Bildukai

Reanimacijos patalpos sterilumas. Viename iš aparatų blyksintys dažniai vis dar užčiuopia gyvybės formą. Formą, kuri palaikoma įvairiais laidais, kameromis, mikroschemomis, veikiama html kodų, simuliacijų ir mitų. Formą, veikiamą nebūties žodyno. Fone dunksi įstatytos dirbtinės širdies dūžiai, pranašaujami pragiedruliai, bet mainais į ką?

Nacionalinėje dailės galerijoje pristatoma aštuntoji pradedančiųjų Lietuvos menininkų kūrybą skatinanti „JCDecaux premija“ paroda – „Mainais į amžius“. Per dvi patalpas bei jas jungiantį holą išsidėlioję specialiai šiam kasmetiniam parodų ciklui sukurti menininkų Joelio Aškinio, Tata Frenkel, Sandros Golubjevaitės, Urtės Janus, Mykolo Valantino, Miglės Vyčinaitės meno objektai. Viena iš erdvių mano įvardyta kaip reanimacijos patalpa, kitoje it operacinėje juvelyriniu, kuratoriniu skalpeliu perdengiami dabarties ir ateities archeologiniai artefaktai su kūriniais, esančiais Lietuvos neotradicionalizmo dailei skirtoje salėje. Parodos kuratorės Kotryna Markevičiūtė ir Ona Juciūtė ėmėsi naviguoti kurso kryptį tarp skirtybių, nesuderinamybių, nesusikalbėjimų link žmogiškojo pažeidžiamumo. Efemeriškas šilumos blyksnis čia pasirodo, čia dingsta, užleisdamas vietą dirbtinio pasaulio baugumui. Nežinios tarpus, kaip ir pasakose, užpildo praktinė magija ir tikėjimas.

Baltą liūdesį skaido oro gūsiai. Vyčinaitės kuriama videofikcija įtraukia į sūkurį, atsiduri menininkės vaizduotės centrifugoje. Jei gerai į ją įsisuksi – nepajusi, kad jos gale tavęs laukia Valantino bildukai, žvelgiantys iš plačiaformatės fotografijos gelmės. Išties labai gyvenimiška situacija: galva įsitraukusi į vienus reikalus, o štai kūnas gyvena atskirą gyvenimą. Tarp šių dviejų prasilenkiančių ir, deja, nesusitinkančių plokščių veriasi erdvės, kurias galbūt tyrinėdama Vyčinaitė ir pasitelkia orų prognozių metodiką. Menininkė studijuoja meteorologinių instrumentų atsiradimo istoriją ir tai, kaip priklausomai nuo laikmečio ir žmonijos požiūrio keitėsi šių technologijų panaudojimo būdai. Kaip rašoma anotacijoje, autorė pasitelkia kosmologines laiko ir erdvės sampratas bei subtilų ryšį tarp orų prognozavimo technologijų – nuo šiuolaikinės mašinerijos iki maginės praktikos. Žinoma, daug maloniau vizualizuoti kokį genties kritulių prišaukimo ar nutolinimo šokį nei kasdienę rutiną: pabudus ryte atsidaryti vieną iš viską žinančių ir tau pasakančių mobiliųjų programėlių. It kokiais sąmonės nušvitimo blyksniais videodarbe pasirodo simuliacijos – raudonos skruzdėlės, avys, karvė, vištos, triušis – meteorologijos stotyje. Taip ir kuriama tarp prigimtinio intuityvumo ir kontrolės bendrai išgyvenama, tačiau vis dar fantomiška patirtis. Kažkur kaupiasi mūsų nerimo debesys, o žemė prašosi atsako (atsakomybės).

Mainykim nerimą į atmintį. Atmintį, kuri suprogramuota mūsų pasąmonei patogiais algoritmais. Mykolas Valantinas kuria prasilenkiančių realybių pasakojimą, kuriam gyvybiškai reikalingas ryšys. Tam, kad legenda būtų rasta, pamatyta, o tada ir perkurta. Pasitelkdamas kūrybinius talismanus, du berniukus, suteikdamas jiems savo kūryboje mitologines (bildukų) galias, Mykolas leidžiasi į slėpiningą pasakojimą. Šis prasideda lyg ir tunelio fotografijoje, kurioje parodos lankytojas it krištolo rutulyje gali matyti ir paslapties vaizdinius. Tęsiasi per natūralias miško galūnes (šakas ir šaknis) tautodailininko Mečislovo Ežerskio velnių, žalčių galvomis drožinėtomis lazdomis į kitą tikrovę. Pagal sugalvotą seką paskutiniame darbe (etape) Valantinas grįžta pas savo įkvėpėjus, kurie videodarbe jau matomi po tam tikros transformacijos, žinantys ateitį. Videokūrinyje susipina skenuoti žmogiškieji tūriai, menininko fotografijos – su dirbtiniam intelektui pateiktais priešistorinių skulptūrų ir dirbinių vaizdais. Galutinis rezultatas – ateities herojumi arba ateities artefaktu tampa pats žmogus. Toks hipnotizuojantis dabarties užpildas ir atpildas vienu metu.

