Procesai ir jų efektyvumas

Turbūt kiekvienas iš mūsų gali papasakoti unikalių ir nepakartojamų istorijų apie knygas... Kitaip ir būti negali, nes juk spausdintinio ar rankraštinio leidinio (nesvarbu, kokio tiražo) misija ir yra pasakoti, informuoti, skleisti žinias. Tad pačioje pradžioje trumpai papasakosiu kelias (vieną blogą, kitą geresnę – tokios juk būna ir knygos) istorijas apie savo knygines patirtis.

Skaityti mėgau nuo mažų dienų, dėl to net iki siaubingo storio stiklų esu susigadinęs akis. Gal kai kas yra pavadinęs ir „keturakiu“, kai kas – „knygų žiurke“, o aš, tuomet prisiskaitęs ideologizuoto (ir prisižiūrėjęs ekranizuoto) „Timūro ir jo būrio“, labai norėjau būti chuliganu (naivuolis – dabar žinau, kad tam didelių pastangų nereikia). Norėdamas įrodyti savo „kietumą“ vaikystės bičiulio ir tikro chuligano Roberto akyse, namie paėmiau kelias knygas ir paspyriau ant žemės, sakydamas, kad nekenčiu knygų. Iki šiol nesuprantu, kodėl surengiau tą kvailą spektaklį, tačiau buvau apstulbintas kitą dieną: draugas Robkė visa tai papasakojo mūsų pradinių klasių mokytojai. Už tai buvau viešai pasmerktas. Nuo tų laikų knygų nebespardau.

Geroji knyginė istorija banalesnė. Teko dirbti Kazio Varnelio namuose-muziejuje, pačiam menininkui ir aistringam bibliofilui dar gyvam esant. Matydavau, kaip knygotyrininkės dr. Almos Braziūnienės puikiai sutvarkytoje bibliotekoje lankydavosi pats jos savininkas. Kaip meiliai glostydavo knygų nugarėles, atsargiai vartydavo puslapius. Iš atminties cituoju ir vieną Varnelio dedikaciją: „Miela mano biblioteka, tokios knygos Tu dar neturėjai, tad sveikinu Tave.“ Tai buvo knyga apie Afrikos tradicines kultūras ir papročius.

Tad vėl pakartosiu, kad apie knygas mes galime pasakoti savo asmenines istorijas.

Būtent tai liudija Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose veikianti Knygos meno festivalio paroda „Ekonomiškai neefektyvus tiražas“ (kuratorė Aistė Kisarauskaitė, architektas Danas Aleksa). Čia esama keliolikos istorijų, bet prieš atpasakodamas bent kelias iš jų atkreipčiau dėmesį į ekspozicinę visumą kaip megapasakojimą ar savotišką biblioteką. Turbūt to ir nesiekta maskuoti, nes pačiame epicentre skirta vietos vienai gražiausių ir prasmingiausių žmogiškosios veiklos formų – skaitymui. Turiu omenyje Aleksos ir Kisarauskaitės sukonstruotą „Neskaitytų knygų lentynėlę“. Joje padėti leidiniai (nuo grožinės iki dailėtyrinės literatūros) kantriai laukia smalsios, akimirką sustabdyti galinčios akies. O aplinkui, tarsi atsargiai išpreparuoti lapai ar lankai, sukasi kitos istorijos – tai yra darbai. Ekspozicija taip pat kėlė aliuziją į milžinišką knygų lentyną, kurioje galima pasiklysti tarp frazių ir vaizdų.

Pasakysiu, kas man padarė didžiausią įspūdį (nors grupinėse, keliolika dalyvių subūrusiose parodose smegenys visuomet analizuoja kuratorės ir architekto bendrą darbą). Ir turbūt kitaip negali būti. Nes ir knygų rekomendacijos juk yra be galo šališkos.

Tauro Kensmino skardinė knyga (2016) yra pagaminta iš Vilniaus dailės akademijos Naujųjų rūmų ventiliacijos vamzdžių. Pats autorius apie ją pasakoja (beje, kiekvieną parodos objektą lydintys tekstiniai komentarai tikrai suteikia jam pridėtinių verčių): „Ventiliacijos vamzdžiai paprastai būna sukaupę nemažai informacijos – studentų ir dėstytojų iškvėptų garų kondensato lašeliai, aštri kritika ir ilgi profesorių monologai, skirti bizantišką žvilgsnį nutaisiusiam adresatui, abstraktūs filosofavimai bei pletkai ar betikslis bambėjimas, cigarečių dūmai išpučiami pasislėpus ar įžūliai ir atvirai, dūsavimai apie meno prasmę ar kad kas nemyli – visa tai nusėda ant cinkuotos skardos sienelių. Norėjosi tą informaciją išsaugoti.“

Analogiškai Dalia Truskaitė savo knygoje, pagamintoje iš stiklo (2015), turbūt fiksuoja neogeno periodo aktualijas, kai dabartiniame Anykščių rajone susiformavo kvarcinis smėlis, iš kurio ir gaminamas stiklas. O gal tiesiog į skaidrius puslapius „įdėjo“ šviesą ir ją tokiu būdu išsaugojo.

