Choreografai Alfredas Kondratavičius ir Egidijus Domeika
Baleto solistas, pedagogas, baletmeisteris Vytautas Brazdylis – tikrai ne pirmas ir ne paskutinis iš tų choreografų, kuriuos vadinu romantikais, mohikanais, tikėjusiais ir tebetikinčiais grožio bei deivės Terpsichorės jėga. Jų ne tiek daug ir liko (jei tik liko!), nors viltis gyva. Vienas tų išlikusių – Alfredas Kondratavičius, Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ šokėjas, Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis baletmeisteris, neseniai atšventęs garbingą jubiliejų. Gaila, bet šis taktiškas, santūrus choreografas nepelnytai primirštas klasikinio baleto išpažintojų bendruomenėje. O juk jis – vienas pirmųjų Lietuvos choreografų (po Genovaitės Sabaliauskaitės 1962 m. pastatyto Piotro Čaikovskio baleto „Frančeska da Rimini“), atsisakiusių libreto, „realistinio“ teksto pateikimo ne tik žiūrovams, bet ir atlikėjams.
Apie choreografą Vytautą Brazdylį
Gal ir natūralu, kad vis agresyviau klasikinio šokio pasaulyje svariausias pozicijas užima naujoji choreografų karta, savo kūrybą grindžianti proceso tempu, lakoniškumu tiek choreografijoje, tiek ir scenografijoje, agresyviu vulgarumu, balansuojant ties riba, kartais net ir peržengiant raudonas linijas. Ir visa tai vyksta nepriklausomai nuo pastangų išsaugoti į sąmonę įsigėrusius etalonus. Neabejoju, jog ne vienas naujojo klasikinio šokio atstovas pateiks gausybę įrodymų, kad visa, kas dabar kuriama, jo supratimu, yra didžiausia teigiamybė, garantuojanti modernaus šokio su klasikos inkliuzais ilgaamžiškumą.
Baletas „Pradžioje nebuvo nieko“
Ar kada svarstėte, nuo ko viskas prasideda? Nesvarbu kas: mūsų gyvenimas, rytas arba naktis, lietus arba kaitra. Ar dažnai pagalvojate, nuo ko prasidėjo Žemė, kokias „kalvarijas“ jai teko nueiti? Ar dažnai prisimename, kad esame homo sapiens? Į šiuos ir panašius klausimus bando atsakyti, tiksliau, bando juos priminti, naujausias Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro veiklos rezultatas – Antano Jasenkos baletas „Pradžioje nebuvo nieko“.
Choreografas Elegijus Bukaitis
Yra tokia patarlė, kad mažas akmuo didelį vežimą verčia, bet ar realiame gyvenime pasitaiko panaši situacija? Taip, nors ir retai. Ypač Terpsichorės valdose. Tad mintimis grįžkime į 1959 m. vasarą. Operos ir baleto teatro scenoje žiūrovai ir teatro bendruomenė susipažįsta su Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) Agripinos Vaganovos baleto mokyklos absolventais, nuo naujojo sezono pradžios įsiliesiančiais į teatro baleto trupę.
Apie Lietuvos baletmeisterius
Jau prisiminėme pirmuosius mūsų baletmeisterius Bronių Kelbauską ir Vytautą Grivicką, ištisus dešimtmečius ne tik formavusius baleto repertuarą, ugdžiusius kolektyvą pagal savo suvokimą ir galimybes (ne tik savo!), bet ir nuosekliai vykdžiusius tas užduotis, kurias sau kėlė. Ar visos jos buvo priimtinos? Ne visiems ir ne visada. Kad ir kaip būtų keista, šie mūsų baleto pradininkai tarsi atstovavo dviem kultūrinio pasaulio pusėms. Vienas buvo linkęs rinktis Vakaruose tada klestėjusią choreografijos kryptį, kitas, buvęs pirmojo mokinys, laikui bėgant tapo vadinamojo draminio baleto Lietuvos scenose puoselėtoju.
