Įsijautus į vaidmenį, galima išlikti savimi

Andrea Canei – italų kilmės baleto šokėjas, Europos baleto mokyklos Amsterdame absolventas, prieš trejus metus prisijungęs prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) trupės. 2023 m. sukūrė pagrindinius vaidmenis baletuose „Čipolinas“, „Arlekino milijonai“ (2023) ir „Pradžioje nebuvo nieko“(choreografė Živilė Baikštytė, 2023).

Kokia buvo jūsų šokėjo karjeros pradžia?

Mano, kaip šokėjo, kelio pradžia buvo įdomi. Maždaug septynerių metų pradėjau mokytis baleto, bet po mėnesio mečiau. Tuo metu mano baleto įsivaizdavimas buvo įkvėptas televizijos ir spektaklių, tačiau ėmėme mokytis nuo pagrindų, mažų žingsnelių ir pozicijų, o tai vaikui nebūtinai gali pasirodyti įdomu. Maniau, kad iškart pradėsime nuo šuolių ir sukinių.

Mamą nustebino mano troškimas tapti baleto šokėju. Toks mažo berniuko sprendimas nėra kasdienis, nes populiariojoje kultūroje įprasta matyti balerinas. Vaikystėje baletą pamėgau dėl nuostabios muzikos: žiūrėjau filmus, mačiau spektaklius, kuriuose ji buvo atliekama. Noras pasirinkti baletą atėjo iš širdies gilumos ir aistros. Tokios klasikinės istorijos kaip „Žizel“, „Romeo ir Džuljeta“ išlieka aktualios iki šiol, kaip ir jausmas, apimantis po spektaklio, yra bendras ir daugelio išgyvenamas.

Devynerių metų grįžau mokytis baleto ir tai atvedė mane čia, kur esu dabar. Kai įvairiose šokio mokyklose mokiausi ne tik baleto, bet ir šiuolaikinio, charakterinio šokio pagrindų, aiškiai žinojau, kur link suks mano karjera. Kartą bendraklasio paklausiau apie jo planus, o jis atsakė studijuosiantis mediciną. Tai mane nustebino, nes visad jaučiau, kad jeigu šoku, būsiu šokėjas.

Priėmimas į LNOBT trupę sukėlė neapsakomas emocijas – atrodė, kad visas sunkus darbas, ilgi metai praktikos ir sudėta širdis atsipirko.

Kokie pavyzdžiai jus motyvavo?

Kadangi esu kilęs iš Italijos, įvardinčiau Roberto Bolle – vieną garsiausių italų baleto šokėjų, žinomą visame pasaulyje ir sugebantį atlikti kartais nesuvokiamus dalykus.

Pernai debiutavote vaikiškame balete „Čipolinas“, kuriame sukūrėte Vyšniuko vaidmenį. Kaip vertinate darbą šiame spektaklyje?

Tai vienas mylimiausių mano baletų, visada mėgau ir jį žiūrėti, ir jame šokti. Vaikams labai linksma, taip pat ir šokėjams. Šokdamas mažiesiems skirtame balete žinai, kad turėsi hiperbolizuoti ir viską pateikti kiek kitaip. Pačios publikos energija taip pat kitokia: nors spektaklis buvo rodomas ryte, nusileidus užuolaidai dar kurį laiką girdėdavosi aplodismentai.

Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę sukurti šį vaidmenį. „Čipolino“ muzika – itin žavi, nors ir paprasta, skirta vaikams. Patį pirmą kartą jaudinausi, nes prieš tai nebuvau atlikęs didelio vaidmens. Šiame spektaklyje turiu įkūnyti veikėją su sava istorija, ir nors kūrinys skirtas vaikams, šokio kompozicijos gana sudėtingos, o per visą veiksmą šokėjai beveik nė akimirkai nepalieka scenos.

Kadangi tai nebuvo premjerinis spektaklis, į vaidmenį turėjau „įšokti“. Įprastai turime generalinę repeticiją, per kurią galime išmėginti jėgas dar prieš susirenkant publikai. Šįkart teko pasirodyti be generalinės repeticijos, tai sukėlė daugiau jaudulio, klausiant savęs, kaip viskas bus, ar viskas pavyks.

Kaip šis vaidmuo pakeitė jūsų profesinį kelią?

Jis leido patobulėti. Jaučiu didelį baleto vadovo palaikymą ir esu labai dėkingas, kad patikėjo manimi, jog galiu sukurti šį vaidmenį.

Sukūrėte Arlekino vaidmenį balete „Arlekino milijonai“. Kaip sekėsi?

Nenoriu, kad nuskambėtų dramatiškai, bet šis vaidmuo mane pakeitė. Po jo jaučiuosi kitoks. Esu labai emocionalus žmogus, o šioje profesijoje tai ne visada gerai. Būnant šokėju dažnai reikia atsiriboti nuo to, kas vyksta užkulisiuose, ar nuo to, kokia auditorija per spektaklį tave stebi. Lieka tik ramiai įkvėpti ir atlikti savo vaidmenį. Tačiau man tai buvo itin sudėtinga, išgyvenau, ar viską darau pakankamai gerai, ar pasirodau taip pat užtikrintai, kaip mano partnerė. Su viskuo susitvarkyti man buvo tikras išbandymas.

