Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
Raktažodis: Kristina Steiblytė
Diagnozė: trauma
Kaip neseniai sakė teatrologė Šarūnė Trinkūnaitė, teatre vis daugėja baimės, siaubo apraiškų. Po truputį daugėja ir socialiai angažuotų spektaklių. Bendrumo tarp siaubo ir socialinio angažuotumo šiuo metu, rodos, nemažai: abu kalba apie traumines patirtis, bando apmąstyti, parodyti patirtą / patiriamą smurtą. Tik socialiai angažuotas teatras atviresnis: kalbėdamas apie tai, ką skauda, jis mėgina rasti ir įvardyti socialines priežastis, nesislėpdamas po estetizuota forma ir išgalvota fabula.
Vienas naujesnių tokių angažuotų spektaklių, mėginančių atskleisti, iš kur kyla žmogaus žiaurumas, − Aido Giniočio režisuotas „Atviro rato“ darbas „Apie žmogų, nužudžiusį gulbę“. Spektaklis sukonstruotas iš nebylių scenų, rodančių vieno vyro kelią nuo gimimo iki nusikaltimo, antraščių, minimalistinės Ramunės Skrebūnaitės scenografijos ir Piotro Čaikovskio „Gulbių ežero“ fragmentų. Beveik dvi valandas vis keičiasi scenos, atskleidžiančios vieno žmogaus kelionę iš vienos traumuojančios, represyvios institucijos į kitą: šeima su smurtaujančiu, geriančiu tėvu, mokykla, santuoka, darbas zoologijos sode. Kad istorija būtų įtikinamesnė, įsiterpia ir šviesių, malonių fragmentų. Vis dėlto aplinka, socialinis spaudimas nugali, visos artumo, švelnumo apraiškos greitai baigiasi, o žmogus yra taip paveiktas trauminės patirties, kad nieko nebenori ir nebegali keisti.
 |  |  |
(ne)mylėsiu amžinai
Rolando Schimmelpfennigo pjesė „Moteris iš praeities“, Lietuvoje du kartus pastatyta dar 2006 m., praėjusią vasarą grįžo į sceną kaip jaunos režisierės Giedrės Kriaučionytės diplominis darbas su draugais, Aido Giniočio vadovaujamo kurso aktoriais. Šis pastatymas kovo 5 d. tapo Keistuolių teatro repertuariniu spektakliu „Moteris“, kuriame vaidina ir keli jau seniau „keistuoliais“ tapę režisierės kolegos.
Pjesėje jungiama komedija ir tragedija, sukurti ryškūs veikėjai, o fragmentišku, pirmyn- atgal sukiojamu pasakojimu sukuriamas netikėtumo ir komiškumo efektas. Neilgas, žaismingas tekstas lankstus, jį galima paversti ir beveik salonine komedija, ir šekspyriška drama, kurioje komedija perauga į tragediją ir beveik visi veikėjai žūva. Nors pjesė fragmentiška, trūkinėjanti, pasakojimas ne linijinis, suprasti istoriją nėra sudėtinga. Frenkas susituokęs su Klaudija jau 23 metus, turi paauglį sūnų Edį. Paskutinį vakarą prieš išvykstant, kraunantis daiktus, sūnui atsisveikinant su savo mergina Tina, į jų namus ateina Frenko jaunystės draugė Romi, kuriai, regis, buvo žadėta amžina meilė.
Pjesę galima skaityti kaip pasakojimą apie neatsargiai ištartų žodžių pasekmes, kai sakoma negalvojant, o klausoma labai atidžiai. Tai gali būti istorija ir apie prisiminimus, trys pjesėje veikiančios moterys atstovauja praeičiai (Romi), dabarčiai (Klaudija) ir ateičiai (Tina). Tuomet tarp praeities prisiminimų ir ateities (sukrautų lagaminų, suplanuotos kelionės, išsiskyrimo ar bendros ateities) įstrigę personažai gali papasakoti, kaip prisirišimas prie praeities sunaikina dabartį, o ateitis, jei apskritai įmanoma, lieka neaiški.
 |  |
Pasakos pojūčiams
Buvo tikėtasi, kad beveik prieš penkerius metus bakalauro studijas baigę aktoriai lėlininkai atnaujins Vilniaus „Lėlės“ ir Kauno lėlių teatro trupes, skatins atsinaujinti pačius teatrus ir provokuos kūrybinių naujovių paiešką. Nutiko kiek kitaip: dalis jų nebevaidina, keli pasitraukė iš lėlininkystės ir dabar dirba Valstybiniame jaunimo teatre. O įdomiausi lėlių, objektų, vaizdų spektakliai, neskaitant Gintarės Radvilavičiūtės eksperimentų lėlių teatro technikomis Klaipėdoje, vyksta už lėlių teatrų ribų.
