7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Varinės istorijos

Žydrės Ridulytės personalinė paroda „Scintillatio“ VDA galerijoje „Artifex“

Lijana Šatavičiūtė
Nr. 35 (1272), 2018-11-02
Dailė
Žydrė Ridulytė, „Reikiama žalia“. 2018 m.
Žydrė Ridulytė, „Reikiama žalia“. 2018 m.

Be Žydrės Ridulytės variu spindinčių audinių sunkiai įsivaizduotume šiuolaikinę Lietuvos tekstilę. Nekyla abejonių, kad tai puiki menininkė, papildanti šią meno šaką rafinuota elegancija ir iškalbingu minimalizmu – tokiu retu tarp dabarties mūsų tekstilininkų. Į parodą Ž. Ridulytė pasikvietė judėjimo „Sintezija“ narius – poetą ir tarpdisciplininės srities kūrėją Julių Žėką (jo eilėmis išrašytos galerijos sienos) ir menininkę Justiną Tulaitę, kurios sukurta muzika aidi galerijoje. Ž. Ridulytė ne kartą dalyvavo bendruose projektuose su kitų sričių menininkais, yra judėjimo „Sintezija“ narė.

Paslaptingai „Scintillatio“ (lot. kibirkščiavimas, švytėjimas) įvardytoje parodoje švyti ir kibirkščiuoja tekstilė. Jau kuris laikas Ž. Ridulytė audžia rankinėmis staklėmis iš varinės vielos ir įprastų siūlų kompozicijas, kurių pavadinimai suteikia papildomą potekstę jos kuriamiems darbams. Vieni įvardijimai artimi senosios lietuvių kalbos žodinių formų poetikai, jie tarsi nuorodos į dainose apdainuotą ir mitais apipintą kaimo audinių tradiciją – „Vario apžavai. Dimai“, „Vario abrūsėlis“, „Lygiai“, kiti intriguoja netikėtais minčių posūkiais, jau patys savaime yra sumanymo dalis – „Dvejonė tetruko tik akimirką“, „Kvėpuokite per savo akis“, „Gali būti bet kas“. Dalis kūrinių su įaustais spalvotais tradiciniais dimų raštais, langeliais ar laisvai išmėtytais išeiginių prijuosčių kaišytiniais rombeliais, kvadratėliais, dar kiti neutralūs, be tautinės tapatybės ženklų. Pastarieji lygaus varinio paviršiaus, vietomis perskirti juodų siūlų dryžiais, dalijančiais nežymiai besiskiriančios tekstūros (atsiradusios dėl skirtingos pynimo technikos) plotus. Išskirtinė tokių audinių ypatybė – besimainantys šviesos atspindžiai metaliniuose paviršiuose, suteikiantys neapibrėžtumo, metafizikos pojūtį.

Šviesa, spindesys audinyje – tokie pat seni kaip ir tekstilės istorija. Žvakių šviesoje žybsinčios renesanso ir baroko gobelenų aukso bei sidabro gijos, įsiūti veidrodėlių ornamentai egzotiškų kultūrų tradiciniuose audiniuose, dabarties išmanioji tekstilė, šviesą atspindintys tekstilės pluoštai ar net Arduino plokštės, užprogramuotos palaikyti švytėjimą šiuolaikinio meno kūriniuose, – tai tik keli pavyzdžiai, iliustruojantys skirtingų epochų menininkų pastangas padaryti šviesą pavaldžią jų sumanymams. Ž. Ridulytės šviesos siekis remiasi ne sudėtingomis technologijomis, o natūralia metalo ypatybe atspindėti šviesos šaltinį.

Tekstilininkės darbuose slypi lengva užuomina, paslaptis, juose nėra tiesmukai brukamos minties ar noro priversti žiūrovus vienareikšmiškai skaityti kūrinio turinį. Galbūt dėl to, kad R. Ridulytė audžia tekstilės abstrakcijas. Be to, jos kūryba turi bendrų bruožų su japonų tekstile, kurios natūralios, gamtai artimos formos jau savaime yra asociacijų šaltinis, siūlo įvairiopas interpretacijas, nepretenduoja į vienos tiesos monopolį. Autorės „japoniškumas“ ypač akivaizdus vertikalioje kompozicijoje „Šilko kelias“, kurios prasminę įtaigą stiprina natūrali balsva šilko spalva, nevienodas siūlų storis, audinio technologinės charakteristikos. Begalybės, kelionės, gyvenimo kelio metaforos sklinda iš jo siauro, pailginto audinio formato. Vertikalios formos apskritai būdingos Ž. Ridulytei (kompozicijos „Lygiai“ ilgis – net penki metrai).