Panašus išsaugojimo motyvas pastebimas ir Arūnės Tornau „Mirusiose knygose“ (2022–2023). Prie šiukšlių konteinerių aptiktus foliantus menininkė apsiuvo švariu audiniu. Viena vertus, nebegalima sužinoti viduje esančio turinio (ne veltui šis darbas eksponuojamas netoli neskaitytų knygų lentynos), iš kitos pusės, tas apsiuvimas sukuria nekrokultą – kai kurioms tradicijoms būdingą mirusiųjų įsiuvimą, įvyniojimą į drobulę.

Man, kaip žmogui, dirbančiam VDA muziejuje, negalėjo neimponuoti Gintauto Trimako objektai, pagaminti iš šiame padalinyje naudoto muziejinių eksponatų popieriaus. Ant jo kruopščia kolegų ir kolegių ranka pieštuku surašytos metrikos (autorystė, pavadinimas, metai, technika, matmenys, net inventorinis numeris – tad bent jau galima įsivaizduoti, kas ten buvo supakuota) vėlgi liudija apie tiesiog reinkarnacinį daiktų tapsmą kitokiais. Žinoma, tik demiurgo dėka.

2010 m. Eglė Rakauskaitė vienoje Paryžiaus gatvėje rado dvidešimties metų senumo enciklopediją. 1775 puslapius menininkė chirurgiškai išpreparavo – aštriu skalpeliu išpjaudama kai kuriuos žodžius ir sąvokas. Išėjo savotiška komunikacinė dėlionė, pasunkinanti reikšmių paieškas. Kita vertus, preparacija atskleidžia ir popierinės spaudos nyksmą internetinių technologijų atžvilgiu (darbas neatsitiktinai pavadintas „GUTENBERGAS vs. GOOGLE“).

Rakauskaitės knygai ir tam, kas su ja buvo atlikta, strategiškai (bet ne konceptualiai) artimas galėtų būti Kęstučio Montvydo „Idiotas“ (2014). Fiodoro Dostojevskio romaną autorius „perrašė“ praleisdamas žodžius ir kitokius ženklus, palikdamas tik balsių ir skiriamuosius taškus. „Dvejų metų darbo rezultatas – apie 700 puslapių knyga, sužymėta šimtais tūkstančių taškų, kurių išsidėstymo tvarką padiktavo semantinė pašalinto romano, anotacijos ir duomenų teksto logika.“ Dabartinio karo ir kaimyninėse valstybėse kilusios propagandos (kurios instrumentais yra tapę net „aukso“ ar „sidabro“ amžių klasikai, jų kūryba) fone šis objektas regisi kaip niekada aktualus. Galop tarpai tarp taškų, beveik spengiantis tuščio popieriaus baltumas byloja ir apie vidinio cenzoriaus ar kolektyvinę cenzūrą.

Negalima sakyti, kad knygos menas ar dailininko knyga kaip žanras užima nišinę padėtį Lietuvos kultūroje. Iš karto galime prisiminti, kad dar nuo 1997 m. prof. Kęstutis Vasiliūnas organizuoja tarptautines dailininko knygos trienales, nuo 2008 m. prof. Aušra Lisauskienė kuruoja tarptautinį tęstinį projektą „Keliaujančios raidės“, skirtą tipografijos meno ir dizaino specifikai bei aktualijoms. Pavyzdžių rastume ir kur kas daugiau (pakaks kad ir Vilniaus knygų mugės, atliekančios ir šviečiamąją bei kultūrinę misiją). Tačiau kuo išskirtinis „Ekonomiškai neefektyvus tiražas“? Žinoma, kad ne „neefektyvumu“. Priešingai. Šioje vietoje suskamba sovietinės stagnacijos kalambūras, kad „ekonomika privalo būti ekonomiška“. Susilaikysiu nuo svarstymų, kiek tai aktualu menui ir knygai. Vienetinis daiktas, unikalus meno objektas yra paveikus (efektingas) – ypač kai jame akumuliuojama aktuali, autentiška informacija, kai jis veikia ir egzistuoja kaip įdomių, intriguojančių istorijų šaltinis.

Taip pat sakyčiau, kad ši paroda išsiskiria proceso (nuo knygų rinkimo iki jų skaitymo – tegul tai bus ir vis dar neperskaityti leidiniai, nuo pjaustinėjimų iki skutimų, nuo įrišinėjimų iki užsiuvinėjimų) svarba. Tegul kūriniai sustingę guli ant pjedestalų ir lentynų, kabo ant sienų bei erdvėje, tačiau jie pasakoja istorijas. Nes juk tam ir rašomos bei kuriamos knygos.

Paroda veikia iki lapkričio 12 d.

KKKC Parodų rūmai (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda)