Aleksejaus Germano filmas bus baigtas

Brolių Boriso ir Arkadijaus Strugackių romano ekranizaciją režisierius kūrė 13 metų, iš jų šešerius užtruko tik filmavimas. Šį filmą Germanas sumanė dar 1968-aisiais. Prieš mirtį, baigęs montuoti filmą, jis

Taip, tai labai susiję. Baigęs vieną filmą, nesiimu kito, jau baigto scenarijaus, bet kurį laiką galvoju, apie ką bus kitas filmas. Tačiau jei sudėsime pusę metų scenarijaus rašymo, pusę metų medžiagos rinkimo, metus pasirengimo filmuoti, dar kitus – filmavimo bei dar tą laiką, kol filmas patenka į kino teatrus, atrodys, kad

Jau pirmas amerikiečių režisieriaus Paulo Thomaso Andersono „Mokytojo“ seansas „Kino pavasaryje“ sulaukė didelio žiūrovų dėmesio. Pasak dienraščio „Le Monde“ kino kritiko Thomas Sotinelio, net ir įkopęs į ketvirtą dešimtmetį, šis vienas didžiausių savo kartos kino meistrų primena paauglį, atsakinėjantį į klausimus nebaigtomis frazėmis arba trumpais žodeliais „like“ ir „yeah“. Tačiau jis neatsisako gilintis į savo įkvėpimo paslaptis. Pateikiame pokalbį sutrumpintą.

Kaip Jūs pereinate nuo vieno filmo prie kito?
Kiekvienąkart visos idėjos ateina iš oro. Prisimenu, po filmo „Bus kraujo“ (2007 metais) supratau, kad dar liko daug energijos. Pasakiau:

Iš pradžių norėjau parašyti istoriją apie Apokalipsę. O paskui Romanas Borisevičius (filmo prodiuseris, – red. past.) man ir sako, kad von Trieras taip pat teikia paraišką apie Apokalipsę. Aš sakau: „Na ir kas, kas mums tas von Trieras!“ Rašau scenarijų ir suprantu, kad filmas turi būti visai apie kitką. Juk kas yra Apokalipsė? Būkime atviri, visiems nusispjaut, kas atsitiks

Savo mintis apie kino dokumentininko profesiją Frankas išdėstė knygoje „Ptolomėjo žemėlapis“. Jis tvirtino, kad dokumentininkas turi filmuoti viską, bet rodyti toli gražu ne viską, ką nufilmavo. Tačiau, jo nuomone, kad ir kokia žiauri atrodytų tikrovė, dokumentininkas neturi išleisti jos iš rankų. Frankui realybė savaime turėjo meninę vertę, ir jis buvo įsitikinęs, kad kino dokumentininko uždavinys –

Mąstant apie „Lilijomą“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, pamatinis šio naujai sukonstruoto teatrinio statinio elementas, regis, yra vertimo sąvoka. Daugybė prasmių, pjūvių ir požiūrio kampų, pradedant nuo akivaizdžiausių dalykų: iš vengrų į lietuvių kalbą Vito Agurkio išversta Ferenco Molnáro pjesė; režisierius László Bagossy su aktoriais bendravo tarpininkaujant vengrų arba, regis, anglų kalbos vertėjui; „vertėsi“ (vartėsi, virto) draminis tekstas į teatrinį; viena teatrinė tradicija į kitą; į šį interpretacijos, metamorfozės, neišvengiamos sinergijos santykį įsivėlė meninė ir nemeninė realybė, istorija, kultūra, socialinė, politinė, psichologinė ir kitokia gramatika bei sintaksė, kuri sudaro daugiasluoksnį spektaklio tekstą ir jo percepciją.
 

Ilgoje, 1909 m. prasidėjusioje F. Molnáro pjesės įsikūnijimų scenoje, istorijoje akivaizdus vienas dalykas: kas, kad vos ne kiekvienas Vengrijos, Austrijos, kitų kaimyninių, tolimesnių ar suvis užjūrio šalių teatras ir teatriukas, dramos arba muzikinis, tradicinis ar eksperimentinis, „tiesus“ ar perversinis, štai jau 104 metus nenustoja

Vasario 23 d. (šeštadienį) 19 val. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Centriniuose rūmuose karaliaus kinas – antrasis Akademijos 80-mečio renginių ciklo „Meistrai Didžiojoje“ susitikimas, skirtas kino režisieriui, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui, LMTA dėstytojui Audriui Stoniui.

Leidyklos „Vaga“ lentynose pasirodo istorikų Aurimo Švedo ir Linos Kaminskaitės-Jančorienės parengta pokalbių knyga „Epizodai paskutiniam filmui. Režisierius Almantas Grikevičius“. 2010 m. autoriai įrašė 11 pokalbių su režisieriumi. Jų metu jam kilo daugybė sumanymų, kuriais dar būtų norėjęs pasidalinti su savo pašnekovais, deja, šiems A. Grikevičiaus norams jau nebebuvo lemta išsipildyti. Temiškai struktūruotus interviu knygoje lydi dokumentų pluoštas, išsami filmografija, įspūdingi autorių komentarai.

Čekijos Respublikos ambasados Vilniuje ir leidyklos „Baltos lankos“ kvietimu kovo 1-2 d. Vilniuje lankysis Jan Svěrák – čekų kino režisierius, Oskaro laimėtojas, knygos vaikams (ir ne tik) „Kukis grįžta“ autorius.

Kritikų vadinamas vienu sėkmingiausių čekų kino režisierių, gerai žinomas ne tik Čekijoje, bet ir pasaulyje, padovanojęs savo šaliai 2 Oskarus: už dokumentinį fantastinį  filmą „Ropáci“ (1988) („Naftos gyviai“), kuris tapo geriausiu studentišku darbu, ir meninį filmą „Kolja“ (1996) („Kolia“) – geriausią filmą užsienio kalba.