Mugė kaip univermagas

Meno žmogui labai sunku mėgti meno mugę, nes čia jau be tušo išnyra toji meno kentauriškoji dalis, kuri verčia kūrinius produktais, prekėmis ir paslaugomis (puošti namą, biurą, demonstruoti išprusimą, ambicijas, pažiūras, libido ir t.t.). Prireikia pereiti į patikimo ir viliojimo režimą, kas tikrame mene dažnai asocijuojama su dvasine prostitucija, prisitaikymu, konjunktūra, amatininkiškumu blogąja prasme. Kita vertus, kaip mes džiaugiamės, kai gero menininko (-ės) gerą darbą nuperka, – juk tai poveikio pripažinimas, išteklių tolesnei kūrybai užtikrinimas, kūrybos kaip apmokamos veiklos įteisinimas. Kūrinius išlydėdami sukryžiuojame pirštus, kad turėtojai mokėtų kūrinį laikyti (neniokotų fiziškai karštais židiniais ar nepaliktų šaltuose soduose kęsti drėgmės ir pelėsio, nepamirštų palėpėse), kad skolintų parodoms, kad suprastų, jog kūrinys, nors ir nupirktas, vis tiek lieka truputį ne jų, bet ir autoriaus kūrybos dalis, etapas, pasakojimo sakinys, artefaktas, gyvenantis publikos galvose, kartais net nacionalinė vertybė, turinti teisę į asmeninį gyvenimą, kitaip tariant, irgi kentauras.

Kad ir kaip žvelgsi, prieštara po prieštaros. Pirmiausia – prigimtinė (nes menas turi keisti, vesti, įkvėpti, būti laisvas, o ne įtikti, tačiau gyvent kažkaip reikia), bet ir provincialioji (nes esame maža šalis, mažas regionas, todėl viena mugė savo funkcijomis tampa marga tarsi univermagas, kur kiekvienas įsivaizduoja ką nors skirtinga darąs, justi net įtakos plėtojimo iliuzija, bet sutikit, kad chaotiškame vaizde tų įtakų įskaityti neįmanoma). Norime tos rinkos, tačiau iki purtymo nekenčiame jai pataikauti. Kita vertus, kas trukdo laisvai sukurtus kūrinius pristatyti perkančiai publikai, muziejams (čia geriausias likimas) ir kolekcininkams? Kokia pas mus perkamoji galia? Arba kodėl nemokamai galimų aplankyti parodų reikėtų eiti žiūrėti mokamai viename gumule nustatytu laikotarpiu?

Atrodo, kad rinką „ArtVilnius ’23“ dalyviai suvokia itin skirtingai. Matyti kelios paralelinės realybės. Plačiausiai atsispindi paprastojo turgelio vizija, kai ant išsinuomoto ploto sienelių sukabinami (ar pastatomi) pradavimui parinkti kūriniai, atidaromos knygų lentynos. Į reikalą pažiūrima ūkiškai – turi atsipirkti išbrangęs dalyvio mokestis. Todėl negali pykti, kad viena galerija prekiauja katinėlių portretais, nemažai jų rožinių. Gera žvelgti į laimingų jaunųjų (iki 11 m.) pirkėjų veidus (beje, darbai smagūs, ir pati norėčiau tokio katino). Buvo ir kylančio vardo autorės šuniukų portretų (pranešime po mugės rašo, kad jie „ėjo“ irgi lyg neblogai). Ūkiškai prekiauta ne tik mielų gyvūnėlių vaizdais, bet ir mažo formato konceptualiais kūrinėliais, na, tokiais, kai norisi namie turėti ką nors tokio sumanaus (smart-ass). Nemažai buvo vienas į kitą panašių erdvesnių stendų, kur be didelių pretenzijų elegantiškai sukabinti tiesiog solidžių autorių darbai, laisviau ar labiau sugrūsti. Tik nelabai aišku, kodėl tokio tipo elementariausios „ekspozicijos“ giriamos Metų galerijos apdovanojimais, bet čia atskira (viešai prieinamų sąsajų nagrinėjimo) tema.

