Šokis
Adolphe’o Adamo baletą „Žizel“ pagrindinėje Berlyno operos ir baleto scenoje 2000 m. pastatė prancūzų baleto solistas ir choreografas Patrice’as Bartas (g. 1945). Jo ir partnerės Francescos Zumbo šokiu gėrėjosi ir Vilniaus žiūrovai – 1971 m. gegužės 11 ir 12 d. dar senajame Operos ir baleto teatre jie šoko pagrindinius vaidmenis baletuose „Žizel“ ir „Gulbių ežeras“ (šiame spektaklyje Zumbo nustebino dvigubais fouetté). Barto „Žizel“ redakcija (spektaklį teko pamatyti kovo 16 d.) integruoja nemažą dalį šio romantinio baleto šedevro paveldo epizodų, tačiau kai kuriose scenose akivaizdus ir paties baletmeisterio indėlis į spektaklio apie meilę, išdavystę ir atleidimą koncepciją. „Žizel“ scenografiją ir kostiumus sukūrė anglų dailininkas Peteris Farmeris, kurio scenovaizdžius matėme 2009 m. „Silfidės“ pastatyme Vilniuje. „Žizel“ pasitinka žiūrovus šiltais rudeniškais tonais, iškart nuteikiančiais melancholiškai.
Bartas siekė suteikti spektakliui kiek įmanoma daugiau gyvybės, todėl į sceną besirenkantys valstiečiai turi ne tik vaidybinių, bet ir choreografinių užduočių – pora paskui porą kartoja grakščias pakėlimo kombinacijas. Daug dėmesio skirta mizanscenoms, gestų kalbai – sujaudina Žizel motinos Bertos (Weronika Frodyma) pasakojimas apie vėles: raiškūs artistės gestai perteikia muzikinėse frazėse skambančią grėsmę. Gana gausi Kuršo hercogo svita taip pat prideda mizanscenoms įvairovės ir tapybiškumo. Įdomiai redaguotas valstiečių Pas de deux (pirmą kartą šį epizodą šoko Marina Duarte ir Giovanni Princic), kuriame aktyviai dalyvauja šešios Žizel draugės. Žizel variaciją seka Alberto solo – tokio sprendimo iki šiol dar neteko matyti, tačiau elegantiškų šuolių kombinacijos ir sukiniai leidžia ir per choreografiją atskleisti lengvabūdiškai meile žaidžiančio jaunuolio charakterį. Pirmą veiksmą užbaigė tableau vivant, kelioms akimirkoms sustingdęs jo kulminaciją – Žizel mirties epizodą; gaila, kad šis įdomus ir XIX a. antrosios pusės teatro kultūrą menantis sprendimas pamažu dingsta iš teatro scenų, ne išimtis ir naujasis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto „Žizel“ pastatymas.
Antro veiksmo pradžioje buvo įdomu scenoje matyti originaliajame Théophile’io Gautier librete minimus prie kapinių šalia tvenkinio laimikio tykančius medžiotojus, kurie mėgina išblaškyti gedintį Ilarijoną, – ši mizanscena kadaise buvo ir Vytauto Grivicko „Žizel“ redakcijoje. Medžiotojus išgąsdina vėlės – iš teatrinio rūko į viršų ant virvučių šaunantys balti šydai; šis senovinis triukas daugumą žiūrovų priverčia šyptelėti (beje, žiūrovai apskritai aktyviai reaguoja į veiksmą: juos pralinksmina ir būrimo iš ramunės žiedo scena, kai Albertas nudreskia vieną žiedlapį ir suklastoja pranašystę; taip pat jiems patinka, kai motinos namo genama Žizel vis randa būdų sugrįžti pas Albertą). Antrame veiksme atkreipė dėmesį įvairūs vėlių sugrupavimai, artimesni „Silfidės“ choreografiniams brėžiniams.
Spektaklio dramaturginiai akcentai atskleisti įtikinamai ir kuria jaudinančią senovinę romantinę nuotaiką, kurią spinduliuoja ir artistų sukurti vaidmenys. Žizel pirmą kartą šokusi Haruka Sassa sukūrė įtikinamą, šio vaidmens interpretavimo tradicijas atitinkančią heroję, šoko tiksliai, sklandžiai ir jausmingai. Albertas-Davidas Motta Soaresas pirmame veiksme nuolat meilikavo Žizel, vis stengdamasis pakštelėti jai į kaklą ar petį, o antrajame pasinėrė į širdgėlos gelmes; labai gerą įspūdį padarė jo šokio technika ir lengvumas. Šis Brazilijoje gimęs šokėjas buvo Didžiojo teatro Maskvoje solistas, tačiau Rusijai užpuolus Ukrainą išskrido pirmu pasitaikiusiu lėktuvu ir nuo 2022 m. kuria Berlyne.
Ilarijoną pirmą kartą šoko Kanadoje gimęs Cohenas Aitchisonas-Dugasas. Jis raiškiai perteikė savo herojaus dramą: iš meilės Žizel ir pasitelkęs detektyvinius gebėjimus (sugretinęs Kuršo hercogo rago ir Alberto ginklo herbus suprato, kokia jo kilmė), mėgino apsaugoti Žizel, jai mirus puolė į desperatišką neviltį, o antrame veiksme pats buvo negyvai užšokdintas vėlių. Įtaigų nepermaldaujamos vėlių valdovės Mirtos įvaizdį sukūrė Vera Segova – ypač efektinga buvo priešpaskutinė jos variacija.
Teatro fojė greta spektaklio programų ir kitų leidinių buvo galima įsigyti ir puantų su garsių šio teatro balerinų autografais. Vyriška avalyne nebuvo prekiaujama.
