Erdvės transformacijos: tarp eklektikos ir vienio

Šv. Jono gatvės galerija (Šv. Jono g. 11, Vilnius). Vyksta iki vasario 2 d.

Parodos autoriai:

Violeta Juodzevičienė, Gintaras Kušlys, Eugenijus Nalevaika, Rymantas Penkauskas, Gintautas Velykis

Parodos pristatymas:

Ši paroda – tai tarsi tam tikras bandymas apjungti tai, kas vienoje parodinėje erdvėje, regis, yra sunkiai suderinama. Bet gal taip tik regis? Nes gal išties Šv. Jono gatvės galerijoje prisistatantys penki Kauno menininkai – Violeta Juodzevičienė, Gintaras Kušlys, Eugenijus Nalevaika, Rymantas Penkauskas, Gintautas Velykis – gebės įtikinti žiūrovą, kad skirtingomis technikomis sukurti jų kūriniai, t. y. akvarelė, fotografija, aliejinė bei akrilo tapyba, video instaliacija etc., gali būti suvokiami kaip itin vientisa visuma tiek koncepcijos, tiek meninio turinio, tiek darbų dialogo ar tarpusavio ryšių bei sąskambių požiūriu.

Juoba jog iš dalies tai yra ir kiek anksčiau, 2016 ir 2017 metais, galerijoje „Meno forma“ vykusių projektinių renginių, tokių kaip workshop'ai, skirtų pasakojimo, story board'o, linijos ar piešinio, etc. tematikai, parodų „Modernizmas visame kame“ bei „Eksperimento zona“ ir kt. tąsa.

Šiaip ar taip, visi be išimties parodoje dalyvaujantys autoriai galėtų pateikti išties nemenkus iki šiol nuveiktų darbų sąrašus, – kiekvienas jų, be jokios abejonės, turi nemažą kūrybinį bagažą, o ir gausybę patirties įrodymų...

Pvz., užtektų paminėti vien R. Penkauską ir jo „Amžinybės požiūriu“ – tai kone iš pačių giliausių sielos gelmių iškilęs bei siurrealizmu „iki panagių“ persmelktas fotografijų ciklas... (kuris, beje, išsiskiria dar ir nūdien jau kone retenybe tampančiu ypatumu – tai ne kompiuteriu padaryti vaizdai, tačiau originalia fotografavimo technika sukurtos fotografijos). Tad argi ne čia kaip tik ir slypi tiek šiuolaikiniam menininkui, tiek meno reiškinių stebėtojui / sekėjui itin svarbus (na, bent jau turintis rūpėti) klausimas: iš kur esame, kuriuo keliu einame ir kur link pasuksime, kas mūsų laukia?..

Nekalbant apie daugybėje tarptautinių parodų dalyvavusią ir pripažinimą ne kartą pelniusią V. Juodzevičienę, o ir jos abstrakčius bei, kartu, tokius vitališkus paveikslus. Kaip ir G. Velykį, kuris savo kūryboje atranda ir pritaiko vis naujas meno rūšis (ir kurį mintyse jau esu spėjęs pakrikštyti „žmogumi orkestru“). Be to, ir apie E. Nalevaiką – profesionalų akvarelininką, didžiulę patirtį sukaupusį meno renginių vadybininką ir kuratorių, tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai“ sumanytoją ir organizatorių, grupės AQUA 12 narį etc.

Ir visais atvejais bendras vardiklis – tai eksperimentavimas, tinkamiausių vizualiojo meno kalbos priemonių paieškos ir bandymai (viso to dėka) kuo individualiau, t. y. itin savitai, interpretuoti mus supantį pasaulį.

Beje, jeigu įsigilinsime, tai Umberto Eco savo „Atvirame kūrinyje“ taip pat kalba apie gana panašius dalykus, cituoju: „...nevienareikšmiškumo ir informacijos, kaip pagrindinės kūrinio vertės paieškos yra psichologinės inercijos, kaip vėl atkurtos tvarkos, atmetimas. Dabar pabrėžiamas pats vyksmas, galimybė išskirti daug tvarkų. Priimant atviros struktūros pranešimą, aptartieji lūkesčiai grindžiami ne tiek numatymu to, kas laukiama, kiek laukimu to, kas netikėta.“   

Vis dėlto, antra vertus, užduotis šiuo atveju galbūt ir nėra pernelyg lengva: kaip visa tai sutelkti į vieningą visumą erdvėse, kuriuose nūdien tokia gyva ir stipri ankstesnių šimtmečių dvasia?.. be kita ko, netgi ir Radvilos Juodojo (XVI a.)...

Tačiau apie rezultatą tegu sprendžia žiūrovas.

Parodos kuratorius G. Kušlys