„Ir aš prisiminsiu kitus pasakojimus per tavo“, – šie kuratorių pokalbio nuotrupos žodžiai tampa atmosferiniu virpėjimu. Lyg tylus šnabždėjimas, neregimųjų kūnų smalsumas, paduodantis tą trūkstamą gyvybinį pulsą-dažnį į parodos aparatą. Tata Frenkel interaktyviame kūrinyje-instaliacijoje kviečia žmogų tapti radijo dažniu, iš esmės antena. Jausmas, kad erdvėje yra suteikta ir palikta tiek laiko, kiek jo reikia. Charakteringomis horizontaliomis ir švelniomis vertikaliomis linijomis aprengtoje skulptūrinėje Urtės Janus instaliacijoje susitinka dviejų šimtų milijonų metų senumo, priešistorinėse jūrose susiformavusi uolienos druska ir, kaip menininkė sako, potenciali ateities fosilija – aliuminis (gamtoje gryna forma nerandamas, žmogaus sukurtas metalas). Tarpusavyje šių medžiagų „užmezgamas ryšys“ sąveikauja ir teoriškai veikiamas druskos bei drėgmės aliuminis laikui bėgant turėtų sunykti.

„Bet, manau, būtų pats metas tokius bruožus susisteminti, siekiant parodą pateikti imersyviau. Ne todėl, kad dabar einam į 3D ar 5D kino sferą – mes tiesiog atsižvelgiam į tam tikrus bruožus“, – intelektualiai, tačiau ypač reflektyviai šaržuodamas meno lauko nuogirdas, nuotrupas, Joelis Aškinis pradeda savo performatyvų pasirodymą (kurį būtų labai sveika ir rekomenduotina pamatyti kiekvienam). „ realiuoju laiku rašo svetainę iš neformalios kalbos mišinio parodos erdvėje. Iš interneto kamerų gyvai fiksuojamų vaizdo įrašų yra automatiškai filtruojamas ir surenkamas tekstas, kuris tada yra transliuojamas į naršyklę. “-r-ašymas” čia aktyvuojamas dviem būdais – kai kameroms pavyksta užfiksuoti tekstą kaip HTML žymes, rašomas kodas, o kai to padaryti nepavyksta, rodomos (=rašomos) žodžių ir ženklų kompozicijos. Šis nestabilumas tarp dviejų rašymo būdų lemia performatyvią žiniatiklio gamybą = tarp kodo ir ne-kodo ir nepatogaus-kodo = tarp fizinio ir skaitmeninio srauto “lūžtanti””klystanti’’’’’’’’’vartotojams’’’’’’’’nedraugiška’’’’’’’ instaliacija yra pusiau interaktyvi, tačiau parodos lankytojų sąveika nėra būtina, kad ji veiktų, dirbtų, keistųsi, susikirstų. Rašymo rezultatas išlieka dinamiškas, nes web kameros (taigi ir vaizdo savybės) reaguoja į pačios parodos erdvės savybes, pavyzdžiui, šviesos kaitą.

“, – taip Sandros Golubjevaitės online/offline instaliacija mainais į literatūrinį aprašymą pristatytų pati save.

Nesuprantu, kurioje realybėje, kuriame ir kieno elektromagnetiniame, skaitmeniniame ar kosmologiniame lauke susitikome, koks iš tiesų tavo radijo dažnis, iš kur išlindo šie žalčiai, velniai – visa jų gausybė – ir kodėl dabar taip debesuota? Kaip iš pažiūros vėsiai skambioje aplinkoje sušilome? Valantino bendros kūrybos su tautodailininku Ežerskiu iniciatyva dalis drožinėtų lazdų kolekcijos buvo perkelta į Nacionalinę dailės galeriją iš jo įkurto Lazdų muziejaus Kelmėje. Greta jų kuratorės Markevičiūtė ir Juciūtė „apgyvendino“ penkis Adomo Galdiko tapybos darbus. Parodos tempas (architektas Povilas Marozas) suplanuotas saugiomis pauzėmis, kuriose susigeria garsas, ir švelniai persidengia skirtingais laikotarpiais, bet, matyt, ta pačia intencija kurti darbai. 

Ateities bildukai nebeatrodo tokie baugūs. Vis dėlto žadėtą amžinybę mainau į šios akimirkos trapumą.

Paroda veikia iki gruodžio 3 d.

(Nacionalinė dailės galerija, Konstitucijos pr. 22, Vilnius)

Joelio Aškinio performansas „Staccato ir laikant nugarą šypsena“ bus atliekamas lapkričio 21 d. 18 val., gruodžio 3 d. 15 val.