Tarp disciplinų
Agnė Narušytė
Himnas besibaigiančiai šventei
Baltijos šalių meno paroda galerijoje „Arka“
Žemė – ne tik planeta, jos paviršiaus plotas, kvadratiniai kilometrai ar hektarai, bet ir vieta, kur įsišaknija mūsų prisiminimai, lūkesčiai, jausmai, įsivaizdavimai. Išvaikščioti takai – ne tik susisiekimo linijos, bet ir būties vektoriai. O pasodinti ar iškirsti medžiai, dirvonuojantys ar užsėti laukai – ne tik ūkis, bet ir kraštovaizdis, į kurį žiūrėdami nujaučiame, kas iš tikrųjų esame. Baltijos šalių parodos „Emociniai vietovaizdžiai“ kuratorė Šelda Puķīte cituoja Europos Tarybos kraštovaizdžio konvenciją, esą gamtos ir žmonių sąveikos sukurtos vietos yra žmonių „savasties pagrindas“.
Viktorija Mištautaitė
Bildukai
Apie aštuntąją „JCDecaux premiją 2023“ – pradedančiųjų menininkų parodą „Mainais į amžius“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Reanimacijos patalpos sterilumas. Viename iš aparatų blyksintys dažniai vis dar užčiuopia gyvybės formą. Formą, kuri palaikoma įvairiais laidais, kameromis, mikroschemomis, veikiama html kodų, simuliacijų ir mitų. Formą, veikiamą nebūties žodyno. Fone dunksi įstatytos dirbtinės širdies dūžiai, pranašaujami pragiedruliai, bet mainais į ką?
Jolita Liškevičienė
Atrandant savastį
Lietuvos globėjo Juozapato mirties metų minėjimas
Kasdien eidama į darbą pro Aušros vartus kertu Bazilijonų gatvę, o grįžtant namo žvilgsnis visuomet nukrypsta gilyn į iliuziškai sukurtą perspektyvą, atsiveriančią pro išlakius Jono Kristupo Glaubico projektuotus Švč. Trejybės bažnyčios ir Bazilijonų vienuolyno ansamblio vartus, kurie savo barokinėmis formomis liudija Vilniaus miesto savitumą. Būtent ši vieta prieš daugiau nei keturis šimtmečius subrandino dar vieną iškilią asmenybę – Juozapatą Kuncevičių, kurio 400 kankiniškos mirties metus minime šiemet. Įdomus paradoksas, kad daugumai Lietuvos žmonių šis vardas visai negirdėtas, o daugeliui net nežinoma, kad jis stipriai susijęs su Lietuva ir Vilniumi.
Vidas Poškus
Procesai ir jų efektyvumas
Knygos meno festivalio paroda KKKC Parodų rūmuose
Turbūt kiekvienas iš mūsų gali papasakoti unikalių ir nepakartojamų istorijų apie knygas... Kitaip ir būti negali, nes juk spausdintinio ar rankraštinio leidinio (nesvarbu, kokio tiražo) misija ir yra pasakoti, informuoti, skleisti žinias. Tad pačioje pradžioje trumpai papasakosiu kelias (vieną blogą, kitą geresnę – tokios juk būna ir knygos) istorijas apie savo knygines patirtis.
Martyna Jurkevičiūtė
Menininkė čia (ne)dalyvauja
Apie Marinos Abramović retrospektyvą Karališkojoje dailės akademijoje Londone
Eidama pro Karališkąją dailės akademiją Londone, atsitiktinai išgirstu dviejų jaunų vaikinų pokalbio nuotrupas. „Ar čia tik ne ta paroda su daug nuogų žmonių?“ – vienas, pirštu besdamas į didžiulį plevėsuojantį plakatą su Marinos Abramović veidu, atvirai teiraujasi kito. Kokia puiki tai parodos iliustracija, o ir po atidarymo spaudoje pažirusiuose straipsniuose, regis, nuogybės akademijoje keliamos į pirmą vietą. Tai jokiu būdu nesutinkama neigiamai, visi gerbia aukštą menininkės statusą turinčią Abramović, bet ar visuomenė gebės priimti, suprasti ir pamatyti daugiau nei nuogumą?
