Mokslu racionalizuotas ekodvasingumas

Vienoje savo akademinių esė Bronas Tayloras* staiga peržengia žanro ribas ir ima pasakoti asmeninę istoriją apie tai, kaip jis pasijuto užmezgęs ryšį su jūros vėžliu. Juodu kartu plaukiojo, nardė, vėžlys iškildavo į paviršių įkvėpti oro tuo pat metu, kai jo prireikdavo žmogui, tarsi suprasdamas ir priimdamas jo autentiškumą. Tayloras, apmąstydamas šį nutikimą, pagavo save kvestionuojant užsimezgančios draugystės išgyvenimą, kurį įvertino kaip savyje tebeegzistuojantį epistemologinį nuolankumą antropocentristinės Vakarų kultūros suformuotam žinojimui, kad mąstymas, jausmai ir bendravimas priklauso tik žmogiškajai sferai.

Ši istorija ir ją lydintis dvigubos refleksijos veiksmas man padėjo suprasti tai, ką anksčiau vertinau kaip kognityvinį disonansą. Antropocentristinė ir ekocentristinė** pasaulėžiūros gali egzistuoti kartu, vis pasikumščiuodamos, vienoje erdvėje, tuo pačiu metu. Žmogaus ir jo proto savybių išskirtinumas ir nekvestionuojamas vertingumas visų kitų gyvų ir mechaninių būtybių atžvilgiu yra galinga antropocentristinės pasaulėžiūros aksioma, įleidusi šaknis taip giliai, kad jų galutinai išsiravėti nepavyksta net ir tiems, kurie racionaliausiame vaizduotės lygmenyje – moksle – skiria ištisus gyvenimus stengdamiesi ištirti, suprasti ir įrodyti, jog turi būti kitaip.

Prabilti apie emociniais išgyvenimais grįstas vertybines nuostatas pasaulio atžvilgiu nelengva, nes tai sukelia realią grėsmę prarasti autoritetą – profesionalus intelektualinis diskursas Vakarų kultūroje yra grįstas racionaliu samprotavimu ir moksliniais faktais besiremiančia pasaulio pažinimo dogma. Emocijos, dvasinės patirtys ir afektai yra tyrimų objektas, o ne metodas, nors etnografiniuose tyrimuose įvairūs patyrimiškumo aspektai, jutiminiai ir emociniai, gali būti naudojami kaip tyrimo medžiagos rinkimo metodo dalis, tačiau vėliau ši medžiaga racionalizuojama analizuojant. Svarbūs ir teminiai vertybiniai aspektai – su žmogaus kančia, tradiciniu religingumu susijusios emocinės patirtys kultūriškai priimamos pagarbiai, o pasakojimas apie užmegztą dvasinį ryšį su medžiais kvestionuojamas net ir antropocentristinę mąstymo paradigmą kritikuojančiuose kontekstuose.

Ši schema veikia ir kasdieniu buitiniu normatyvaus žinojimo lygmeniu, tik čia dar daugiau dramos. Kai restorane kažkas iš draugų, užsisakydamas mėsos, „empatizuojasi“ su manimi ir labai rūpinasi, kad aš gaučiau veganišką patiekalą, lyg tai būtų ne moralinė dilema, o laisvo pasirinkimo sritis, man emocijos suspaudžia saulės rezginį, norisi užšokti ant stalo ir imti šaukti. Bet tik maloniai šypsausi ir sakau, kad kultivuojamos mėsos akcijos biržoje kyla ir labai greitai kartu galėsime mėgautis kepsniais, dėl mūsų malonumo nebus nužudytas nė vienas gyvūnas. Man svarbu išlikti sociume, todėl su žmonėmis kalbu racionaliai ir suprantu, kodėl taip kalba kiti. Drįstu būti emocinga ir šaukti tik saugioje aplinkoje, pavyzdžiui, užtikusi pensininkę mamą, besislapstančią nuo manęs ir paskubom ryjančią keptą vištos kulšį.

