Juokas išlaisvina šokį

Laimis Roslekas – baleto artistas, 2005 m. baigęs Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą. Prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto trupės prisijungė 2004 metais. Sukūrė tokius vaidmenis kaip Droselmajeris balete „Spragtukas“, Radža Dugmanta balete „Bajaderė“, Paša Saidas balete „Korsaras“, Tėvas Lorenco balete „Romeo ir Džuljeta“, Ginklanešys balete „Žizel“, Vilkas balete „Miegančioji gražuolė“, Kasandras balete „Arlekino milijonai“, Kapitonis balete vaikams „Daktaras Aiskauda“, Pomidoras balete vaikams „Čipolinas“, Profesorius balete vaikams „Užburtos akys“ (choreografė Edita Stundytė, 2022) ir kt. Nuo 2014 m. vadovauja LNOBT profesinei sąjungai.

Kada nusprendėte, kad šokis – jūsų sritis?

Stebuklingos istorijos papasakoti negaliu, nes viskas susiklostė paprastai ir žemiškai. Pradinėje keturmetėje mokykloje man patiko mergaitė, kuri lankė liaudies šokių būrelį. Ji pasiūlė pamėginti ir aš, žinoma, nulėkiau jai iš paskos. Visas tas laikas buvo labai gražus. Kai baigiau keturmetę mokyklą, būrelio mokytoja pastebėjo, kad esu muzikalus, artistiškas, ir pasiūlė stoti į Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių. Papasakojau mamai, ji šį sprendimą palaikė, nes jai buvo svarbiausia, kad nesišlaistyčiau gatvėmis. Tad pamėginau, įstojau, užsikabinau ir nuo tada prasidėjo mano, kaip šokėjo, kelias.

Prie LNOBT prisijungėte metais anksčiau nei baigėte mokyklą. Kokie buvo pirmieji metai teatre?

Tuo metu teatre leisdavo stažuotis, todėl taip ir išėjo, kad savo karjerą pradėjau dar nebaigęs mokyklos. Pirmas sezonas itin sunkus – reikėjo išmokti ir įsisavinti repertuarą. Kadangi tuo metu nebuvo tokių technologijų, kokias turime šiandien, daug ką teko mokytis iš VHS formato vaizdo įrašų. Kartu turi išsikovoti vietą, o tai padaryti galima tik vienu būdu – sunkiai ir nuoširdžiai dirbant. Tas laikotarpis buvo gana sudėtingas, todėl jo neromatizuočiau. Gerbiamas mokytojas Danielius Kiršys mus buvo išmokęs gerbti kiekvieną artistą ir kiekvieną darbuotoją, kad pats užsitarnautum pagarbą. Tos taisyklės visada ir laikiausi.

Išskirtinis jūsų, kaip šokėjo, bruožas – itin charakteringi vaidmenys tiek suaugusiems,  tiek vaikams skirtuose spektakliuose. Kaip manote, kodėl šie vaidmenys tenka jums?

Viskas prasidėjo dar mokykloje. Mokiausi išskirtinai gabių vaikų klasėje – su Jurgita Dronina, Romu Ceizariu, Tomu Ceizariu ir kt. – ir nuo pat pradžių žinojau, kad neturiu tokių klasikinio šokio duomenų, kokius turi mano bendraklasiai, ir nemačiau tikslo su jais konkuruoti. Man patiko aktorinio meistriškumo pamokos, kurias dėstė Aldona Adomaitytė, vėliau – Valentina Tarasova. Ten jaučiausi kaip žuvis vandenyje. Tuo keliu ir pasirinkau eiti. Prie to prisidėjo ir charakterinio šokio pamokos, kurios taip pat buvo prie širdies. Itin padėjo klasikinio baleto šokio mokytojo Kiršio žodžiai: „Kiekvienam savo.“ Ieškojau savo stipriųjų pusių ir stengiausi jas atskleisti, nemėgindamas įrodyti, kad galiu padaryti tai, kuo iš tiesų nesu stiprus. Mano idealai buvo maestro Voldemaras Chlebinskas ir Aurelijus Daraškevičius, kuriuos teko garbė matyti šokant, kai tik atėjau dirbti į teatrą. Jie buvo didžiausias įkvėpimas, o vėliau perėmiau ir kai kuriuos jų sukurtus vaidmenis.

Kokie buvo pirmieji jūsų vaidmenys?

Vienas pirmųjų – dresiruotojas Kapitonis iš baleto vaikams „Daktaras Aiskauda“, jį prieš tai atliko baleto solistas gerb. Daraškevičius. Neturėjau nuostatos, kad kažkas patinka mažiau ar daugiau, – griebdavau kiekvieną užduotį ir galimybę, nes žinojau, jog kitą kartą tokios progos gali ir nepasitaikyti. Kiekvienas vaidmuo kartais pavykdavo geriau, kartais prasčiau, bet tobulumui ribų nėra, visada galima ką nors pataisyti ir pagerinti. Nors eina devyniolikti mano karjeros metai, vis dar gaunu įdomių pasiūlymų. Neli Beliakaitės Baltijos baleto akademija pasiūlė atlikti Skrudžo vaidmenį Charleso Dickenso „Kalėdų giesmės“ motyvais sukurtame spektaklyje. Šis vaidmuo buvo emociškai stiprus. Kūrybinė laisvė ir vaidmens dinamiškumas suteikė man daug džiaugsmo. O tai dar sykį įrodo, kad nesvarbu, ar tu atliekti vaidmenį LNOBT didžiojoje scenoje, ar mažesnėse scenose, svarbiausia – tavo asmeninis indėlis į kūrybinį procesą ir pagarba žiūrovui, atėjusiam tavęs pasižiūrėti.

