Krėsle prie televizoriaus
Sukčiai, manipuliuotojai, apgavikai – mėgstami amerikiečių kino personažai, bet Davido O. Russello filmas „Amerikietiška afera“ (TV1, 30 d. 22.55) yra šis tas daugiau, nei tik pasakojimas apie gudrią aferą. Tai gana ciniška, virtuoziškai suvaidinta amerikietiškos svajonės studija. Pagrindiniai personažai – sukčių pora Irvingas (Christian Bale) ir Sidnė (Amy Adams) bei FTB agentas Ričis (Bradley Cooper) – kiekvienas savaip siekia įgyvendinti didžiules ambicijas.
Krėsle prie televizoriaus
Vis dar stebiuosi, kai žmonės daro asmenukes. Juk save jie kasdien mato veidrodyje. Man ir žvilgsnio ryte į save kartais būna per daug. Bet režisieriaus Magnuso von Horno žodžiai privertė pažvelgti kitaip: „Fotografuojantis žmogus, o ypač darantis asmenukę, – tai kerintis reginys. Žmogus trumpam pamiršta pasaulį aplink jį. Jis susikaupia į tai, ką mato išmaniojo telefono ekrane, pakreipia jį taip, kad atrodytų kuo geriau. Ekranas tampa veidrodžiu, kuriame jis gali įsižiūrėti į save. Tik klausimas, ką jame mato arba ką nori matyti?“
Krėsle prie televizoriaus
1995 m. pasirodžiusi Andrzejaus Wajdos „Didžioji savaitė“ (LRT, šiąnakt, 16 d., 02 val. ir LRT Plius, 17 d. 01.05) – Jerzy Andrzejewskio (pagal jo romaną sukurtas ir bene garsiausias režisieriaus filmas „Pelenai ir deimantas“) apsakymo ekranizacija. Tai pirmasis tekstas, parašytas apie Varšuvos geto likvidaciją 1943-iaisiais ir kartu bandymas suvokti lenkų visuomenės reakciją į žydų tragediją.
Krėsle prie televizoriaus
Paklausta, kas yra kino režisierius, Jane Campion atsakė: „Man tai žmogus, sugebantis žiūrėti, bet ne asmuo, kuris sako aktoriams, ką jie turi daryti.“ Pagal Henry Jameso romaną sukurtas jos filmas „Moters portretas“ (LRT, 10 d. 22 val.) – lyg žvilgsnis į patriarchato schemose įkalintą moteriškumą. Nicole Kidman vaidinama Izabelė Arčer yra jauna, išsilavinusi XIX a. moteris.
Krėsle prie televizoriaus
Kino istorikai mėgsta priminti, kad finansinė filmo sėkmė dar nieko nereiškia – išlieka ne patys sėkmingiausi ar populiariausi. 1983-iaisiais pasirodžiusi gangsterių drama – Briano De Palmos „Žmogus su randu“ (LRT, šiąnakt, 2 d., 01.05) finansiškai žlugo, bet dabar laikoma ne tik geriausiu režisieriaus filmu, bet ir vienu svarbiausių 9-ojo dešimtmečio kūrinių ir vadinama kultine. De Palmą įkvėpė klasikinis to paties pavadinimo Howardo Hawkso filmas, 1932 m. padėjęs naujo žanro – gangsterių filmo – pamatus.
Krėsle prie televizoriaus
Islandų filmai turi daug gerbėjų. Spėju, kad vienus žavi Islandijos peizažai, kitus – paprastų žmonių, staiga atsidūrusių gyvenimo kryžkelėje, likimai. Pastariesiems turėtų patikti Grímuro Hákonarsono filmas „Pieno karas“ (LRT Plius, 31 d. 21.33), nors filme rodomi peizažai taip pat yra įstabūs.
Krėsle prie televizoriaus
Pasiilgusiems Paulo Thomo Andersono – ne tik kinuose rodoma „Saldymedžio pica“, bet ir 2017-ais pasirodęs jo „Nematomas siūlas“ (LRT Plius, 24 d. 21.33). Jis nukels į 6-ojo dešimtmečio Angliją. Filmo herojus Reinoldsas Vudkokas (Daniel Day-Lewis) yra garsus drabužių dizaineris. Jo mados namus valdo sesuo Sirilė (Lesley Manville). Čia viskas paklūsta Reinoldso gyvenimo ir kūrybos ritmui.
Krėsle prie televizoriaus
Šveicarų dvynių Ramono ir Silvano Zürcherių filmą „Mergina ir voras“ (LRT Plius, 17 d. 21.33) reikėtų žiūrėti susikaupus ir „atsijungus“ nuo kasdienės įtampos. Tik tada palaipsniui pradedi pastebėti filme rezgamą paslėptų troškimų ir tylių jausmų voratinklį. Išorinis siužetas paprastas, regis, nieko ir nevyksta, o beveik visas veiksmas telpa bute. Zürcheriai rodo dvi savo herojų dienas ir vieną naktį.
Krėsle prie televizoriaus
Skaitau Grzegorzo Uzdańskio pastišą „Wypiór“ apie trisdešimtmečių Varšuvos hipsterių porą, kurių nuomojamo buto Varšuvos centre spintoje gyvena vampyras Adomas Mickevičius. Jis nebekuria eilių, kaip ir buto šeimininkai yra priklausomas nuo socialinių medijų – net rašo komentarus apie futbolo rungtynes, internete klausosi Broniaus Kutavičiaus „Paskutinių pagonių apeigų“, dirba naktiniu sargu.
Krėsle prie televizoriaus
Nežinau, kas pasakė, kad kiekvienas turi teisę būti idiotu, bet vis dažniau prisimenu šią frazę. Gyvename demokratinėje šalyje, kurią valdo konservatoriai, ir būtų naivu tikėtis, kad idiotai nepasinaudos šia aplinkybe. Kita vertus, beveik neabejoju, kad idiotizmas yra užkrečiamas. Jis plinta mūsų žiniasklaidoje kaip tikras virusas.