? Kada pasikartojantys veiksmai, reikalingi atlikti darbui, virsta šokiu? Ar kada nors bandėte užlipti ant peizažo ir pamatyti savo tiesioginę įtaką jam? Kaip sulėtėja laikas ir pasikeičia erdvė, žvelgiant iš augalų perspektyvos? Kam išties priklauso veiksnumas šiame susipynusiame gamtos-kultūros tinkle?
Menininkė ir biologijos mokslų daktarė Špela Petrič (Slovėnija) kvies patirti fitokratiją, kuri pakeis Neringoje veikiančią demokratiją, tai reiškia, kad mus valdys ne žmonės, o augalai. Jos unikali performatyvi akcija atidarymo metu pastūmės išsinerti iš žmonių (žmonijos) kailio per specialiai sukonstruotus įrankius.
Lina Lapelytė pristatys videofilmą, sukurtą iš kamerinio performanso Nidos miške, o menininkų duetas Anna Romanenko ir Björnas Kühnas iš Vokietijos pateiks ir leis išbandyti specialius treniruočių instrumentus, kuriuos naudojant galima bent laikinai pakeisti savo mentalitetą.
Tai ne vien meno paroda, o vizualus, garsinis, performatyvus ir interaktyvus pasakojimas apie Kuršių neriją, kur šiuolaikinis menas suteikia platformą susitikti įvairių sričių tyrėjams ir menininkams bei pateikti savo žiūros, klausos ir sąlyčio taškus.
Parodoje dalyvaujantys menininkai dirba ir yra pripažinti tarptautiniu mastu įvairiuose kontekstuose: teatro, muzikos ir performansų, architektūros bei vizualiojo meno. Lietuvos paviljone 2019 m. Venecijos meno bienalėje VDA Nidos meno kolonija pristatys Linos Lapelytės, Rugilės Barzdžiukaitės bei Vaivos Grainytės operą-performansą „Saulė ir jūra”. Architektai Ona Lozuraitytė ir Petras Išora projektuoja tiltą Seule (P. Korėja).
Atidarymo metu liepos 20 d., 18 val. vyks dalyvaujamasis performansas-akcija. Špela Petrič (Slovėnija) kvies bent laikinai įsivaizduoti, kad Neringoje veikia ne demokratija, o fitokratija, ir mus valdo ne žmonės, o augalai. Jo metu dalyviai galės išbandyti specialiai sukurtus pažintinius tyrimo instrumentus bei patirti augalų jautrumą ir galią.
Paroda veiks liepos 21 – rugpjūčio 31 d. kasdien, išskyrus pirmadienius, nuo 12 iki 20 val. Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje, E. A. Jonušo g. 3, Nida.
Daugiau apie parodą http://nidacolony.lt/lt/1156-vasaros-paroda-perfor-m-uoti-peizazai-arteja
Pokalbiai su parodos menininkais: Anna Romanenko ir Björnu Kühnu Špela Petrič
Paroda yra XXII Thomo Manno festivalio dalis, vykstančio liepos 14-21 dienomis
Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Goethes institutas Lietuvoje, Šiaurės ir Baltijos šalių kultūrinio mobilumo programa
Alinos Melnikovos „Blykstė dienos šviesoje“ ir Raimos Drąsutytės „Laikau erdvę. Be šarvų“ galerijoje „Kairė–dešinė“
Vilniaus grafikos meno centro galerijoje birželio pabaigoje atsidarė dvi personalinės parodos – Alinos Melnikovos „Blykstė dienos šviesoje“ ir Raimos Drąsutytės „Laikau erdvę. Be šarvų“. Abiejų parodų kuratorė Monika Krikštopaitytė Raimą Drąsutytę įvardija pogrindžio Louise Bourgeois, o Alina Melnikova žiūrovams kaip savo kūrybos atspirties tašką siūlo Mariją Laasnig – ir išties abiejų lietuvių parodos akivaizdžiai rezonuoja su kaip tik tuo pat metu „Vartų“ galerijoje eksponuojamais Bourgeois ir Laasnig piešiniais.








8-oji Lietuvos tekstilės meno bienalė „(At)kurti“ LDS galerijoje „Arka“
Tekstilės bienalės, skirtos Lietuvos atkūrimo 100-mečiui, idėja grindžiama kūrimo ir atkūrimo reiškiniu. Prieš 100 metų atkūrėme valstybę ir pradėjome naujos – modernios ir tautiškos Lietuvos – statybą. Kuriamos valstybės, kuriama istorija, kuriamos šeimos, institucijos, kuriamas meno kūrinys. Taigi kūrybos sąvokos aprėptis labai plati. Ne kiekviena šalis valstybingumo formavimą apibūdina „kūrybos“ terminu, kitur dažniau statoma ir konstruojama. Tekstilei tiesiogine prasme būdingas atkūrimo procesas, nes metmenys ir ataudai lengvai dyla, tačiau tekstilės pluoštai leidžia pristabdyti irimo procesą, užadyti ir restauruoti pažeistą audinį, kurį metaforiškai prilygintume istorijai – laiko audiniui. Irimas ir atstatymas neatsiejami tiek nuo tradicinės, tiek nuo inovatyvios tekstilės sampratos.