Žmogaus kūnas, gamtos kūnas. Įkapės

Parodą „Polimerija. Miestui ir pasauliui“ sudaro atnaujintas videoperformansas „Be kaltės kaltiems. Pinklės. Išvarymas iš rojaus“ (1997 m.) ir Eglės Rakauskaitės sukurta trylikos tautinių drabužių kolekcija – savotiška tekstilės paveldo mumifikacja.

Lietuvos dailininkų sąjungos galerijos erdvės „apgyvendintos“ minimaliai: vitrininius langus dengia baltos statybinės plėvelės, grindis menininkė išklijavo baltu popieriumi, ant sienų kabo fotografijų ciklas su tautinių kostiumų interpretacijomis, o ekspozicijos (emocinis) akcentas – fotoobjektas „Plaukuotis“ (1995 m.). Dviejuose monitoriuose beveik sinchroniškai rodoma nauja videoperformanso versija, ženklinanti per 26 metus įvykusius pokyčius. Analoginį „Beta SP“ videoformatą̨ pakeitė skaitmeninė 4K raiška, merginų kasas – kapinių gėlių̨ vainikai, vilnonius paltus ir šilko sukneles – plastiko drabužiai. Jie sukurti pagal Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus fonduose saugomus Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos ir Suvalkijos regionų tautinių kostiumų pavyzdžius ir atlikti originalia technika: ant kvadratėliais sudalinto audinio klijuojami ploteriu karpytos lipnios plėvelės kvadratėliai.

Paroda – dinamiška, kintanti laike. Per atidarymą vyko performansas „Polimerija“. Jo metu ant plastiko audinio buvo klijuojamas iš Suvalkijos kilusio Vinco Kudirkos „Tautinės giesmės“ tekstas, vėliau pristatytas sukurtas ir pasiūtas Suvalkijos krašto tautinis kostiumas. Ir taip kas savaitę paroda pildoma naujais kūriniais.

Per visą pokalbį su Rakauskaite galvoje man skambėjo vieno iš Romualdo Granausko sukurtų personažų žodžiai: „Kiekvienas dalykas turi tartum dvi teisybes: vieną žinai tik tu pats, o antrąja gal ir patikėtų kiti, bet tai jau nebebus ta teisybė, kurią tik tu vienas žinojai.“ Tad kviečiu pasivaikščioti plačiomis, ne visai patogiomis Eglės minčių gatvėmis, o kartais ir plačiais plastiko horizontais.

Egle, kaip jaučiatės? Klausimas tikriausiai nėra įprastas pokalbio pradžiai. Turiu omenyje – kaip jaučiatės po daug metų grįžusi į Vilniaus meno sceną su personaline paroda?

Klausiate, kaip jaučiuosi? Jaučiuosi labai blogai. Ir kalbu ne tik apie emocinę, bet ir apie fizinę savijautą. Negaliu sugrąžinti pasaulio, kuriame pradėjau kurti. O pradėjau kurti-dirbti su natūraliomis medžiagomis: jazminų žiedais, medumi, taukais. Parodos pavadinimas apima ne tik plastiką, polimerinį dalyką, bet kartu ir susieja mus visus tokia pačia savijauta.

Parodos (o ir dabartinės kūrybos) inspiracija – mirties tema, neišvengiamas kapas. Deja, mes neturime pasirinkimo dėl ilgaamžiškumo. Mūsų fizinė būsena yra stipriai apribota išorės veiksnių ir mes nelabai ką galime pakeisti.

Ar galime parodą „Polimerija. Miestui ir pasauliui“ laikyti iš dalies retrospektyvine? Ji atkuria gyvų skulptūrų pasirodymą, o vėliau ir videodarbą „Be kaltės kaltiems. Pinklės. Išvarymas iš rojaus“, bet jau iš šių dienų perspektyvos.

Retrospektyvos momentą atspindi mano pačios nesąmoningas plastiko panaudojimas ankstesnėje kūryboje. Išskirčiau „Plaukuotį“ (1995 m.), kuris ir yra vienas ankstyvesnių mano fotoobjektų. Tai iš vandens filtrams naudoto plastiko raizginio numegzta danga, viso kūno skafandras. Buvo kalbama apie plaukus, bet iš tikrų plaukų vąšeliu nebūtų įmanoma nunerti tokio kūrinio apvalkalo. Tuomet man pasitaikė medžiaga, kuri yra tąsi ir patogi minčiai išreikšti. Filmuojant videoperformansą „Taukai“ buvo naudojamas plastikinis indas, specialiai suklijuotas, kad atlaikytų 250 kg svorį ir neišsilenktų. Tad, kalbant apie „Polimerijos“ parodą retrospektyvos požiūriu, yra tik medžiagos panaudojimas. Šis projektas – tik vienas penktadalis kūrybos, atspindintis mano interesų lauką: kas iki šiol buvo nuveikta reiškiant emocijas, pasirenkant skirtingas medžiagas ar interesų, vertybių kryptis.

