Kurti ir atkurti

Tekstilės bienalės, skirtos Lietuvos atkūrimo 100-mečiui, idėja grindžiama kūrimo ir atkūrimo reiškiniu. Prieš 100 metų atkūrėme valstybę ir pradėjome naujos – modernios ir tautiškos Lietuvos – statybą. Kuriamos valstybės, kuriama istorija, kuriamos šeimos, institucijos, kuriamas meno kūrinys. Taigi kūrybos sąvokos aprėptis labai plati. Ne kiekviena šalis valstybingumo formavimą apibūdina „kūrybos“ terminu, kitur dažniau statoma ir konstruojama. Tekstilei tiesiogine prasme būdingas atkūrimo procesas, nes metmenys ir ataudai lengvai dyla, tačiau tekstilės pluoštai leidžia pristabdyti irimo procesą, užadyti ir restauruoti pažeistą audinį, kurį metaforiškai prilygintume  istorijai – laiko audiniui. Irimas ir atstatymas neatsiejami tiek nuo tradicinės, tiek nuo inovatyvios tekstilės sampratos.

Bet kuriame naujo radimosi procese susitinka sena ir nauja, praeitis ir ateitis. Įvairias sandūros formas matome šioje parodoje, kurioje susitinka vyresnioji ir jaunesnioji karta, senos ir naujos tendencijos, archajinės ir inovatyvios technologijos. Militos Balčaitytės ir Elzės Sakalinskaitės dueto margintų skarelių cikle, atgaminusiame Birutės Žilytės iliustruotos Janio Rainio poezijos knygos vaikams „Aukso sietelis“ dekoratyvinius elementus, bene ryškiausiai konceptualizuota atkūrimo, peržengusio laikotarpio ir medžiagos ribas, idėja. Eksponuojamas atkurtas (restauruotas) kaimiškas „divonas“ su Gedimino stulpais (Jūratė Petruškevičienė), laiko paženklintos Juozo Zikaro „Laisvės“ statulos draperijos (Monika Žaltauskaitė-Grašienė), tautinių prijuosčių raštai (Žydrė Ridulytė), naktinio didmiesčio šviesos (Liucija Kryževičienė), dangaus mėlynė (Violeta Laužonytė). O vienu iš pagrindinių diplomų apdovanotame Linos Jonikės darbe „Žaidimas“ autorė kviečia išnarstyti Jogailos laikų Vytį, pabrėždama naujo kūrimo seno pagrindu prasmę, žaidybinį meno aspektą. Kita parodos laureatė Laima Oržekauskienė akcentuoja vienybę su laisvės trokštančiais tibetiečiais („Būti kartu (tibetietiškas pagarbos šalis))“, Almyra Bartkevičiūtė-Weigel – moralinius tiesos ir netiesos sakymo niuansus, voratinklio siūlais apipindama tikrus laikraščio „Lietuvos rytas“ puslapius („Čia Lietuva“, diplomas).

Atkūrimo leitmotyvas persmelkia iš pažiūros labai skirtingus darbus. Gerai žinoma tekstilininkė Salvinija Giedrimienė mišrios technikos kompozicijoje „Močiutės staltiesė, mergaitės svajonių suknelė ir mamos pelargonijos“ į vieną darbą suaudė tikrą staltiesę, savo gražiąją suknelę ir giliai asmeninius, iš vaikystės prisiminimų atkeliavusius vaizdus. O kompiuterinėmis žakardo staklėmis išausti Eglės Gandos Bogdanienės senųjų gobelenų fragmentai (diplomu apdovanoti „Pokyčiai“) paveikti šilto oro keičia spalvą, intensyvėja, po to vėl slopsta, atversdami naujų technologijų galimybių nulemtas kūrinio suvokimo potekstes.

Turbūt niekas nesiginčys, kad Zinaidos Vogėlienės ir Felikso Jakubausko (diplomas už triptiką „Vilniaus baroko auksas ir sidabras“) giliai estetiškos tapiserijos, dvelkiančios technine ir  meninės kalbos precizika, papuoštų bet kurią šiuolaikinės tekstilės parodą. Sveikintina, kad kruopštumo ir atidos reikalaujanti audimo technika negąsdina jaunimo (Indrė Biekšaitė, Austė Guogaitė).

Tekstilės raštai dengia medžio lentas (Džinos Jasiūnienės „Juostos“, diplomas), perkeliami skaitmeniniu būdu nuo piešinio ant sintetinio audinio (Jolantos Gegelevičiūtės „Rasos“, diplomas) ar atsirada jiems neįprastoje aplinkoje – ant žolės, sniego (diplomu įvertintas Gretos Kardi-Kardišiūtės „Reliktas“, nuotraukos Anželikos Palubenkienės ir Ingos Raubaitės) – tai verčia juos pamatyti kitomis akimis.  

Kai kada visuma konstruojama iš detalių, fragmentų (Virginija Degenienė) ar tekstilės avangardo klasikos laikus menančių tekstilinių formų (Arūnė Tornau „Pabaiga yra pradžia“). Dėlionės principu spalvoti stačiakampiai suneriami į vientisą struktūrą (Manto Televičiaus socialinio meno projektas „Pratęsimas“ su proto negalią turinčiais asmenimis, įvertintas diplomu). Kartais ikoniniai šventųjų atvaizdai įgauna postmodernistinius pavidalus (Zita Inčirauskienė), neįprastus spalvų derinius (Indra Marcinkevičienė). Jaudina Teklės Ūlos Pužauskaitės „Išgyventi, kurti, atkurti“ – ant senovinės moteriškos liemenėlės raudonai tarsi krauju išsiuvinėtos pokario partizanų eilėraščio eilutės.  

Akivaizdu, kad šiuolaikinė tekstilė pasižymi idėjų ir formų įvairove, kad nepaisant skirtingos gyvenimiškos ir kūrybinės patirties visiems menininkams aktualus jų asmeninis santykis su šalies istorija, juos jaudina bendražmogiški, egzistenciniai klausimai.

Atkūrimo temą papildo Japonijos dailininkų nedidelio formato tekstilės pluošto kūrinių paroda (kuratorė Kakuko Ishii). Ją į Lietuvą atgabeno neseniai 30-metį atšventusios Pynimo parodų grupės (angl. Basketry Exhibitions Group) narės. Pynimas iš gamtinių pluoštų, popieriaus, vielos atskleidžia japonų gebėjimą estetizuoti pirmapradį medžiagos grožį, jį tikslingai pasitelkti dirbinio struktūrai paryškinti. Pynimo parodų grupės ekspozicijos keliauja po pasaulį, supažindindamos su Japonijos kultūra ir neišsenkančiomis senų technologijų galimybėmis tarnauti šiuolaikiniam menu.

Paroda veikia iki liepos 26 d.