Daug ryškių vaidmenų byloja apie jūsų sukauptą patirtį. Kaip pasikeitė baleto kultūra nuo 2004 metų?

Visų pirma apie pokytį daug ką pasako kalba. Kai atėjau dirbti į teatrą, trupėje vyravo dvi kalbos – lietuvių ir rusų. Šiuo metu trupėje kalbama lietuviškai ir angliškai. Kaip didelį pokytį įvardyčiau ir paties repertuaro kaitą. Anksčiau jo pagrindą sudarė klasikinis baletas, o dabar santykis tarp klasikinio ir šiuolaikinio baleto spektaklių išsilygino. Atėjo ir kitokių, drąsesnių žmonių karta, kuri nebijo apginti save ir savo nuomonę. Vis dėlto vienas dalykas liko tas pats – išsikovoti vietą galima tik sunkiai ir nuoširdžiai dirbant.

Su LNOBT trupe pasirodėte daugumoje Europos valstybių, taip pat Kinijoje. Ko pasisėmėte iš gastrolių?

Gastrolės yra darbas, tačiau kartu būna ir daug nuotykių. Per gastroles įdomiausia susipažinti su kitų šalių kultūra, patirti, koks skirtingas žmonių supratimas apie pasaulį ir baleto kultūrą. Buvo įdomu stebėti Kinijos publiką. Prisimenu, salėje stovėjo prižiūrėtojai, kurie lazeriniu žibintuvėliu pašviesdavo patikrinti, ar žiūrovai iš tiesų laikosi drausmės stebėdama kūrinį. Kalbant apie baletą, man nesvarbu, ar šoku Lietuvoje, ar užsienyje – visur įdedu šimtą procentų savęs.

Ką jums reiškia humoras ir juokas?

Yra susidaręs stereotipas, kad baletas – itin rimtas menas. Tačiau per repeticijas humoras egzistuoja, dalinamasi juokeliais, kurie, mano nuomone, yra būtini. Humoras išlaisvina daugybę dalykų: atsiranda bendrystė, padedanti komunikuoti tarpusavyje. Kartą paklaustas, koks mano hobis, atsakiau, kad juoktis. Nesvarbu, koks humoras būtų – juodasis, sarkastiškas, paprastas, – jis išlaisvina.

Tai pritaikau ir vaikų spektakliams. Vaikai – mano patys mėgstamiausi žiūrovai, nes jų neapgausi, vaidmuo juos arba įtikins, arba ne, todėl į jų širdis stengiuosi patekti per juoką. Be to, vaikiškuose spektakliuose man suteikiama daug laisvės ir improvizacijos, o kaip artistui man tai itin svarbu. Naujausiame spektaklyje „Užburtos akys“ choreografė Edita Stundytė davė man visišką laisvę, už kurią esu labai dėkingas. Kartais tenka tą patį spektaklį šokti daug kartų ir kad neįsisuktų rutinos ratas, kad nepanirčiau į nuobodulį, kiekvienam vaidmeniui ieškau naujų detalių.

Nuo 2014 m. vadovaujate LNOBT profesinei sąjungai. Kokią reikšmę kultūros pasaulyje ji turi?

Profesinės sąjungos esmė – nepriklausoma nuomonė. Tai nepriklausomas juridinis asmuo, išlaikomas pačių darbuotojų, suteikiantis galimybę turėti laisvą nuomonę. Taip pat ją iškomunikuoti, sukurti su darbdaviu konstruktyvų dialogą, rasti sprendimus ir pagerinti darbuotojų sąlygas. Žodžio laisvė – pagrindinė profsąjungos varomoji galia ir privalumas darbuotojams, nes darbovietėje ji įgalina kolektyvines derybas. Jos vedamos dėl darbuotojų sąlygų pagerinimo. Teatre mums pavyksta rasti bendrą kalbą ir bendrą interesą. Kaip vadovui, teko daug pereiti: į pareigas atėjau būdamas dvidešimt devynerių ir tuo metu buvau bene jauniausias profsąjungos vadovas Lietuvoje; prireikė užsiauginti storą odą.

Kaip teatras formavo jūsų asmenybę?

Teatre praleidau devyniolika metų, daugiau nei pusę savo gyvenimo. Per tokį ilgą laiką teatras suformavo ir mano požiūrį, ir kritinį mąstymą. Čia dirbant galima pajusti didelę emocijų gamą: kyla ir nuoširdus pyktis, ir nuoširdi meilė. Meno žmonės pasaulį mato per kitą prizmę, subjektyvūs dalykai jiems dažnai būna daug svarbesni už objektyvius, tai irgi stipriai paveikia. Kartais su kolegomis pajuokaujame, kad teatras nelyg narkotikas – jis labai įtraukia ir sunkiai paleidžia.

Ko palinkėtumėte kitiems šokėjams?

Pagarbos sau ir aplinkiniams. Reikia išmokti gerbti žmogų. Jei tai mokėsite, bus paprasčiau ir dirbti, ir tobulėti.

Ką jums reiškia šokis?

Šokis – svarbi mano gyvenimo dalis, tačiau niekada nelaikiau savęs baleto šokėju, visada buvau baleto artistas plačiąja to žodžio prasme. Su pagarba stebiu kolegas, kurie baleto spektakliuose atlieka techniškai sudėtingus vaidmenis, – jie yra tikrieji baleto šokėjai, o aš – baleto artistas, nes tai geriausiai mane apibūdina.

Dėkoju už pokalbį.