Nuo kasdienės ekocentrizmo ir antropocentrizmo santykio dramos ilsiuosi liminalinėse edvėse, kuriose galima ištirpti anonimiškume ir stebėjime. Stotyse, oro uostuose, kalnuose, paplūdimiuose ir mano nuojautas racionalizuojančiose knygose. Dažniausiai tai vienaip ar kitaip antropocentrizmą kritikuojančios teorijos, migruojančios tarp disciplinų, nebesutelpančios po naujojo materializmo skėčiu. Jas vienija idėja, kad socialinius fenomenus steigiantys bendruomeniniai ryšiai mezgami ne tik žmonių, bet ir nežmogiškosios kilmės būtybių – gyvūnų, augalų, daiktų, peizažo objektų, bakterijų ir dalelių. Aš seku tuos ryšius ir seku teorijas, kaip jos dauginasi, plinta, virsta hibridais, kaip jas naudoja kiti žmonės. Vieniems – tai madingų raktinių žodžių, padedančių gauti finansavimą, rinkinys, kitiems – logiškas ir racionalus metodas pažinti ir paaiškinti pasaulį, tretiems – asmeniškas savosios kultūros dekolonizavimo siekis, leidžiantis perrašyti ne tik didžiuosius istorinius naratyvus, bet ir pačias įvairiausias stereotipines „tiesas“ apie nevakarietiškas kultūras, kurios ilgą laiką matytos kaip primityvios, nes buvo tiriamos pasitelkus europocentristinius lęšius. Ketvirtiems, pasak Tayloro, tai sekuliari religija, teikianti viltį išgelbėti planetą klimato krizės ir bioįvairovės nevaldomo nykimo akistatoje.

Aš labai tyliai ir nedrąsiai mokausi integruoti idėją, kad turiu teisę pasitikėti jausmais. Todėl savo tyrimams renkuosi Tayloro siūlomą teorinę prieigą. Bronas Tayloras – kultūros studijų profesorius, pasitelkiantis religijų studijų teorinę prieigą žmogaus ir gamtos santykiui tirti. Ši teorinė prieiga naudojama kaip analitinis instrumentas, leidžiantis tirti ne tik racionaliąsias įvairių socialinių fenomenų puses, bet ir vertybinį lygmenį, kylantį iš emocinių afektinių patirčių, kurias įvardinant įprastu socialinių mokslų žodynu sunku išvengti redukcionistinio psichologizmo ar marginalizuojančių etikečių. Taip religijų studijų prieiga įteisina terminą „dvasingumas“, etnografiniuose tyrimuose suteikia galimybę rimtai vertinti tiriamųjų emic perspektyvą. Man patinka, kad šiuolaikinėse religijų studijose ir religijų sociologijoje sekuliari ir religinė sfera nebėra griežtai atskiriamos.

Tayloras apie savo asmenines emocines patirtis užmezgant ryšį su gamta prabyla tik tuomet, kai jo, kaip mokslininko, reputacija jau įtvirtinta dirbant akademinėje žmogaus ir gamtos studijų srityje.

Aš pažįstu akademiką šamaną, kuris, pasidabinęs plunksnomis, kiaurą naktį mušė būgną ir kalbėjo su dvasiomis, o ryte vilkosi kostiumą ir vyko į mokslinę konferenciją skaityti pranešimo.

Bet aš tik nomadė, intelektualinė valkata, nesurandanti savo namų, klajojanti tarp disciplinų, tarp meno kritikos ir kūrybos, psichologijos ir literatūros, glamūro ir aktyvizmo, fotografijos ir etnografijos. Pasak Tayloro, dvasingumo sričiai pačių respondentų priskiriami išgyvenimai gali pakeisti asmens pasaulėžiūrą iš antropocentristinės į ekocentristinę ir inicijuoti pokyčių siekį aplinkosaugos srityje. Tokius „akis atveriančius“ išgyvenimus, pasak šio mokslininko, dažniausiai sukelia ne tik asmeninė akistata su gamta, bet ir menas, o mokslas – etologija, neodarvinizmas – šį požiūrį sustiprina ir pagrindžia. Man dar per anksti kalbėti apie savo emocinius išgyvenimus, tačiau galiu pratęsti mokslinės minties atstovų, pagrindžiančių nežmogiškos kilmės veikėjų reikšmę, sąrašą. Man patinka, kai įtraukiami ir techniniai veikėjai, todėl noriu priminti lietuvių auditorijai jau gerai žinomus vardus, su kuriais mus supažindino filosofė Audronė Žukauskaitė: tai Gillesʼis Deleuzeʼas ir Félixas Guattari, Gilbertas Simondonas, Rosi Braidotti, Jane Bennett ir kiti. Asmeniškai, nuo savęs dar prirašau Donną Haraway ir Bruno Latourą, ypač jų vėlyvuosius darbus, kuriuose atviru tekstu deklaruojama katastrofiška ekologinė planetos situacija ir analizuojamos ekocentristinės strategijos, kurios galbūt galėtų padėti išsigelbėti.

Aš manau, kad mokslas ir menas turėtų siekti pokyčio, todėl bijau dar kartą nusivilti. Svarstau, ar neturėčiau vėl visko mesti ir užsiimti paprasta ir aiškia aplinkosaugine veikla. Bet liminalinė tarpinė erdvė pernelyg saldi. Keliuosi į meno lauką. Tenka pripažinti, kad legitimiems literatūros, kino ir teatro kūrėjams ekocentrizmo emocingai raiškai suteiktos išskirtinės privilegijos. Pavyzdžiui, Nobelio premijos laureatei Olgai Tokarczuk romane „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020) galima malšinti iš ekocentrizmo kylantį neteisybės jausmą žudant medžiotojus, lapių fermos savininkus ir deginant bažnyčias. Yannos Ross ką tik pastatytame spektaklyje „Apmąstant Omarą“ (pagal Davido Fosterio Wallace’o kūrybą) omarų festivalis gretinamas su koncentracijos stovyklose vykdytomis žudynėmis. Tačiau elitinis, akademiškas šiuolaikinio meno laukas, kuriame veikia Nomeda ir Gediminas Urbonai, paradoksaliai šiuo atžvilgiu yra kur kas konservatyvesnis. Nors šis laukas atviras idėjoms ir naujasis materializmas gana seniai čia tapo mados reikalu, „vulgarūs“ afektiniai raiškos būdai šiuolaikinio meno ir mokslo instituciniame lygmenyje, regis, nėra vertinami teigiamai – jie čia tiesiog nepriimami. Taip prigaminama gausybė kūrinių, pasitelkiant naujojo materializmo srities raktinius žodžius, kuriamas amorfiškas estetizuotas paviršius, o kūrinių konceptualumas galbūt intelektualiai ir intriguoja institucijų darbuotojus, lyg ir kviečia diskutuoti, tačiau nesiekia realių pokyčių ir paklūsta „balto kubo“ elitistinei hierarchiškai antropocentristinei vaizduotei. Aš esu tarpdisciplininė nomadė ir tik piktdžiugiškai stebiu. Kai šiuolaikinio meno mentalitetas susitinka su neoliberalistine meno rinka, gimsta greenwashing parodos, kūriniai tyli, aštuonkojai raitosi pavadinime ir kviestinių svečių lėkštėse atidarymo vakarą. Svečiai tokie „kiti“ savo ryškiaspalviais apdarais, paputlintomis lūpomis, dirbtinėmis krūtimis, kad tarprūšinis bendravimas tarp jų ir juodai uniformuotų menininkų tampa parodos koncepcijos išpildymu.

Lietuvišku egzistenciniu skepsiu įkrautas mano protas ieško klaidų Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) Urbonų įkurdintoje „Dalinai užpelkintoje institucijoje“. Iš pirmo žvilgsnio tai konvencinė, normalizuota šiuolaikinio meno paroda. Nekelianti emocijų, varginanti daugiasluoksniškumu ir intelektinio žodinio diskurso klampumu. Kaip ir tikėtasi – raktiniai žodžiai iš naujojo materializmo diskurso. Aš beveik visada ieškau klaidų (nelogiškumų ir apsimetinėjimo), kad galėčiau nusivilti, ir paprastai jų surandu. Tik ne šiandien. Beieškodama jų tiesiog pavargstu. Pirmą dieną padarau tokią pačią išvadą, kokią padaro ir visi kiti parodos lankytojai, su kuriais kalbuosi: reikia sugrįžti dar kartą.

Parodą galima žiūrėti keliais būdais. Perlėkti, paspoksant į objektus ir neišsiduodant, kad nė velnio neaišku, ką norima pasakyti, tiesiog būti ir stebėti, kaip kiti lankytojai užmezga (arba ne) ryšį su eksponatais, arba labiau pasistengti – sekti nuorodomis, skaityti tekstus ir išsilukštenti žodžiais, vaizdais ir daiktais pasakojamas istorijas. Jos visos sklandžios, kaip geros knygos, žinoma, gali apžiūrinėti tik viršelius, nes perskaityti užtrunka, pritrūksta laiko ir jėgų – NDG didžiojoje salėje toks jausmas, kad nuolat trūksta oro, čia nėra langų ir tik vienas siauras įėjimas. Salė konkuruoja su kūriniais, nes jos pasakojama istorija įtaigesnė – labai emocionali, nesudėtinga ir neintelektuali. Kai per renginius ir atidarymus susirenka daug žmonių, palei įėjimą ima formuotis kamštukas. Tuomet aš įsivaizduoju, kad kyla gaisras ir prasideda panika. Šie kvailos vaizduotės žaidimai išugdė įprotį pirmiausia įvertinti kiekvienos naujai atidaromos parodos eksponatų degumą.