Ankstesnių darbų apibūdinimuose ir dabar justi skirtis tarp žodžių „performatyvumas“ (performanso) ir „gyva skulptūra“.

Būta ir „tikros skulptūros“. Arčiausiai jos man yra darbas „Šokoladiniai nukryžiuotieji“ (1995), kuris pateko į leidinį „Sculpture Today“ (sud. Judith Collins, Phaidon, 2007). Man atrodė, kad tai objektas, bet tai buvo identifikuojama kaip skulptūra, kaip valgoma skulptūra. O kas yra gyva skulptūra? Mes nesame kanibalai, bet emocine prasme kanibalizmas vyksta. „Ėdimas“ vienas kito visuomenėje akivaizdus. Terminu „gyva skulptūra“ apibrėžiu performansą, kai veiksmas yra minimalus ir minimali veiksmo tąsa. Jei rankomis užsidengi veidą – performansas nevyksta. Bet tai vizualas, turintis tąsą, ir veiksmo fiksacija yra „gyva skulptūra“.

Veiksmo slėpimas, pavyzdžiui, grindų dengimas popieriumi, demonstratyvus parodos eksponavimas jau susirinkus žmonėms į atidarymą galėtų būti pavadintas performansu. Bet veiksmas žiūrovui yra nematomas. Šis žodis dabar „ant bangos“ – jau turime ir Vilniaus performansų bienalę. Aš nelinkusi piktnaudžiauti. Ir net mano ankstyvieji performansai yra videoperformansai. Todėl, kad pati slepiuosi už kameros.

Visada ėjote į dialogą su kūnu, aplinka. Viename interviu esate sakiusi: „Susitapatinti, susilieti su aplinka – tai, kas yra tavo viduje, tampa tavo išore.“ Bet išlaikėte / išlaikote maišto, postūmio idėją. Vaškas, taukai, medus, plaukai, šokoladas, sudžiūvę žiedlapiai, biologinis žmogaus kūnas, o dabar ir plastikas? Ar tai reiškia, kad jis jau yra nauja organika, esanti šalia mūsų, jau savotiškai tauri medžiaga? Koks santykis šiandien mums reikalingas, ką turime pamatyti?

Nėra vien tik juoda ir balta. Neišvengiamai pasaulyje yra ir gerų plastiko pritaikymų – nesu mokslininkė, tačiau visi suprantame, apie ką eina kalba. Man rūpi išgelbėti tą patį plastiką. Kaip galima būtų brėžti ribą, atskirti, kur yra juoda, o kur balta? Manau, kad perleisdama šią problematiką per save, įsigilindama, turėdama projektinę erdvę gilintis į šią temą kompensuoju visų kitų žmonių laiką.

Šiuo projektu kviečiu atlikti reviziją, bet netapti „aukomis“, nes gal ir turime pasirinkimą. Minimalų, bet turime. Pavyzdžiui, atsisakyti sintetinių audinių – labai patogu dėvėti, tačiau skalbiant juos jokie filtrai nesulaiko, neišvalo plika akimi nematomų plastiko dalelių. Jos upėmis teka į jūras, į vandenynus, patenka į ekosistemą, į debesis, į lietų, ir tai yra nematoma. Bet tai jau tampa matoma.

Ką šiuo atveju gali padaryti menininkė (-as)?

Menininkas gali dalį etnopaveldo, kažkokią citatą paimti ir suteikti jai išlikimo galimybę. Plastikas yra „tvarus“, palyginti su visa tekstile. Vilna, linas, gobelenai blunka ir yra neatsparūs šviesai, medžiagos nėra amžinos. Gal fotografuojama tekstilė ir jos kūriniai galėtų turėti išliekamąją vertę.

Todėl kalbant apie šitų audinių, tautinių kostiumų tąsą – norėčiau juos įlieti į epoksidinę dervą skaidrios materijos stačiakampyje. Taip, kaip videoperformanse „Taukai“, naudojant tą pačią struktūrą (buvo filmuojama trimis kameromis, nes norėjosi atkurti žmogaus kūno proporcijas), liejant sluoksniais: lieji apačioje, tada palauki, kol sustings visas pagrindas, paguldai tautinį kostiumą, žiūri, kaip jis susiploja, vėl lieji. Ir gaunamas tarytum sarkofagas, kuris niekaip nesunyks daugybę šimtmečių. Objektas muziejui, kas, šiaip ar taip, yra kapinynas, bet vis dėlto kultūrinis kapinynas.