Monika Krikštopaitytė
Mugė kaip univermagas
„ArtVilnius ’23“
Meno žmogui labai sunku mėgti meno mugę, nes čia jau be tušo išnyra toji meno kentauriškoji dalis, kuri verčia kūrinius produktais, prekėmis ir paslaugomis (puošti namą, biurą, demonstruoti išprusimą, ambicijas, pažiūras, libido ir t.t.). Prireikia pereiti į patikimo ir viliojimo režimą, kas tikrame mene dažnai asocijuojama su dvasine prostitucija, prisitaikymu, konjunktūra, amatininkiškumu blogąja prasme. Kita vertus, kaip mes džiaugiamės, kai gero menininko (-ės) gerą darbą nuperka, – juk tai poveikio pripažinimas, išteklių tolesnei kūrybai užtikrinimas, kūrybos kaip apmokamos veiklos įteisinimas.
Aistė Kisarauskaitė
Nereikalaujanti komentarų
Paroda „(Įsi)vaizduojant save. Lietuvos dailininkų autoportretai nuo XIX a. iki šių dienų“ Vilniaus paveikslų galerijoje
Nuolat surengiamos tokios parodos, apie kurias norisi parašyti, parašyti vos ne didžiosiomis raidėmis, sušukti, mušti būgnais, kad aplankytų kuo daugiau žiūrovų, ir tuo pačiu metu visai nesinori apie jas rašyti. Netraukia tirti, dalinti pjūviais, sluoksniais, kažką ištraukti, pažymėti, nors dažniausiai – tai reikšmingos, įspūdingos, įkvepiančios parodos, kaip Monikos Krikštopaitytės kuruota „(Įsi)vaizduojant save. Lietuvos dailininkų autoportretai nuo XIX a. iki šių dienų“, jau kurį laiką veikianti Vilniaus paveikslų galerijoje. Šios ekspozicijos paprastai būna surengtos profesionalių, talentingų menotyrininkų, kai pati paroda pasakoja viską, ką galėtum pasakyti štai tokiame meno kritikos tekste.
Viktorija Mištautaitė
Žmogaus kūnas, gamtos kūnas. Įkapės
Pokalbis su menininke Egle Rakauskaite parodos „Polimerija. Miestui ir pasauliui“ LDS galerijoje proga
Parodą „Polimerija. Miestui ir pasauliui“ sudaro atnaujintas videoperformansas „Be kaltės kaltiems. Pinklės. Išvarymas iš rojaus“ (1997 m.) ir Eglės Rakauskaitės sukurta trylikos tautinių drabužių kolekcija – savotiška tekstilės paveldo mumifikacja.
Agnė Gintalaitė
Mokslu racionalizuotas ekodvasingumas
Pasibaigus Nomedos ir Gedimino Urbonų parodai „Dalinai užpelkinta institucija“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Vienoje savo akademinių esė Bronas Tayloras* staiga peržengia žanro ribas ir ima pasakoti asmeninę istoriją apie tai, kaip jis pasijuto užmezgęs ryšį su jūros vėžliu. Juodu kartu plaukiojo, nardė, vėžlys iškildavo į paviršių įkvėpti oro tuo pat metu, kai jo prireikdavo žmogui, tarsi suprasdamas ir priimdamas jo autentiškumą. Tayloras, apmąstydamas šį nutikimą, pagavo save kvestionuojant užsimezgančios draugystės išgyvenimą, kurį įvertino kaip savyje tebeegzistuojantį epistemologinį nuolankumą antropocentristinės Vakarų kultūros suformuotam žinojimui, kad mąstymas, jausmai ir bendravimas priklauso tik žmogiškajai sferai.
Bliss
J'Accuse!..
Kuratoriaus atsakymas į tekstą „Tarpuvartė“ „Naujajame Židinyje-Aiduose“
Tarpviete vadinamas dalykas, kuris yra nei šen, nei ten. Todėl tarpviete galima pavadinti ir Emilijos Vanagaitės tekstą, publikuotą „Naujajame Židinyje“ (in: Naujasis Židinys-Aidai, Nr. 5, 2023), kas yra gan neblogas mažos rinkos, meno lauko ar objektyvaus žvilgsnio apribotumo, sąlygoto demografinių aplinkybių, ar šiaip jau pasenusio, neempatiško ir nejautraus nusistatymo simptomas. Apie Agatos Orlovskos parodą „Per speculum et in aenigmate“ „Vartų“ galerijoje parašytas tekstas nepataiko nei į kritiką (jei taikytume jai objektyvumo ar pasverties standartus), nei į šiaip pamąstymą. Jis yra kažkur tarp asmeniškumo ir grafomaniškų pomėgių. Ypač problemiškas tampa uždavinys nenusileisti iki tokiems tekstams būdingo lygio, tačiau nesunku pastebėti bendrą teksto autorės kliovimąsi nuotaikomis, o ne teiginiais, kuriuos turi lydėti bent koks nors jų pagrindimas.