Taigi, norintieji papuošti namus smagiu kūrinėliu ar galbūt net investicija tampančiu solidžiu kūriniu turėjo kur pasidairyti. Savo vidinėse kategorijose, pagal kurias kartais paprastinu menininkus į interjerinius ir parodinius (tikresnius), buvo progų šį tą perstumti į abi puses. Blogas kontekstas leido keliems autoriams sužibėti gaiviai, patraukti dėmesį. O buvo tokių, kurie jau tiek „nugroti“, kad stebiesi: negi pačiam nenusibodo vis tą pati sukt ratu.

Antra rinka, tik gal simboliškesnė, buvo autorių ir galerijų, kurie atėjo čia manydami, kad žaidžia didįjį žaidimą. Kad geriausios galerijos varžosi su geriausiomis, taip kurdamos šventę, rašydamos istoriją, laimėdamos kritikų ir publikos širdis, keisdamos pasaulį į gera. Jei tokių būtų buvusi dauguma, sakyčiau, kad mugė pavyko.

Iš jų, mano nuomone, tik dvi buvo apdovanotos. Tai „The Rooster gallery“, kuri kelia sau labai aukštus standartus, komercinio atspalvio nepaneigia, o priima kaip garbingą iššūkį, be to, jos dalyvavimo tarptautinėse mugėse patirtis matyti plika akimi. Ekspozicija perkeista ir apgalvota, iš skirtingų autorių kūrinių sukurta kalbanti visuma, parodytas dėmesys žiūrovui, su partneriais pasiūlyta kūrinių išsimokėtinai platforma (haveit.lt). Kita akivaizdžiai iš konteksto išsiskyrusi ir (ačiūdie) taip pat ir žiuri išskirta galerija – Vilniaus dailės akademijos „5 malūnai“, joje vyko keturių puikių kūrėjų (Laimos Kreivytės, Dainiaus Liškevičiaus, Monikos Dirsytės, Česlovo Lukensko) performansai. Ši galerija atsižvelgė į šiųmetę mugės temą (ir akcentą, kaip rašoma pranešime spaudai) – performatyvumą. Kaip šioje temoje geriausios galerijos ir geriausio menininko titulą galėjo laimėti Rygos šiuolaikinio meno galerija „Māksla XO“ su Pauliu Liepa, sunku ir sugalvoti. Formuluotėse – tik abstrakcijos. Būčiau ėjusi ir praėjusi, jei jo nebūtų išeksponavę centrinėje magistralėje tik įžengus. Bet skoniai būna įvairūs, nieko nepadarysi.

Kur kas labiau į temą ir nepalyginamai įtaigiau nuskambėjo visada profesionali, aukštus meninius standartus sau kelianti klaipėdiškė Baroti galerija, pristačiusi Beną Šarką, ir produktyviai savęs ieškanti VVJ meno galerija su Jurgita Juodyte (kuravo Algė Gudaitytė). Nors ir nukišta į tamsų kampą, savo trimis videoperformansais menininkė jaudino motinystės, darbo ir išsilaisvinimo temomis. Vienas jos meninis veiksmas buvo gana būdingas Lietuvos performanso polinkiui į viešą pasikankinimą: Juodytė bandė išsilaisvinti iš dėžės, žiūrovus tai veikė kone fiziškai, o kitais veiksmais menininkė buvo meditatyvesnė – stebėjo darbo dieną (kompiuteris, tik kompiuteris, į tai skubiai reagavo žiūrovai iš medicinos praktikos), spėliojo, kurie motinystės pasirinkimai pasiteisins, pripažindama, kad čia yra nemaža dalis lošimo.

Na, o Benas Šarka apskritai yra performanso emanacija, šioje mugėje (neskaičiuojant kitų veiksmų) jis prekiavo gydančiais agurkais (plakate „Įsigyk kūrėjo agurką iš kūrėjo rankų ir gyk“). Prekyba ypatingomis daržovėmis labai tiksliai pataiko į turgelio kulną, be to, žymi meno ir menotyros „daržinį posūkį“, kuris ypač išryškėjo per karantiną, o dabar skleidžiasi parodomis ir projektais. Ir tas faktas, kad agurkėliai gydantys, t.y. ezoteriniai, mums primena, jog čia prekiaujama poveikiu ir iliuzijomis. Visi mugės skaičiai naujose paraiškose bus pateikiami kaip fantastiška statistika: tiek bilietų parduota, tiek dalyvių, tiek iš užsienio (nors iš tikrųjų, kaip toje dainoje apie Venesuelą, tik Saša ir Valera, ir tai neaišku, ar grįžtų antrą kartą). Bet ar aš sakau, kad nereikia mugės? Ne, nesakau.

