Autorius: Helmutas Šabasevičius

Įvaizdžių nelaisvėje

Pristatydama vieną naujausių savo darbų – šokio spektaklį „Noriu maitinančios dienos iš tavo rankų“, kuris buvo parodytas „Menų spaustuvėje“ birželio 1 d. – choreografė Birutė Letukaitė užsiminė, kad jis atsirado paskatinus labdaros ir paramos fondui „Frida“. Todėl po spektaklio kilo minčių ne vien apie jo meninę kokybę bei socialinę reikšmę, bet ir apie kūrinio gimimo aplinkybes.

Rūpestingai planuoti kūriniai-projektai neretai nugrimzta į užmarštį, o dažnai išlieka tie, kurie sukurti ekspromtu, nesitikint jų ilgaamžiškumo. Niekas neužsakė Francisco Goyos „Karo negandų“, tačiau šis paties dailininko išjaustas grafinis ciklas, išraižytas krauju pasruvusiais menininko jausmais ir dienos šviesą išvydęs praėjus keliasdešimčiai metų po jo mirties, tapo ne tik Prancūzijos ir Ispanijos karinio konflikto, bet ir visų beprasmiškų buvusių ir būsiančių karo žiaurumų veidrodžiu.

Šokančios dainos

Prieš gerus keletą metų Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro planuose šmėkštelėjusi žinomo italų choreografo Mauro Bigonzetti pavardė – jau afišose. Balandžio 21 ir 22 d. įvyko jo sukurto šokio spektaklio „Piaf“ premjera.

Kūrinys, įkvėptas vienu iš Prancūzijos simbolių tapusios XX a. vidurio dainininkės Edith Piaf gyvenimo ir dainų, į Vilnių atkeliavo jau įvertintas Valstybinės operos Hanoveryje žiūrovų – čia spektaklis buvo pastatytas 2011 metais.

Bigonzetti kūryba Vilniuje šiek tiek pažįstama iš festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ – į 2014 m. Vilniaus festivalio programą buvo įtraukti jo trupės „Aterballetto“ spektakliai „Come un respiro“ pagal Georgo Friedricho Händelio ir „Rossini Cards“ pagal Gioachino Rossini muziką. Tarptautiniu mastu pripažinto šokio meistro kūrinių ir jų fragmentų įrašų nemaža youtube, tad spektaklis netapo staigmena, tačiau sujaudino nuoširdumu, muzikalumu, plastinės ir vaizdų kalbos estetika.

Nauji vaidmenys ir viešnia iš Varšuvos

Vienas naujausių Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklių – prieš metus pastatytas Ludwigo Minkaus baletas „Don Kichotas“ – žiūrovų stygiumi nesiskundžia. Ir paskutiniai šį sezoną kovo 30 ir 31 d. parodyti du spektakliai sutraukė minias žiūrovų: ir dėl pramoginės, nuotaikingos spektaklio stilistikos, kuria siekta parodyti XIX a. pabaigos Rusijos imperatoriškojo baleto spindesį, ir dėl naujų vardų, įrašytų šių spektaklių programose.

Rekonstruodamas senovinį garsiausio XIX a. II pusės choreografo Marijaus Petipa veikalą, rusų choreografas Vasilijus Medvedevas sukūrė spalvingą spektaklį, kuriame apstu prieš daugiau kaip šimtą metų šokio scenoje temperamentingų, stilizuotų tuomet ypač populiarių ispanų, čigonų šokių, virtuoziškų choreografinių triukų bei reginių, kuriems lakia fantazija pasižymintis Don Kichoto personažas itin tinka: prologe prieš jo akis netikėta iškyla pagalbos maldaujanti Dulsinėjos vizija, iš dūmų kamuolių išnyra šarvuotas riteris, su kuriuo pagrindinis herojus ryžtingai susikauna. Kiti jo priešininkai pasirodo antrame veiksme – vėjo malūnas, atgiję medžiai ir gigantiškas voras atgaivina natūralistinius XIX a. pabaigos baleto vaizdinius, kurie ano meto žiūrovus žavėjo scenos technikos stebuklais ir visai neatrodė vaikiškai naivūs.

