Šokio dienoraščiai

Labai gaila, kad kovo 14 d. vakarą neteko būti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT), kur prieš spektaklį buvo pagerbtas Lietuvos choreografas Vytautas Brazdylis – jam suteiktas LNOBT garbės solisto emerito vardas. Nuoširdžiausi sveikinimai menininkui ir pedagogui, tolygiai dėmesio skyrusiam ir tebeskiriančiam tiek baleto paveldui, tiek naujiems ieškojimams! Tačiau kelionė į Dresdeną buvo suplanuota gerokai anksčiau. Didingame architekto Gottfriedo Semperio operos rūme, kuris beveik visiškai supleškėjo per Dresdeną nusiaubusį bombardavimą 1945 m. vasarį ir po atstatymo buvo atidarytas 1985-ųjų vasario 13 d. (tad kitais metais bus minimas teatro atstatymo 40-metis), kovo 14 d. vykusioje spaudos konferencijoje pristatytas 2024 / 2025 metų sezonas. Jį apžvelgė naujoji teatro meno vadovė Nora Schmid, aštuonerius metus vadovavusi Graco operai, kurį laiką dirbusi Semperoper kaip vyriausioji dramaturgė.

Naujojo sezono šūkis – „Stell dir vor...“ („Įsivaizduok...“). Šalia dešimties operų premjerų numatyti keturi baleto spektakliai, apie kuriuos trumpai papasakojo baleto trupės meno vadovo pareigas eisiantis Šveicarijos bei Kanados choreografas ir dizaineris Kinsunas Chanas. Jis kartu su Martinu Zimmermannu statys spektaklį „Nuostabus pasaulis“ pagal Danielio Steffeno ir Hanso-Peterio Pfammatterio muziką (premjera 2022 m. įvyko Sankt Galeno teatre, spektaklis bus rodomas Mažojoje salėje). Sąraše – ir baletas „Nižinskis“, kurį dar 2000 m. Hamburgo balete pastatė jo vadovas choreografas Johnas Neumeieris, taip pat dviejų dalių baleto vakaras „Vice Versa“ iš choreografo Sidi Larbi Cherkaoui kūrinio „Noetik“ bei specialiai Dresdeno trupei statomo naujo Imre’s ir Marne’s van Opstalų spektaklio „Premjera“. Trijų dalių baleto vakaras „Tag Team“ bus skirtas baleto trupės įsteigimo Dresdeno operoje dviejų šimtų metų jubiliejui, kuris bus minimas 2025-ųjų balandį. Šį vakarą kurs choreografai Francesca Frassinelli, Julianas Nicosia ir Giovanni Insaudo. Baleto šventę užbaigs koncertas „Dresdance 2025“, kuriame pasirodys visos Dresdeno baleto trupės, bei šokio vakaras „200x200“, kuriame dalyvaus Gret Paluccos šokio universiteto studentai.

Vakare parodytas Piotro Čaikovskio baletas „Miegančioji gražuolė“ – repertuaro senbuvis: dar 2007 m. jį pastatė tuometis Semperoper baleto trupės vadovas, Kanadoje 1969 m. gimęs baleto solistas ir baletmeisteris Aaronas S. Watkinas, o atnaujino dabartinis baleto vadovas, Brazilijoje gimęs šokėjas Marcelo Gomesas (g. 1979). Pagal vasario mėnesio planus šį vakarą Alyvų fėjos vaidmenį turėjo šokti Milda Luckutė, Eglės Špokaitės baleto mokyklos, M.K. Čiurlionio nacionalinės menų mokyklos ir Anglijos karališkosios baleto mokyklos auklėtinė, Dresdene pradėjusi dirbti pernai, tačiau susiklosčius tam tikroms aplinkybėms debiutas buvo paakstintas ir įvyko kovo 10 dieną. Bet šio vakaro programėlėje Luckutės pavardė įrašyta tarp antro veiksmo vizijos paveikslo šokėjų. Netikėta buvo programėlėje išvysti dar vienos lietuvės Kornelijos Aleksaitės pavardę – ši Paluccos šokio universiteto studentė šoko pirmo veiksmo kordebalete.