Reikia, nes mugė būna it metų žyma, kuriai kažkas ruošiasi, galvoja, kaip atrodo kolegų kontekste, o tai labai sveika galerijoms. Reikia, nes čia nutinka daug susitikimų, pradžių, pirkimų, apsikeičiama mintimis – tai labai daug. Iš teksto gali atrodyti, kad tiesiog ne taip gerai praleidau laiką mugėje, – oi ne. Laiką praleidau puikiai. Čia jau gal nuo manęs labiau priklauso, kaip tą laiką praleisiu, nors Agnės Gintalaitės pingvinas, kurį apkabinus kas nors gero nutinka alternatyvioje realybėje (o argi ne ten visi kraustomės po truputį), be jokios abejonės, prie ryškių įspūdžių prisidėjo. Kas gi, pasiklausęs jos paskaitos Nidoje apie DI žaidimus ir pažiūrėjęs kūrinių, nenorėtų patekti į tą keistą pasaulį.

Reikia mugės, bet tai, kokia ji yra dabar, neturėtų nei būti kaip atspirties taškas, nei pristatoma kaip sėkmė. Sėkmė galbūt tik tai, kad atsilaiko, kad vyksta, kad sukuriama proga visiems susitikti. Bet jau darosi įtempta, ir dalis rimčiausių meno lauko žaidėjų atkrinta (labai pasigedau vienų geriausiai dirbančių galerijų „Kairė–dešinė“ ir Pamėnkalnio), daugėja reklaminių erdvių, leidžiamų kvapų, mažėja supratimo, kas čia vis dėlto vyksta, kur link stiebiamės, į kokias rinkas apeliuojame. Menininkai pripratę save išrasti, todėl nekeista ir smagu, kai atskirai prisistato koks nors, pavyzdžiui, Rokas Pralgauskas su savo instaliacija. Nors po šios mugės (ir knygų) fiksuokime, kad siuvinėjamo teksto jau gana.

Kadangi „Litexpo“ – monstriškai didelis kompleksas, „ArtVilnius ’23“ mugė, kaip ir ankstesnės, turi projektų zoną, kuri yra įgavusi tą nepardavimo tyrumą ir edukavimo aurą. Daugelį kartų čia įdomiausius projektus pristatė „Lewben Art Foundation“ – šį kartą jų pasigedau. Bet nieko keista, MO muziejus (tada dar kaip Modernaus meno centras) irgi dalyvaudavo mugėse tik tol, kol sukūrė savo patalpas su daugybe veiklų ir poreikis prisistatyti reikšmingai apmažo, beliko vytis daugybę prigalvotų planų. Užtai dar neatidarytas „Stasys museum“ (Stasio Eidrigevičiaus muziejus Panevėžyje) rado gerą progą susitikti su mišria publika ir pakviesti į numatytą atidarymą. Pristatė baigiamo rengti muziejaus pastato plano instaliaciją (toks pailgas pailgas stačiakampis), kur baltas drobines sienas menininkas išpaišė savo charakteringomis figūromis. Personažai žaidžia su muziejaus kiautu, ieško santykio. O žiūrovai mintimis nusikelia į Panevėžį ir pasiėmę tvirtus irgi Stasio piešiniu puoštus maišelius planuoja, kaip vyks ten kažkada 2024 metais.

Tokių prasmingų susitikimų linkiu kuo daugiau, nes tada kiekviena mugė bus vis kitokia, ir svarbiausia – nenuleist akių nuo perspektyvų.

14-oji meno mugė „ArtVilnius ’23“ vyko spalio 13–15 d. „Litexpo“.

Mugės iniciatorė ir vadovė – Lietuvos meno galerininkų asociacijos prezidentė Diana Stomienė, vertinimo komisija – Raminta Jurėnaitė, Zane Onckule, Mirosława Bałazy, Melanie Wagner, Andrius Remiševskis. Apie visus apdovanotuosius ir dalyvių skaičius plačiau sužinosite „ArtVilnius ’23“ puslapyje artvilnius.com.

Projektą „Vilniaus parodų apžvalgos“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė