Nereikalaujanti komentarų

Nuolat surengiamos tokios parodos, apie kurias norisi parašyti, parašyti vos ne didžiosiomis raidėmis, sušukti, mušti būgnais, kad aplankytų kuo daugiau žiūrovų, ir tuo pačiu metu visai nesinori apie jas rašyti. Netraukia tirti, dalinti pjūviais, sluoksniais, kažką ištraukti, pažymėti, nors dažniausiai – tai reikšmingos, įspūdingos, įkvepiančios parodos, kaip Monikos Krikštopaitytės kuruota „(Įsi)vaizduojant save. Lietuvos dailininkų autoportretai nuo XIX a. iki šių dienų“, jau kurį laiką veikianti Vilniaus paveikslų galerijoje. Šios ekspozicijos paprastai būna surengtos profesionalių, talentingų menotyrininkų, kai pati paroda pasakoja viską, ką galėtum pasakyti štai tokiame meno kritikos tekste. Visai netraukia kartoti parodos skyrių ir autorių, nors tie autoriai surasti išradingai, pradedant nuo Jono Rustemo, Boleslovo Mykolo Rusecko ir baigiant Jurga Barilaite, nes tuomet straipsnis virstų tiesiog reklaminiu tekstu, viliojančiu garsiomis ar netikėtomis pavardėmis, lyg jos būtų tik prabangūs prekių ženklai.

Ir dar blogiau – Krikštopaitytė veda ekskursijas, kurios yra kita labai svari parodos dalis. Jos pasakojimas kaskart šiek tiek skiriasi, tačiau visada yra lyg meno kritikos tekstas, prie kurio tikrai keblu ką nors pridėti.

Čia moterys menininkės vietoj mūzų ar modelių pačios žvelgia į vyrų menininkų portretus, kur jie demonstruoja savo veidų, pozų grožį, taip apverčiant įprastą žiūrinčiojo bei apžiūrimosios (aktyvaus subjekto ir pasyvaus objekto) modelį. Marijos Cvirkienės natiurmortas „Gėlės“ (1945–1947) ar kalėdinė eglutė (Eglės Ridikaitės „Autoportretas žiemą“, 2008) parodoje (visai pagrįstai) virsta autoportretu, Marija Teresė Rožanskaitė („Autoportretas“, 1980–2003) prabyla apie save kaip apie tremtinę, o vienos nedidelės Vilniaus paveikslų galerijos salės centre, primindama poziciją, kurią užėmė tais sovietiniais laikais, sėdi garsioji Sofija Veiverytė, apsupta žymiausių to laiko tapytojų („Tapytojai“, 1985), tarp jų matome net Antaną Gudaitį. Didysis maestro nebuvo Veiverytės svitoje, bet jie kartu dirbo tuometiniame Vilniaus dailės institute ir, kaip sako liudininkai, nesipyko. Gudaičio portretui eskizus tapybos profesorė pasidarė „iš natūros“, apsilankiusi jo namuose. Tiesą sakant, autoportretas labai tiksliai atspindi šią neordinarią moterį ir jos vietą tuometiniame meno pasaulyje arba primena, kad Veiverytė buvo ir yra įdomi, savita tapytoja.

Praėjęs laikas arba tokios parodos suderina ne tik skirtingose barikadų pusėse buvusius priešininkus, tiesiog priešingybes, bet ir skirtingu laiku kūrusius menininkus. Čia telpa dramatiškas maištininkas Mindaugas Skudutis („Gimimo diena“, 1981) ir narciziškas abstraktusis Kosto Bogdano menininkas, kuris myli save („Aš menininkas. Aš save myliu“, 1996), Valentinas Antanavičius su žmona („Mes su žmona kaip paukščiai“, 1990) tupi ir burkuoja iš meilės, o Igoris Piekuras negali žvelgti nei į žiūrovą, nei į tolį ar ateitį, nes per jo akis rėžia stilinga menininko mėgta linija („Negatyvinis autoportretas“, 1978). Čia išvardinti autoriai yra tiesiog labai skirtingi, o štai ryški dviejų laikmečių, dviejų barikados pusių taika turbūt ryškiausiai matyti keturiose vėlgi Kosto Bogdano fotografijose, kur jis nusifotografavo kartu su tėvu Kostu (Konstantinu) Bogdanu, persvarstant tėvo-menininko-sūnaus-žmogaus vaidmenis („Identifikacija I. Tėvas ir sūnus“, 2000). 