Šokame klases

„ID:D&G“, „Dior in Moscow“ „B ir B dialogas“; „Meeting Meat“ – tai tik keli pastaraisiais metais sukurtų ar kuriamų šiuolaikinio šokio spektaklių pavadinimai, šifruojantys prasmes, besislepiantys po reikšmių kaukėmis, atskleidžiantys mūsų kūrėjų netenkinančią lietuvių šiuolaikinio šokio erdvę, siekį įsitvirtinti kosmopolitiniame šokio kontekste. Ne vienas šios srities menininkas papildomų kūrybinių impulsų ieškojo bendradarbiaudamas su kitais kūrėjais, į kūrybos procesą įtraukdamas ir šiuolaikinio šokio kritikus, – šie iškart atsidūrė interesų konflikto zonoje ir pastebimai nuskurdino šokio refleksijos diskursą. Gal todėl naujųjų šiuolaikinio šokio kūrinių autoriai priversti laukti, kol pradės (jei išvis pradės) formuotis jų pastangas ir rezultatus aprėpiantis diskusijų laukas.

 

Šiuolaikinio šokio aplinkoje gerai žinomas urbanistinio šokio teatras „Low Air“ ėmėsi interpretuoti argentiniečių rašytojo Julio Cortázaro kūrybą, ieškoti dar vieno rakto į magiškojo realizmo ir postmodernizmo epochoje atsiradusius kūrinius bei jų sąsajų su šiuolaikine kultūra. 2016 m. gruodžio 3 d. įvyko naujausio „Low Air“ spektaklio „Žaidimas baigtas“ premjera, antrą kartą jis rodytas gruodžio 27 d., tačiau platesnių komentarų kol kas nesulaukė.

Baleto fejerverkai

Klasikinis baletas, sukurtas pagal senųjų šokio spektaklių formules, leidžia reprezentaciniams operos ir baleto teatrams nesunkiai keistis baleto artistais ir žiūrovams kartkartėmis pasiūlyti vis kitokią vieno ar kito pagrindinio vaidmens interpretaciją.

 

Gruodžio 31 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo galima susipažinti su dviem ryškiais šių laikų Europos baleto solistais. Ludwigo Minkaus baleto „Don Kichotas“ pagrindinius vaidmenis atlikusių Milano operos teatro „La Scala“ primabalerinos Nicolettos Manni ir Anglijos nacionalinio baleto pagrindinio solisto kubiečio Osielio Gouneo pasirodymą galima sulyginti su žėrinčiais naujametiniais fejerverkais.

 

Šokėjus Vilniaus žiūrovai pažįsta iš 2015 metų pabaigoje vykusio Jurgitos Droninos surengto šventinio koncerto, – jie atliko Pas de deux iš „Don Kichoto“. Tad antrasis jų pasirodymas – galimybė sukurti visaverčius šio spektaklio vaidmenis, įsijungti į klasikinio šokio frazėmis pasakojamą istoriją.

Jubiliejai, debiutai, kelionės

Kasmet Lietuvos šokio panoramą nuosekliai sekti tampa vis sudėtingiau, nes šokio įvykių gausu ne tik Vilniuje, bet ir kituose didžiuosiuose miestuose – pirmiausia Kaune ir Klaipėdoje.

Prieš dvidešimt metų prasidėjęs profesionalaus Lietuvos šokio, iki tol tapatinto vien su baletu, įvairėjimas (1995-aisiais modernaus šokio kolektyvas „Aura“ tapo Kauno miesto teatru) ilgainiui išryškino dvi savarankiškas, viena su kita konkuruojančias dėl žiūrovų dėmesio ir finansavimo šokio kryptis – baletą ir šiuolaikinį šokį, tačiau abi jos per pastaruosius keliolika metų labai smarkiai pasikeitė ir savaip veikia viena kitą.

