VI-ojo tarptautinio A. Švėgždos piešinių konkurso laureatės Lauros Slavinskaitės paroda

 VI-ojo tarptautinio A. Švėgždos piešinių konkurso laureatės  Lauros Slavinskaitės tapybos parodos OBSERVATORija (kuratorė  Austėja Austėja Mikuckytė-Mateikienė) atidaryme  VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44; darbo laikas I – VI 12:00-18:00).
Paroda veiks iki spalio 13 d. 17 val.

OBSERVATORija
Jaunosios kartos tapytoja Laura Slavinskaitė ir jos kūrybinis kelias puikiai sugula į observatorijos kaip stebėjimo, regos, akylaus matymo metaforą. Menininkė įdėmiai žvelgia į pasaulį, stebi ir pastebi jo prozos moduliacijas. Prie gamtos apsupties pratusi autorė miestą ir jo chaosą jaukinasi teptuku. Jos tapyba yra postmoderni, turinti popartiškų bruožų. Tačiau, kitaip nei popmene, autorė nesiima kritikos. Priešingai – jos drobės, rodos, generuoja savitą fenomeną – jausmingą objektyvumą, emocingą neutralumą. Pastaruoju metu Lauros paveikslų motyvai ima keliauti iš vienos drobės į kitą, visai natūraliai kuriasi paveikslų grupės, serijos. Tapytoja jau yra atradusi savo ikonografinį lauką ir estetinę kalbą. Jos kūryba autobiografiška ir tuo pačiu labai bendražmogiška. Lauros Slavinskaitės drobėse skleidžiasi jos psichologinės būsenos portretas, bet ir be didelių empatinių pastangų žiūrovas gali susitapatinti su drobių veikėja. Parodos lankytojas kviečiamas leistis į asmeninių interpretacijų, savo jausmų atspindžių paieškas.

 Kuratorė Austėja Mikuckytė-Mateikienė

Į sostinę atvykau lygiai prieš metus, gimtąją pušyno oazę išmainiusi į sėsliai apgyvendintų daugiaaukščių mikrorajoną. Neįprastos, nepažįstamos erdvės įkvėpta, atėjūnės akimis intuityviai pradėjau kaupti įspūdžius, iš jų gimstančius motyvus tapybai. Įnikau į naujo pasaulio stebėjimą be išankstinių nuostatų ir nuolatinį stebėjimąsi. Leidau sau skęsti mane įtraukusioje statiškų (daiktų vitrinose) ir judančių (žmonių) objektų masėje, mėgautis skęsmu, tuo pat metu jo prisibijodama. Neįsidėmėjimą veidų, su kuriais kasdien prasilenkinėju gatvėse, pradėjau talpinti į metaforas: manekenus, saldainius, balionus tuščiose, išvalytose erdvėse. Drobėse daiktams leidau atgimti, juos sureikšminau, suteikdama naujas prasmes. Taip susikūrė nežemiška, lyg sapniška pasaulio interpretacija. Tik savęs susistabdymas – autoportretų atsiradimas – nuolat pargrąžina į realybę. Šiame pasaulyje esu tik aš ir jie – nepažįstamieji, įsikūniję netikėtuose pavidaluose.

Tapytoja Laura Slavinskaitė