Autorius: Ina Pukelytė
Ina Pukelytė
Apie fantominį skausmą
Gintaro Varno spektaklis „Getas“ Kauno dramos teatre
Rašau šią recenziją saulėtą Lietuvos šimtmečio sekmadienį, Žydų genocido dieną, popiežiui Pranciškui įvažiuojant į Kauno Santaką, kur jo nuo penktos ryto laukia minios Lietuvos ir aplinkinių kraštų katalikų. Visų mylimas popiežius savo maldoje ir pamoksle užsimins apie meilę atstumtam, mažutėliui, kitokiam, įkvėpta minia kinkuos galvomis, o grįžusi namo, po eilinės žinių laidos ar straipsnio internete, vėl piktinsis kitokios spalvos oda ar Europą baigiančiais užtvindyti pabėgėliais. Mano draugė mokytoja tyliai ir lyg atsiprašydama manęs paklaus: „Ar tau tikrai taip rūpi žydai, kad skiri jiems tiek dėmesio? Juk jie nebuvo tokie jau nekalti, mano giminę tardė ir kankino žydas.“ Ir tada supranti, kad jei taip galvoja mokytoja, kalbėti apie Lietuvą ir žydus, apie susitaikymą, apie kitokio pripažinimą kol kas tolygu ridenti Sizifo akmenį. Lygiai taip pat skausmingai į lietuvius reaguoja Lietuvoje pasilikę gyventi ir ištisas šeimas per Holokaustą praradę žydai. Tą skausmą liudija tuščios vietos Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kurias turėjo užimti teatro administracijos pakviesta Lietuvos žydų bendruomenė.
Nepaisant įtarumo ir nepritarimo, dalis lietuviškosios visuomenės pasirenka kalbėti apie tai, kas tautinio diskurso kontekste atrodo nukreipta prieš pačią tautą, – kalbėti apie dėmesį ir meilę kitam, kitokiam. Tarp kalbančiųjų ir režisierius Gintaras Varnas, tarpkultūrinį dialogą pradėjęs pernai Kauno nacionaliniame teatre pastatytu vokiečių dramaturgo Gottholdo Ephraimo Lessingo „Natanu Išmintinguoju“, o dabar visuomenei pristatęs izraeliečio Joshua Sobolio „Getą“. Pirmasis spektaklis – odė gėriui ir žmogaus išminčiai, susitaikymo ir atleidimo viltis, žmogiškumo utopija, būdinga Apšvietos laikotarpio mąstytojams. Utopija reikalinga ir dabarties žmogui, pasiklydusiam ideologijų raizgalynėje, slegiamam praeities šmėklų, nebetikinčiam geresne ateitimi. „Natanas Išmintingasis“ suteikė tokios geresnės ateities viltį. Antrasis spektaklis „Getas“ – šios utopijos „realizacija“, praėjus vos dviem šimtmečiams, tiksliau, jos antipodas, sutraiškymas, mirtis. Kodėl taip atsitinka, kad tos pačios – vokiečių tautos atstovai nukreipia savo visuomenę tokiomis skirtingomis žmogiškumo trajektorijomis?