Ar tai, kad atsisakyta kasų supynimo kūrinyje „Be kaltės kaltiems. Pinklės. Išvarymas iš rojaus“, susiję su per 26 metus pasikeitusia moters savipozicija visuomenėje?

Čia labiau kalbama apie nekaltybės praradimą. Tos merginos, tas laikas – mes visi buvome nekalti, nežinojome, kad atsidursime tokioje „kataklizmoje“, tokioje situacijoje. Balti kaspinai ar baltos suknelės šiam laikui jau nebetinka. Gyvos rožės grįžta į madą, bet tos baltos suknelės – ne.

Gėlių vaikai. Aš esu gimusi 1967-aisiais – hipiai, laisvė, gėlės, tikra gamta, neužterštas vanduo. Tikromis gėlėmis susijungti yra pernelyg didelė prabanga, todėl, kad jos labai greitai vysta. Nuskinta gėlė – mirusi gėlė, mirusi gamta. Tada reikia imti tikrą mirusią gėlę, žmogaus sukurtą imitaciją. Ir tai yra ženklas. Bet šiuo atveju jis turi ir tą kitą, papildomą prasmę, pamušalą.

Performansas 2023 metais yra išcentruotas. Gamtoje nėra dviejų vienodų dalykų – eglės spyglių, mūsų akys to nemato, bet jie jau struktūriškai skirtingi. Pirmojoje performanso versijoje buvo jungimas dviem kasomis (1996 m.). Įsivaizduokime trikampių struktūrą, dedamą aukštyn, žemyn (vyriškas, moteriškas žymėjimas). Jie susideda į liniją. Merginos stovėjo trimis eilėmis, buvo sujungtos dviem kasomis. Dabar yra koncentrinis jungimas: centrinė figūra, tada aplinkui keturios merginos (kaip keturios pasaulio šalys) ir iš išorės prijungiamas aštuonių merginų stačiakampis, kuris apibrėžia kapo teritoriją.

Hierarchinė struktūra, organizavimas hierarchiniu principu – irgi esminis mano mąstymo lūžis. Lygybė neegzistuoja, mes nesame lygūs (nekalbant apie lytį, odos spalvą). Yra šeima, skirtingos patirtys, yra politinės teritorijos, žemynai ir t.t. Supratau, kad dabar turiu subrandinusi kitą žinutę – juk mes visi mirsime vieni. Vienis kaip bendrumas. Laike atsiradęs sprendimas, noras kitaip sujungti (ne tik pakeisti aprangą, ne tik atgaivinti, atnaujinti spalvą). Sprogimas ir spalvose: gėlės, tautinio drabužio koloristiniai deriniai. Ir tekstūros sprendimas: nebūtinai turėjo būti blizgus audinys, bet pasirinkau holograminę plėvelę, kad būtų kuo daugiau raibulių (nes galima pasirinkti ir matinę plėvelę, sukurti sunkiai atskiriamą santykį su vilnoniu audiniu). Neslopinau, neribojau savęs minimalia estetika. Anksčiau man buvo svarbu pats ženklas, ženkliškumas, o ne rėksmingumas, ne spalva. Tautinis kostiumas labai natūraliai pridengia tą „rėksmingumą“.

Ką reiškia trejus metus kurti, studijuoti ir siūti trylika tautinių kostiumų? Tai lėtas, vienuoliškas procesas. Tautinius kostiumus siuvote nuo 2019 metų – ar galime čia užčiuopti nerimą, prieštaravimą greitosios mados-meno kultūrai, ar vis dėlto tai reikėtų tyrinėti per jūsų darbų retrospektyvos prizmę?

Man reikia pačiai dalyvauti kūrybos procese, šiuo atveju – klijuoti kvadratėlius. Ne tik todėl, kad norisi kontroliuoti veiksmą, bet kartu tai yra ir suvokimas, jog nėra kur skubėti. Jeigu įmanoma per keletą metų tai padaryti pačiai, galiu pati ir padaryti. Bet jeigu tai būtų komercinis projektas, tuomet organizaciniai, užsakomieji veiksmai būtų logiški.