M.K. Čiurlionio menų mokykloje, kurioje nuo 1952 m. mokoma baleto, jau keletą metų taip pat galima mokytis ir šiuolaikinio šokio – pernai mokyklą baigė pirmieji šios specializacijos moksleiviai, o Monika Voišnytė, viena iš trijų pirmosios laidos absolventų, stengiasi integruotis į Lietuvos šokio erdvę ir dalyvavo šių metų pavasarį surengtame edukaciniame šokio projekte „Knygnešys“.

Pokalbiai su savimi

Lapkričio 27 d. „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje pristatytas tarpdalykinis spektaklis „B ir B dialogas“, kurį sukūrė choreografės Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė bei dramaturgė Sigita Ivaškaitė.

 

Tai dar vienas kūrinys, patvirtinantis besiplečiantį šokio menininkų akiratį, įgyvendinantis jų norą ne tik judėti, bet ir kalbėti, pasakoti, analizuoti savo tapatybę bei juos supantį pasaulį.

 

Spektaklis, kaip ir ne vienas šiuolaikinio šokio kūrinys, sukurtas pastaraisiais metais, savo mintis ir idėjas slepia po šifrais ir kaukėmis. B ir B – tai tikriausiai dvi blondinės, kurios primena Frederico Garcia Lorcos „Publikoje“ netikėtai į sceną pro užkulisius patenkančias žiūroves. Tik B ir B, lydimos kamerų, pirmiausiai veržiasi į žiūrovų salę, o radusios užrakintas duris liftu ir klaidžiais koridoriais atsiduria scenoje, o paskiau kurį laiką, įsitaisiusios tarp kitų, stebi savo pačių atvaizdus ekrane. Vienodi perukai, kostiumai (scenografė ir kostiumų dailininkė Laura Darbutaitė), infantilios pokalbių intonacijos – dar vienas skydas, už kurio dažnai slepiasi savo idėjomis ne iki galo užtikrinti menininkai, jei kas, linkę viską nuleisti juokais.

Auksas, sidabras, bronza

Spalio 28–30 d. Grase, Pietų Prancūzijoje, vykęs dvidešimt devintasis tarptautinis baleto konkursas „Jeune Ballet Méditerranéen“ (Jaunasis Viduržemio jūros regiono baletas) buvo dosnus jauniesiems Lietuvos baleto artistams. Konkursas vyko septyniose amžiaus grupėse ir duetinio šokio kategorijoje, jame dalyvavo 172 šokėjai nuo 7 iki 25 metų iš Prancūzijos, Belgijos, Japonijos, Nyderlandų, Kanados, Bulgarijos, Švedijos, Italijos, Norvegijos ir Lietuvos.

Aukščiausią – auksinį – konkurso apdovanojimą pelnė Eglės Špokaitės baleto mokyklos auklėtinė Milda Luckutė, dalyvavusi 11–12 metų šokėjų grupėje ir užtikrintai nurungusi kitus 46 dalyvius. Ji šoko visoms konkursantėms privalomą, klasikinio šokio pagrindu sukurtą variaciją, kurią pasiūlė konkurso rengėjai, taip pat savo pačios sukurtą ir šiek tiek Eglės Špokaitės redaguotą kompoziciją „Drugelis“ pagal Ludwigo van Beethoveno muziką. Šokėjos mokytojos – Eglė Špokaitė ir Beatričė Tomaševičienė, konkursui ją parengė Deimantė Karpušenkovienė.

Džuljeta lifte

Prieš Sergejaus Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“ premjerą, įvykusią Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre spalio 28 d., surengtoje tarptautinėje konferencijoje latvių muzikologas Mikus Čeže priminė, kad romantiškas Džuljetos balkono, po kuriuo dūsauja Romeo, vaizdinys tėra vėlesnių Williamo Shakespeareʼo tragedijos interpretatorių fantazijos vaisius.

Krzysztofo Pastoro balete balkono nėra – Džuljeta čia kyla aukštyn ir leidžiasi žemyn nelyg lifte, prigludusi prie veidrodinės sienos ir svajingai žvelgdama kažkur virš žiūrovų galvų. Šis lifto įspūdį sukuriantis režisūrinis sprendimas nėra svarbiausias šio spektaklio motyvas, bet tai vienas iš elementų, pabrėžiančių Shakespeareʼo parašytos ir Sergejaus Prokofjevo įgarsintos istorijos siekį ieškoti naujų kontaktų su nūdienos pasauliu.

Spektaklis apie vėles

Adolphe’o Adamo baletą „Žizel“, kuriame veikia vidurnaktį iš kapų prisikėlusios savo vestuvių atšokti nesuspėjusių merginų vėlės, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras paprastai taupo Vėlinių išvakarėms, o šį sezoną parodė gerokai anksčiau – spalio 13 dieną. Jame pirmą kartą Žizel vaidmenį šoko nauja LNOBT solistė ukrainietė Olesia Šaitanova, šiam sezonui pasirašiusi sutartį su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru.

 

Baletas „Žizel“ jau gali būti įrašytas į Lietuvos rekordų knygą – Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui 2010 m. nusprendus nebevaidinti „Žaldokynės“, jis tapo seniausiu Lietuvoje vis dar vaidinamu spektakliu, jo premjera įvyko 1985 m. birželį.

„Žizel“ – romantizmo epochos kūrinys par excellence, prie jo prisidėjo rašytojas, poetas, dramaturgas, kritikas Théophileʼis Gautier, choreografai Jeanas Coralli ir Julesʼis Perrot, pagrindinio vaidmens atlikėja italė Carlotta Grisi.

PUSLAPIS
6

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Kanų užrašai (V): FIN

Dešimta diena

 

Po filmų „Galva į sieną“ ir „Rojaus pakrašty“ turkų kilmės vokiečių režisierius Fatih Akinas tarsi prarado formą, todėl Kanų kvietimas į konkursinę programą privertė suklusti. Naujas filmas „Iš niekur“ („Aus dem Nichts“) pasakoja apie Katją (Diane Kruger), kuri po teroristinio išpuolio praranda vyrą ir šešiametį sūnų. Sužinojusi, kad bombą šalia kurdų kilmės vyro biuro padėjo neonaciai, moteris imasi keršto (neatsitiktinai ant jos kūno ištatuiruotas samurajus).

Kanų užrašai (IV)

Septinta diena

 

Kanai reikalauja staigios nuomonės. Jos prireikia ne tik rašant iškart po peržiūrų, bet ir bendraujant. Tavęs tikrai paklaus, ar patiko naujas Y. Lanthimoso darbas, kaip vertini A. Zviagincevą, ar matei M. Haneke ir kam atiduotum šakelę, jei apdovanojimai būtų jau rytoj. Po kelių įtemptų festivalio dienų pradedi atsakinėti kuo trumpiau: man patiko, visai nieko, tikėjausi daugiau. Šie apibūdinimai, aišku, nepasako nieko, bet puikiai nuo tavęs atbaido festivalio snobus.

 

Pakeliui į Ozo kino salę

Pro Kalvarijų ir Ozo gatvių sankryžą kasdien pravažiuoja tūkstančiai mašinų, ir galbūt tik nedaugelis jose sėdinčių žmonių žino, kad čia pat esančiame pastate jau daugelį metų įsikūrusi legendinė Ozo kino salė. Valdemaras Isoda čia dirba jau beveik penkiasdešimt metų ir besilankantiems tapo neatsiejamu kino salės simboliu. Žiūrovus Valdemaras pasitinka saldainiais, o išlydi vildamasis, kad jie dar sugrįš. Įdomu, ar daugeliui jis įkvėpė meilę kinui? Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas debiutinis Rimanto Oičenkos filmas, fiksuojantis įprastą Valdemaro dieną nuo ryto iki darbo pabaigos.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”