Semperoper „Miegančioji gražuolė“ – akademinio baleto versija su baleto veiksmo vietas iliustruojančiomis dekoracijomis bei puošniais kostiumais, tačiau greta kanoninių Mariaus Petipa sukurtų epizodų galima nesunkiai pastebėti ir redakcinių niuansų tiek baleto dramaturgijoje, tiek choreografijoje. Keturios prologo fėjos vietoj penkių, Karabos vaidmuo skirtas artistei, o ne artistui, kaip buvo pastaruosiuose dviejuose LNOBT „Miegančiosios gražuolės“ pastatymuose. Fėjos Karabos linija brėžiama įdomiai – ji ne tik užkeikia princesę Aurorą, bet ir trukdo Florimundui (Lietuvoje žinomam kaip Dezirė) jos ieškoti (įtaigi, išraiškinga Raquel Martinez vaidyba). Įsiminė tikslūs, lengvai skaitomi Alyvų fėjos (Zarina Stahnke) gestai raminant susikrimtusius karalių ir karalienę, kad jų dukra tik užmigo ir bus pažadinta bučinio.

Florimundui pasirodanti Auroros vizija dėl niuansuoto apšvietimo ir sceninių efektų perteikė melancholiško ilgesio kupiną nuotaiką, aiškiai girdimą šios scenos muzikoje, juo labiau kad kordebaleto šokėjos ilgais palaidais plaukais ir plazdenančiomis tunikomis priminė miško prieblandoje klajojančias dvasias ar undines. Abejonių sukėlė muzikos montažas, kai iškart po burtus atšaukiančio bučinio pasigirdo liūdesio persmelkta muzikinio antrakto melodija, kuri paprastai skamba prieš šį epizodą ir perteikia užburtą karalystę apėmusią melancholiją. Dabar skambant svajingiems garsams vyko per daug veiksmo – Auroros pabudimas, Karaliaus, Karalienės bei sargybinių išėjimas, ir tai subuitino muzikos skleidžiamus apibendrintus jausmus.

Į paskutiniame veiksme vykstančias Auroros ir Florimundo vestuves nebuvo pakviesti tradiciniai Charles’io Perrault pasakų veikėjai – Raudonkepuraitė ir Vilkas, Batuotas katinas ir Baltoji katytė, Milžinas ir septyni nykštukai. Sidabro, Aukso, Safyro ir Brilianto fėjas pakeitė Rubino, Smaragdo, Safyro fėjos su partneriais (pastarųjų dviejų duetui savo muziką „paskolino“ prologe nedalyvavusi Energijos fėja). Princesė Florina šiame variante yra princo Florimundo sesuo; atnaujindamas spektaklį, Gomesas atsisakė Watkinso sumanymo vietoj Princesės Florinos ir Mėlynojo paukščio Pas de deux pastatyti Princesės Florinos ir dviejų Mėlynųjų paukščių Pas de trois (tačiau išlikę šio varianto įrašai atrodo gana įdomiai).

Auroros ir Florimundo vaidmenis pirmą kartą atliko Susana Santoro ir Rodrigo Pinto – jie šoko tvirtai, tiksliai, taip pat perteikė svarbiausius savo herojų charakterio bruožus: vizijos scenoje užsimezgusį trapų ryšį sutvirtino ryškiame paskutinio veiksmo Pas de deux. Atsisakius Alyvų fėjos variacijos paskutiniame veiksme, šiek tiek sumenko šio personažo reikšmė, tačiau spektaklis baigėsi tradicine šventiška gaida. Įpratus prie gerokai konservatyvesnių klasikinio baleto interpretacijų, buvo įdomu jausti choreografo pasitikėjimą savimi, nebijojimą keisti kanoninio choreografinio teksto, suteikiant jam daugiau individualių bruožų.