Išorinis audinių paprastumas – apgaulingas, slepiantis ilgą apmąstymų, susigyvenimo su kūrybos objektu ir archetipinių motyvų atrankos procesą. Įtampą stiprina, rodos, nesuderinami dalykai – išorinis paprastumas ir jausminis paveikumas, fizinis metalinio audinio svoris ir iliuzinis jo lengvumas, net plevenimo erdvėje įspūdis. Tai konceptualūs šiuolaikinio meno kūriniai, pasitelkiantys tekstilės priemones kaip medijas modernybei sukurti. Paslankus metalinis audinių pagrindas leidžia juos įvairiai transformuoti: sukti į ritinius, lenkti kraštus, klostyti ir suteikti kitokį pageidaujamą pavidalą, kaskart paversti plokštumas vis kitomis plastinėmis struktūromis. Kartais metaliniai stačiakampiai skulptūriškai išgaubiami, suteikiant jiems drabužio, veido ar žmogaus figūros pavidalą. Taip skaidrios nuotaikos abstrakti kompozicija „Gali būti bet kas“ (2018), interpretuojanti tradicinių prijuosčių ornamentą, tampa panaši į Nukryžiuotojo siluetą, o langeliais išmarginti „Vario apžavai. Dimai“ (2006) įgauna griežtos struktūros sijono pavidalą.

Ekspozicija formuota scenografijos principu, tekstilės darbai sąveikauja tarpusavyje, pratęsdami ir papildydami vieni kitus. Jiems prasmingai akompanuoja Justinos Tulaitės „kosminio“ skambesio elektroninė muzika, kurioje melodija susipina su sutartinių intarpais ir rečituojamomis Juliaus Žėko laisvosiomis eilėmis: „Ar Audi / Ar Lauki / Medumi / Kai Pakvimpa / Delnai...“. Poezijos gerbėjai atras sau peno skaitydami ant galerijos sienų kursyvu išrašytas šio poeto eiles. Horizontalios, paties eilių autoriaus ranka plonyte linija parašytos poezijos eilutės net formaliai žiūrint papildo varinių audinių juostas dar vienu, literatūriniu prasmės dėmeniu.

Tai ne pirmas Ž. Ridulytės bendradarbiavimo su „Sintezijos“ kūrėjais atvejis. 2009 m. ji kartu su poetu J. Žėku dalyvavo projekte „Tekstas ir tekstilė“ (iš Lietuvos dailininkų sąjungos renginių ciklo „Naujas miesto veidas“), sujungusiame šiuolaikinę poeziją ir audimo meną. Didelis iššūkis Ž. Ridulytei buvo bendras mokslininkų ir menininkų projektas „Tautiška giesmė“ (2010, idėjos autorius J. Žėkas), įtraukęs garso ir vaizdo elementus, kompiuterines ir lazerių technologijas bei tekstilę, už kurios sukūrimą šiame projekte atsakinga buvo Ž. Ridulytė.

Menininkės kūryba patraukli dėl gebėjimo taupiomis priemonėmis perteikti mintį, pasiekti originalią ir efektingą spindinčią visumą. Ar toks retas mūsų tekstilėje raiškos minimalizmas reikštų, kad Ž. Ridulytė stovi nuošalyje nuo bendrų tendencijų? Tikriausiai ne, nes jos varinių istorijų įkvėpimo šaltinis – audinys.

Paroda veikia iki lapkričio 3 d.

Žydrė Ridulytė, „Reikiama žalia“. 2018 m.
Žydrė Ridulytė, „Reikiama žalia“. 2018 m.
Žydrė Ridulytė, „Lygiai“, fragmentas. 2004 m.
Žydrė Ridulytė, „Lygiai“, fragmentas. 2004 m.
Žydrė Ridulytė, „Vario apžavai. Dimai“. 2006 m.
Žydrė Ridulytė, „Vario apžavai. Dimai“. 2006 m.
Žydrė Ridulytė, „Gali būti bet kas“. 2018 m.
Žydrė Ridulytė, „Gali būti bet kas“. 2018 m.
Žydrė Ridulytė, „Dvejonė tetruko tik akimirką“. 2017 m.
Žydrė Ridulytė, „Dvejonė tetruko tik akimirką“. 2017 m.
Žydrė Ridulytė, „Kvėpuokite per savo akis“, fragmentas. 2009 m.
Žydrė Ridulytė, „Kvėpuokite per savo akis“, fragmentas. 2009 m.
Ekspozicijos fragmentas. „Artifex“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. „Artifex“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. „Artifex“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. „Artifex“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. „Artifex“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. „Artifex“ nuotr.