Itin didelį palaikymą jaučiau iš savo mokytojo ir repetitoriaus Stefano Palmigiano, dirbančio LNOBT, ir scenos partnerės Julijos Stankevičiūtės. Per visą procesą ir vykstant spektakliui mane motyvavo ir neleido pasiduoti visa trupė bei draugai.

Kai sužinojau, kad gavau šį vaidmenį, labai apsidžiaugiau, tačiau kartu ir jaudinausi. Šis vaidmuo yra tikras maratonas scenoje. Paskutiniame veiksme, kai turi mažiausiai likusios energijos, reikia atlikti itin sudėtingas variacijas. Viskas vyksta nesuvokiamai greitai, nuolat bėgioji, darai šuolius ir esi įsijautęs į vaidmenį, nebūna nė akimirkos, kai galėtum atsikvėpti. Visą laiką reikia nepaleisti vaidmens. Kaip šokėjui, kuris anksčiau neturėjo tokio didelio vaidmens, psichologiškai atlaikyti du veiksmus buvo labai sunku. Tačiau tai didžiulė ir nuostabi patirtis. Iš šio spektaklio turėjau daug ko pasisemti ne tik kaip šokėjas, bet ir kaip žmogus. Sukūrus šį vaidmenį kiek pasikeitė mano požiūris – dabar į naujus iššūkius žiūriu ramiau, viskas atrodo ne taip dramatiška, ne taip paranojiška ir įgyvendinama.

Balete „Pradžioje nebuvo nieko“, susijusiame su baltiškuoju folkloru, sukūrėte Žmogaus vaidmenį. Ką jums suteikė ši patirtis?

Visada įdomu dalyvauti baleto kūrybiniame procese – kiekvieną dieną repetuodamas, ieškodamas naujų prieigos taškų, atrandi ir sužinai vis naujų dalykų. Stengiesi ištransliuoti ir atlikti vaidmenį pagal choreografo, šiuo atveju Živilės Baikštytės, idėją bei viziją, o paieškų laukas yra neišsemiamas.

Skirtingose sudėtyse Žmogaus vaidmenį atlieku aš arba Imanolis Sastre’as. Kadangi mūsų charakteriai labai skirtingi, kitaip atskleidėme ir Žmogų, susitelkėme į skirtingus aspektus. Kūrybiniame procese nuolat ieškai savo kelio, kaip prieiti, kaip atrasti savo kryptį į vaidmenį.

Šokate ir klasikiniuose, ir šiuolaikiniuose LNOBT repertuaro spektakliuose. Kaip klasikinės disciplinos šokėjui pavyksta prisitaikyti prie tokios dinamiškos skirtingų krypčių kaitos?

Kaip ir kiekvienam šokėjui, reikia daug treniruočių ir repeticijų. Kasdien turime klasikinio baleto pamokas, ir nors daug repetuojame, skirtingas spektaklis reikalauja savito atlikimo. Kai kalbame apie šiuolaikinį šokį, daug repetuoti reikia tam, kad pasiektume savo jausmus, kuriuos turėsime išreikšti. Šoku baletų triptiko spektaklyje „Flesh“ (choreografas Ivánas Pérezas). Spektaklis visiškai modernus, judame ant grindų ir tam teko išmokti visai kitokios technikos, kad nesusižeistume. Šiame spektaklyje mūsų užduotis ir buvo sušokti taip, kad publika pajaustų išreiškiamą odos švelnumą ir jautrų meilės jausmą. Šiuolaikinis šokis minimalistinis, jame kitaip pateikiamas istorijos naratyvas, emociškai labai stipriai paliečiantis žiūrovą.

Kaip šiuo metu plėtojasi jūsų profesinis kelias?

Šiuo metu vis dar priklausau kordebaletui, tačiau džiaugiuosi, kad gaunu išmėginti jėgas naujais vaidmenimis ir kad juos paskirdami vadovai pasitiki manimi, mano, jog galiu atlikti vis sudėtingesnes partijas. Tai suteikia dinamikos, turiu galimybę tą patį spektaklį pamatyti iš skirtingų perspektyvų.

Ką jums reiškia šokis?

Nenoriu kalbėti banaliai, bet šokis man yra išsilaisvinimas. Esu jautrus, kiek uždaras, daug dalykų pergalvoju ir ne itin pasitikiu savimi, tačiau kiekvieną kartą, kai išeinu į sceną, tampu kitu žmogumi. Įžengus į ją man palengvėja. Net kai atlieku vaidmenį, galiu išlikti savimi, nes jis yra mano dalis, mano charakterio dalis.

Dėkoju už pokalbį.