Kaip minėjau, atpasakoti šios parodos paveikslus – nedėkinga užduotis, juos grupuoja, atveria iki šiol nepastebėtus rakursus, persvarsto ir naujai perskaito pati kuratorė, suskirstydama parodą teminiais skyriais, tokiais kaip „Visagalė vaizduotė“, „Nematomas“ arba „Juos vienija maištas“, su lydinčiais tekstais. Būtent todėl apie tai rašyti itin sudėtinga, mieliau viską palikčiau už muziejaus durų (plačiai atvertų lankytojams).

Vienintelė parodą papildanti mintis išniro jau rašant šį tekstą. Ji fermentavosi galvojant apie galimybę vienoje vietoje pamatyti ne vieno šimtmečio kūrinius, lyginti tarpusavyje ne tik epochas, ne tik menininkų savireprezentaciją, bet ir nujaučiamą socialinę, ekonominę, politinę situaciją, psichologinę savijautą. Kuriama / įsivaizduojama autorių tapatybė, jos raiškos būdai, kaip žinome, atspindi laikmetį, kuriuo tie menininkai gyveno, tačiau šioje parodoje laikmečiai išsitrina ir visai netikėtai pasirodo, kad tam tikros, regis, praeityje likusios tendencijos vis dar aktualios. Net labai. Tarkim, vidinio skausmo, įkalinimo, tuštumos, vienišumo jausmai, dažnai sukelti konflikto su politine ar socialine sistema, autoportretuose dažnai ištraukiami į viešumą.

Kenčiantis menininkas ilgai buvo labai populiari poza, bet Česlovo Lukensko performansai (iš serijos „Išmestas žmogus“, 1989) ir Gintaro Zinkevičiaus (iš serijos „Gulėjimas“, 1992) kalba ne apie individualią psichologinę būseną, šie kūriniai įkrauti socialinės kritikos. Iš čia ir bendrinis „žmogus“ pavadinime. Gali susidaryti įspūdis, kad toks nereikalingumo, nuasmeninimo jausmas buvo ypač aštrus sovietmečiu, bet ekspozicijoje pakanka pavyzdžių, sukurtų apie 1990 m. ir vėliau. Žinoma, perestroika, po jos atkurta nepriklausomybė tiesiog leido apie ilgai slėptą konfliktą kalbėti atvirai, jį nagrinėti, kita vertus, pirmasis atgautos laisvės dešimtmetis Lietuvoje nebuvo lengvas, ypač menininkui. Tik ką liudija faktas, kad ši menininko pozicija lieka aktuali ir šiomis dienomis? Ją matome Geistės Marijos Kinčinaitytės fotografijose („Autoportretas I“, 2012), kur menininkė guli lyg išmestas ar miręs kūnas. Gerai žinomi Šarūno Saukos darbai, ypač tokie kaip „Maudymas II“, sukurti 9-ajame XX a. dešimtmetyje, rodė Sovietų Sąjungą kaip pragaro mašiną, kurdami siaubo filmo atmosferą, tačiau pragaro mašiną tapo ir Monika Furmana („Ouroboros“, 2019). O Laisvydė Šalčiūtė serijoje „Orlando. Biografija, velniop meną, noriu šlamančių“ (2012), „pasiskolinusi“ Picasso ir Monos Lizos kūno dalis, savo nuomonę išreiškia tiesiai.

Nebūtinai visa tai reikia suprasti tiesmukai, tačiau pateikti šiuolaikinių autorių, kurie jaučiasi išmesti, nereikalingi, besisukantys pragaro ratuose, autoportretai iš tiesų yra ne menininkų, o menininkių. Gal tai simptomas, kaip vis dar jaučiasi moterys menininkės?

Taigi pabandžiau sudėlioti savo dėlionę iš įvairių parodos kūrinių, bet ji yra tik viena iš galimų versijų, kurios Jums neperšu. Norėčiau palikti požiūrius, kūrinių rinkinius, pjūvius ar naratyvus susikurti patiems žiūrovams, nes kruopščiai surinkta ekspozicija tai leidžia ir siūlo, o gal tiesiog pasimėgauti puikiu Monikos Krikštopaitytės kuratoriniu pasakojimu. Kaip jau sakiau, kartais visai nebūtina ko nors pridėti prie išradingai suręstos parodos.

Paroda veikia iki lapkričio 5 d.

Vilniaus paveikslų galerija (Didžioji g. 4, Vilnius)