Šių drabužių nekūriau kaip dekoracijos filmavimui – ir sijonai, ir marškiniai turi pamušalą. Pagaminti jie kaip tikri drabužiai, susiūti. Tai buvo pjaustymas, klijavimas, dėjimas ir atradimas, kad tai yra tas „audinys – kvadratėlis“ iš Malevičiaus kvadrato. Nebūtinai juodas, bet būtent kvadratas, stačiakampis, pikseliai, ir tai tarpusavyje susiję su mano perėjimu nuo juostos prie video. Ir fotojuosta yra tas pats polimeras kaip vinilinė plokštelė. 2023 m. atkurtame performanso garso takelyje vos girdimas vinilo traškesys. Tai nuoroda į mūsų nesąmoningą, naivų, pirmapradį, jau mechaninį plastiko patekimą į aplinką dėl vartojimo įpročių.

Sukūrėte daugybę videoinstaliacijų, darbų, kuriems nenumatysi išankstinio vizualaus scenarijaus. Ar nenutiko taip ir su šia paroda: vyksta ŠMC pastato kapitalinis remontas, patekęs į šią galerinę patalpą esi tarytum izoliuotas nuo viso išorinio pasaulio. Vitrinos, kurios neretai papildydavo parodas atsiveriančiomis sodriomis, konkuruojančiomis senamiesčio figūromis ir erdvėmis, dabar yra tapusios langu į pastolius, statybinį karutį, performatyviai nuo vėjo ar žmogaus judesio plevėsuojančias statybinių medžiagų klostes.

Pagaliau atsiradau tinkamoje vietoje, tinkamu metu, su tinkamu projektu. Pagaliau. Kalbant apie kūrybinę biografiją: Venecijos bienalėje (1999) mano videodarbams „Meduje“ ir „Veidai“ eksponuoti nebuvo tinkamų sąlygų. Buvo (ir yra NDG instaliacija „Taukuose“, lig šiol neužtamsinta) daugybė ir kitų net labai nesėkmingų atvejų, kurių nesinori prisiminti. Taip pat mano biografijoje yra darbų, kurie buvo sukurti per anksti. Matyt, šis projektas turėjo tęstis taip ilgai, jį turėjo sustabdyti pandemija ir turėjo prasidėti ŠMC pastato kapitalinis remontas. Tai ilgiausiai trukęs mano projektas ir, kad ir kaip keista, neturėjau jokios ambicijos greičiau jį užbaigti ir parodyti. Viskas susidėliojo taip, kaip reikėjo. Įdomu ir tai, kad LDS galerijoje atidaryti parodą buvo numatyta rugsėjo 8 d., vėliau atidarymo data pakeista į rugsėjo 15 dieną. O tai sutampa su antromis tėvo mirties metinėmis. Susiję, kad tai yra įkapės, susiję ir su kapo situacija.

Ar todėl parodą reikia apžiūrinėti nusiavus batus?

Dar neturiu atsakymo. Galerinėje erdvėje išklotas baltas popierius iš dalies yra ir pastato remonto tąsa. Tokios pat kaip šios patalpos grindys, projektuotos Gedimino Baravyko, yra ir Olandų laidojimo namuose. Pirmas mano uždavinys buvo išspręsti grindų klausimą: ką daryti su jomis? Kiliminės dangos negalėjo būti, nes ji sintetinė. Būtent baltas popierius veikia čia kaip švarus naujas lapas. Kaip situacijos nunulinimas. Iki parodos uždarymo šis projektas kartą per savaitę turi būti atnaujintas. Transformatyvi parodos būsena yra ir dabartinis mano pačios poreikis. Mes nebemėgstame pasikartojančių vaizdų, kad ir socialiniuose tinkluose: vieną kartą pamatei, kitą jau nebeįdomu. Siekiu sukurti dinamiką, atitinkančią dabartinį laiką.

Patalpos kolonos „aprengtos“ baltu popieriumi ir pažymėtos mėlynos juostos linijomis. Tėvo Romualdo mirtis sutapo su kovido pandemija, mes negalėjome jo lankyti, negalėjome atsisveikinti. Balta, mėlyna yra maža nuoroda į tą laikotarpį.

Tai toks pomirtinis projektas. Visas Šiuolaikinio meno centras „aprengtas“ polimerais. Jei nebūtų buvę tos remontinės izoliacijos, būtų reikėję kažkaip spręsti vitrinos klausimą. Man labai patiko, bet kartu ir atpalaidavo, kad dingo tas prekės ir suknelės santykis.

Paroda veikia iki spalio 14 d.

Dailininkų sąjungos galerija (Vokiečių g. 2, Vilnius)