Lietuvos baleto vadovai choreografai
Su kuo lyginti valstybinių teatrų vyriausiuosius choreografus-baletmeisterius? Gal jie tikrai tarsi titanai, ant pečių laikantys Terpsichorės pasaulį? O gal sizifai, vis bandantys į karjeros kalno viršūnę užridenti akmenį – savo rankomis sukurtą choreografijos šedevrą? Galime tik spėlioti, tačiau manau, kad kiekvienas titanas, jei jis Atlantas, turi savo Heraklį, o tapęs Sizifu turi ir savo akmenį. Skirtumas tik tas, kad antikiniai herakliai su malonumu atsisako savo naštos, o šiuolaikiniai sizifai į kalną ridena savo akmenį.
Baleto skyriaus Gala koncertas
Ar radikalus mokymosi programos tobulinimas ir skubotas įvedimas pateisina galimas spragas, atsirasiančias įsisavinant dalyką? Toks skubotumas dažniausiai duoda tik neigiamus rezultatus. Pagrįstai Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius nerimauja dėl savo (ir ne tik) auklėtinių: „Skaudu, kad mokiniai taps neparuošto ir iš esmės neįsisąmoninto eksperimento aukomis.“
Apie Lietuvos choreografiją
Jau rašiau, kad klasikinio baleto pasaulyje moterys po truputį užkariauja, o vyrai (taip pat po truputį) užleidžia savo turėtas pozicijas. Taip teigti leidžia statistiniai skaičiavimai, gal ir ne tokie tikslūs, kaip norėtųsi, bet iškalbingi. Vos ne per šimtmečio etapą Lietuvos baletui vadovavo arba repertuarą formavo daugiau nei penkiasdešimt vyrų ir dvidešimt moterų. Pastarųjų įtaka per tą laikotarpį buvo minimali. Ir vis dėlto kas inspiravo tuos pokyčius, nors ir lėtus? Tad persikelkime į XX amžiaus pradžią.
Apie Lietuvos choreografes
Taip, ir net labai. Ypač vyrams. Juk vis dažniau nuo seno jiems priklausiusios veiklos sritys užimamos suaktyvėjusių moterų. Tų, kurių nebetenkina buvęs toks populiarus, šiandien nebereikalingas postulatas „vaikas, virtuvė, bažnyčia“. Pirmiausia moterims buvo „užleistos“ pavienės sritys – švietimas, socialinė rūpyba, vėliau ir politika. Tik šokis kažkodėl nuo senovės buvo laikomas moterų teritorija, o vyrams teko lyg ir aptarnaujančio personalo likimas. Šokančių moterų partneriai turėjo tenkintis tuo, ką jiems skyrė šokio spektaklių kūrėjai – choreografai baletmeisteriai. Ir tai vyrus tenkino, juk jų paslaugų scenoje reikėjo tada, kai balerinoms buvo būtina atsikvėpti po variacijos, arba perkelti partnerei iš taško A į tašką B.
Apie Lili Navickytę‑Ramanauskienę
Vasario 5-ąją savo 90-ies metų jubiliejų būtų atšventusi ilgametė M.K. Čiurlionio menų mokyklos Choreografijos (dabar Baleto) skyriaus vadovė Lili Navickytė‑Ramanauskienė, pirmoji klasikinio šokio pedagogė, įgijusi aukštąjį išsilavinimą (1963 m. baigė A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje). Pradėjusi vadovauti Choreografijos skyriui, nuo pirmų žingsnių ji bene svarbiausia savo misija laikė klasikinio šokio mokiniams sudaryti sąlygas ne tik įgyti reikiamą pasirengimą, bet ir išmokti juo naudotis. O tam reikėjo ir bendraminčių, gebančių disponuoti ne vien žodiniu palikimu (mane taip mokė mano mokytojai, o tuos mokytojus mokė jų mokytojai ir t.t.).