Autorius: Vilniaus rotušė

Vilniaus rotušė

Vilniaus rotušėje spalio 5–29 d. veiks Lietuvos dailininkų sąjungos metų kūrybos apdovanojimų „Aukso mūza“ laureatų paroda. Parodos pristatymas – spalio 12 d. 18 val.

2022 m. spalio 5 d. Vilniaus miesto rotušės erdvėse pradeda veikti Lietuvos dailininkų sąjungos svarbiausių metų apdovanojimų savo nariams už kūrybos pasiekimus 2022 m. laureatų – keramikės Eglės Einikytės-Narkevičienės, grafikės Ievos Babilaitės-Ibelgaubtienės bei tapytojo Prano Griušio – jungtinė paroda.

Vilniaus rotušė

Vilniaus rotušė

Sausio 26 – vasario 28 d.
Parodos atidarymas – sausio 29 d. 18 val.

Miestas ir fotografija. 1826 m. sukurta pirmoji fotografija vaizdavo architektūrinę Paryžiaus erdvės perspektyvą. Pirmuose trūkinėjančiuose kino kadruose taip pat judriomis miesto gatvėmis skuba XIX a. pabaigos šio didmiesčio žmonės, modernios literatūros tekstai neatsiejami nuo klaidžiomis Dublino gatvėmis slampinėjančio Leopoldo Bliumo. Tai ne atsitiktinumas. Architektūrinė miesto erdvė yra jų tarpusavio santykiais sukurta socialinė erdvė, kurioje gimsta ir reiškiasi mūsų ryšiai – ekonominiai, socialiniai, kultūriniai ar emociniai. Todėl visi jie įkalinti architektūrinės, urbanizuotos erdvės perspektyvoje. Miesto erdvė yra nuolat perkuriama ir perrašoma, tuo pačiu metu perkuriamos žmonių judėjimo, veikimo ir buvimo erdvės, taip perrašomi jų likimai ir tapatumo kryptys.

Belaikai miesto archetipai gali tik trumpam mirktelėti – šešėlio lūžiu, praeivio siluetu, nesibaigiančiu gamtos ir architektūrinės erdvės ginču. Architektūra yra įpinta į kasdienio gyvenimo situacijas kaip kolektyvinė pasąmonė, todėl ji dažniau neregima bet nuspėjama, ji egzistuoja daugiau kaip taktilinis mūsų kasdienybės įprotis. Tiksliau, architektūra yra nematoma, ji tik sumirga stiklinių durų judesyje, paliečia šalto oro gūsiu tik išėjus iš namo laiptinės, nuaidi durų trenksmu ar bankomato pypsėjimu.
Kasdienybės banalybėje žmonės jaučia ir mato savo architektūrinę aplinką skirtingai negu ją planuoja privatūs užsakovai, architektai ar politikai. Žmonės savotiškai laviruoja, nardo, mėto pėdsakus šiame funkcionaliame ir racionalizuotame, euforiškai didingame ir įsakmiame miesto architektūrinių ženklų labirinte.

Todėl ne taip paprasta paaiškinti sau ir kitiems – kas yra mano miestas, paprasčiau yra parodyti. Tačiau kalbant apie jo fotografavimą svarbu suvokti vieną dalyką – objektyvios, visiems vienodai matomos miesto erdvės nėra. Egzistuoja tik individualūs kognityviniai mūsų judėjimo žemėlapiai. Mes judame ne tiek architektūrinėmis erdvėmis, kiek įsivaizduojamais takais, judame taktiliškai, vedini įpročių ir tik mums atpažystamų ženklų. Geras fotografas žino, kad tai, kas matoma, nėra tiesa. Tik gimę, esame absorbuojami miesto erdvės, jos perspektyvų ir mastelių, jos optikos ir kvapų, jos formuojamų garsų ir spengiančios tylos, bukų plokštumų ir fatališkų angų.

Architektūra – ne tik statiški pastatai. Tai gali būti laiptinių, liftų, priimamųjų ar tualetų, kirpyklų ar kavinių, garažų, parduotuvių, parkų ar šiukšlių konteinerių kvapai. Nuo stogų daužomi ledo varvekliai irgi architektūros tęsinys, kaip ir nuo pastato metamo šešėlio vėsa, kaip žmonių grūstis siauroje gatvelėje ar pradinis architekto eskizas popieriaus lape. Bet kaip tai nufotografuoti?

Klauskite Sauliaus Žiūros, tiksliau, išeikite su juo ankstų rytą ar vakare į fotografo pamiltas Vilniaus miesto vietas, kuriose už pastatų, už rūko, už šalčiu stingdomo dangaus jis mato pranašingus ženklus. Juose nėra Vilniaus bokštų, bet yra jų skleidžiamių varpų garsai, nėra gatvių, bet girdisi grėsmingas transporto gaudesys.