Grįžtu į kiemelį. Ten, kur instaliuota pelkė.

Čia prisimenu Tayloro pasakojimą apie vėžlį. Urbonai, kurių kūrybos pradžią galime sieti su aktyvistine naujųjų medijų judėjimo sąmone, jos neatsisako vardan to, kad būtų pakviesti į šaltą elitinę šiuolaikinio meno sceną. Karjeros pradžioje jie ir nelaukė, kada bus pakviesti, – sceną kūrė(si) patys ir labai dažnai toji scena buvo viešoji erdvė. Išvykę ir kurdami bei dirbdami universitetinėje aplinkoje Urbonai pelnė tarptautinį pripažinimą, tačiau, kaip matyti iš retrospektyvinės parodos NDG, jiems svarbus išliko Lietuvos kontekstas. Parodos ašimi pasirinkta lietuviška pelkė, konkreti vieta Dzūkijoje, netoli Marcinkonių esanti Meškos šikna, ant kurios semantikos, kaip ant smilgos žemuogės, suverti visi kiti kūriniai. Urbonai gerai perprato srities normą kalbėti racionaliai, tačiau deguonies pliūpsnis į smegenis man pašnibždėjo, kad jų požiūris į pelkę yra emociškai angažuotas – nors patyriminis dvasingumo aspektas saugiai maskuojamas mokslu, technologijomis ir latouriškomis racionalizacijomis, aprašymuose išsprūsta ir Jameso Lovelocko Gajos teorijos paminėjimas, o šią teoriją Tayloras parodo kaip galingą tamsiai žalio religingumo ideologiją.

Konstruoju sau pačiai racionalų kontekstą, tačiau jis Meškos šiknos simuliakrui NDG kiemelyje nėra būtinas. Urbonų pelkė nėra muliažas, ji tikra. Ji veikia. Stebiu, kad ne tik aš – kiekvienas parodos lankytojas, patekęs akistaton su betono struktūrose įkurdintu laukinės gamtos lopinėliu, išgyvena, nors ir mažytį, emocinį katarsį. Ši pelkė vizualiai tik truputį skiriasi nuo madingų miskantų klombos, bet semantika veikia. Užtenka žinoti, kad tai Meškos šikna, kuri kaip tik dabar dalinai užpelkėja instituciją ir šis procesas tampa performatyvia gyva istorija, vykstančiu pasakojimu, iš šalies stebima provokacija. Urbonų pelkė NDG kiemelyje, tam tikra prasme, tapati Brono Tayloro žanrą laužančiam pasakojimui apie užmegztą draugystę su vėžliu.

Tik dvigubos refleksijos aktą dabar turi atlikti ne pasakotojas, o institucija. Kūrinių aprašyme skelbiama, kad augalai po parodos bus perkelti atgal į pelkę, bet tai bullshit. Pelkė yra testas institucijai, ir tai užkoduota parodos pavadinime. Jei NDG nuspręs pelkę pasilikti ir ja rūpintis, Dalinai užpelkinta institucija taps aplinkodairinio sąmoningumo faktu, simbolizuojančiu siekį inicijuoti realius pokyčius savo vidinėje ekosistemoje ir galbūt siekti pokyčio už jos ribų. Jei Meškos šiknos čia nebeliks, Dalinai užpelkinta institucija taps institucinės kritikos kūriniu, ir žodžiai nereikš nieko daugiau, tik žodžius. Taip bendrakūrystės procese pelkėje įklampinamas institucijos intelektas.

Paroda veikė 2023 m. liepos 27 – rugsėjo 24 d.

*Taylor, B., 2021. Kinship through the senses, arts, and sciences. In: Van Horn, Gavin, Wall Kimmerer, Robin, Hausdoerffer, John, ed, Kinship: belonging in a world of relations, vol. 1, planet. Illinois: Center for Humans and Nature Press.

** Ekocentrizmas yra vertybinė sistema, kai laikomasi požiūrio, jog aplinkos objektai yra savotiški asmenys, ne ištekliai, o ekosistemos su visais jų gyventojais turi teisę būti ir vystytis savaip, nepriklausomai nuo to, ar tai suteikia tiesioginę materialinę naudą žmogui.