Tai daugiagalvis gyvastingas, gargaliuojantis, šnypšiantis, miegantis ir švenčiantis paupių gyventojas. Jis netelpa į kadrą. Netilpo Korzonui, Čechavičiui, Bulhakui. Jį galima trumpam prisijaukinti, perprasti vieną, kitą jo charakterio savybę, bet ne daugiau. Todėl Sauliui tenka dieną, naktį, žiemą ir vasarą, kaip ir daugeliui fotografų, rašytojų, dailininkų kurti savo Vilnių, kaip savo ieškojimų, susitikimų, atradimų istoriją. Ji permaininga, nes miestas visada judrus, nuolat išsineriantis iš žvilgsnio, pasitraukiantis, lūkuriuojantis, neryškus, taktiliškas, tik suaugęs su kūno judesiais, juos atkartojantis.

Miestas gali būti tarytum kokia minkšta materija, šąlanti ir šylanti, sustingusi ir tąsi – kaip prieš bundant troleibusų maršrutams. Kaip nufotografuoti būtent tokį miestą? Kiekvienas fotomenininkas renkasi savo judėjimo ir matymo taktiką. Vienam svarbiau momentiniai pojūčiai, kitam – vietos atmintis, istoriniai motyvai, dar kitam – netikėto įvykio gyvastis.

Atsiranda tyrinėtojų, bastūnų, stebėtojų, vertintojų žvilgsniai, kažkas iškeliauja į miesto paribius, kažkas sustingsta kaip plėšrūnas, laukdamas savo „grobio“ miesto centre.

Sauliui Žiūrai svarbus Vilniaus paveiksliškumas, jo savaimingumas. Todėl fotografas atsitraukia, keliasi į dangoraižį, žvelgia į tolimą perspektyvą ir leidžia miestui savo fotografijose tiesiog būti. Būti maksimaliai apžvelgiamam, savipakankamam, jaukiai murmačiam savo kasdienes mantras. Tai pagarbos ir gėrėjimosi atstumas.

Virginijus Kinčinaitis

Daugiau informacijos apie parodas suteiks ir į kilusius klausimus atsakys:  
Patricija Poderytė
Projektų vadovė
El. p. [email protected]
tel. 8 616 25996

Vilniaus rotušė

Sausio 15 – vasario 18 d.

Parodos atidarymas – sausio 15 d. 17 val.

Parodą pavadinau "Kely". Manau, tai atspindi tylią erdvę, be kurios neįsivaizduoju dabartinio mano kūrybinių ieškojimų kelio (esu Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dvyliktokė). Savo piešiniais ir atspaudais stengiuosi įkvėpti gyvybę kasdienybei. Išimu daiktų detales iš joms įprastos aplinkos, atsisakydama jų funkcionalumo. Siekiu išprovokuoti žmones kitaip pažvelgti į įprastus, kasdien matomus objektus. Piešiu grafitu, iš pradžių įtrindama juo visą popieriaus lakštą, vėliau modeliuoju daikto formą ištrindama šviesą ir šešėlius. Mėgstu tiesioginius surūdijusio metalo paviršių atspaudus, didelį formatą (kartais popieriaus lakšto kraštinė gali siekti net 7 metrus). Tai pirmoji mano paroda, kurioje pristatau nedidelę dalį savo kūrybos.

Vilniaus rotušė

Kviečiame menininkus ir parodų kuratorius teikti paraiškas parodų rengimui Vilniaus rotušės patalpose.

PRIORITETAI TEIKIAMI ŠIOMS PARODOMS:
 
Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio įprasminimas.
Vilniaus miesto istorijos ir kultūros garsinimas.
Tarptautiniai projektai, konkursinės, grupinės parodos, turinčios koncepciją bei kuratorių.
Jubiliejinės parodos.

PASTABOS:

Paraiškos teikiamos iki 2017 m. gegužės 31 d.
Paraiškos turi būti užpildytos kompiuteriu ir atsiųstos paštu ar atneštos adresu Didžioji g. 31, 01128 Vilnius.
Paraiškų atrankos rezultatai bus pateikti Jūsų nurodytais kontaktais.
Smulkesnė informacija teikiama tel. 8 616 25996 arba el. paštu [email protected]

Vilniaus rotušė

Liepos 4 d. Vilniaus rotušėje bus atidaryta tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo projekto  „CreArt“ paroda „White noise, black word“. Ši Europos komisijos iniciatyva Europoje įgyvendinama jau trečius metus iš eilės. Joje dalyvauja 20 menininkų iš dvylikos šalių. Tarp jų šiemet pateko ir trys lietuviai – tapytojas Saulius Dastikas, medijų menininkas ir kritikas Remigijus Venckus ir dailininkė Patricija Gilytė. Šiemet paroda bus rengiama ne tik Lietuvoje, bet ir Kroatijoje bei Rumunijoje.

Vilniaus rotušėje savo darbus eksponuos dvylika menininkų. Visų jų darbai ne tik skirtingos tematikos, bet ir stilistikos. Parodos kuratorius iš Ispanijos, Miguel Amado, sako, jog paroda bus eklektiška. Čia susipins realistinis ir pasakiškas vaizdavimas, racionalios nuomonės ir nesąmoningi potraukiai, apčiuopiami objektai ir šmėkliški subjektai, primityvūs ritualiai ir kasdieniniai veiksmai, pokalbio dinamika ir intymūs gestai.