„Menų spaustuvėje“ du spektaklius pastatė Šarūnas Datenis, į Prancūziją tęsti studijų išvyko ir ten statyti spektaklius pradėjo Jūratė Trimakaitė, Karolina Žernytė jau penkis pojūčių teatro spektaklius pastatė taip pat ne lėlių teatre. Pirmąjį ji, dar baigdama bakalauro studijas, sukūrė kartu su kurso draugais. Vėliau dirbo Rusijoje, o gruodį su Klaipėdos jaunimo teatru pastatė spektaklį „Akmuo vanduo geluonis“, jis neseniai parodytas ir Vilniuje, kultūros bare „Kablys“.
Pirmuoju spektakliu „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“ Žernytė pirmiausia mėgino rasti tinkamą būdą teatrinėmis priemonėmis kalbėti akliesiems. Taip atsirado liečiami, liečiantys objektai, kvapai, skoniai, manipuliacijos šiluma ir šalčiu. Šiam darbui, kuriame buvo intensyviai mėginamos pojūčių teatro galimybės, pasirinktos įvairių tautų pasakos. Tekstas, veiksmo dramaturgija tuomet tebuvo pretekstas pojūčių dramaturgijos kūrimui, o pasakų turinį spektaklyje nustelbė dalyvavimas (jei esi aklasis arba užrištomis akimis) ar smagus stebėjimas (iš šalies), kaip kuriama iliuzija. Po to Rusijoje statyti keli darbai taip pat iliustravo, perpasakojo pasakas ar apsakymus sukurdami dalyviams įspūdį, kad jie yra visiškai greta veiksmo arba jame.
 |  |
Mechaniška meilė
Artūras Areima, pastaruoju metu dirbęs su klasikine dramaturgija, sausio pabaigoje – vasario pradžioje nustebino šiuolaikinio kūrinio pastatymu, skirtu visai šeimai. Tiesa, spektaklio „Mechaninė širdis“ pagal tokio pat pavadinimo Mathias Malzieu knygą publika ribojama ženklo N-10.
„Mechaninėje širdyje“ (inscenizacijos autorė Gabrielė Labanauskaitė) pasakojama apie berniuką Džeką, gimusį paauglei motinai pačią šalčiausią naktį Edinburge. Vos gimusiam jam suledėjo širdis, tad pribuvėja Madlena (ji ir šiokia tokia ragana) vietoj jos įtaisė laikrodį su gegute. Paauglė mama nebematė Džeko, niekas nepanoro jo įsivaikinti, tad jis augo kaip Madlenos sūnus. Kad ir kaip saugomas nuo stiprių jausmų, jis pamilo mažutę flamenko dainininkę. Spektaklyje pasakojama, kaip jis ieškojo mis Akasijos, kaip ją rado, kaip jie mylėjo vienas kitą ir galiausiai kaip jis ją prarado. Tuomet paaiškėjo, kad mylėti jam nėra taip pavojinga, kaip jį buvo perspėjusi Madlena. Ji, kaip kiekviena rūpestinga motina, tenorėjusi apsaugoti Džeką nuo skausmo.
 |  |  |
Niekas nepasikeis
Agniui Jankevičiui nesvetimas socialiai, politiškai angažuotas teatras. Ne tik spektakliai, bet ir pasisakymai viešumoje, darbas su „Bad Rabbits“ sako, kad šiam režisieriui svarbu teatre kalbėti aktualiai, skaudžiai, kelti nepatogius klausimus apie visuomenę, įstatymus, nerašytus susitarimus ir piktnaudžiavimą valdžia. Tad jo sprendimas statyti satyrinį spektaklį Vilniaus teatre „Lėlė“ suintrigavo aštraus, esamą tvarką išjuokiančio ir ją keisti siūlančio kūrinio galimybe.
Sausio 30 d. parodytas „Maršrutas“ prasidėjo itin entuziastinga aktorių (Karolis Algimantas Butvidas, Jurgis Marčėnas, Birutė Belada Tauterytė, Indrė Liutkevičiūtė, Dainius Tarutis) scena, kurios metu papasakota, kad jie yra daiktai iš garažo (tarpinė, pompa, valytuvai, domkratas), o aplinkui – įvairūs kiti daiktai, su kuriais aktoriai-daiktai turėjo asmeninį ryšį. Ilgainiui paaiškėja, kad garažas priklausęs Stasiui, buvusiam maršrutinio taksi vairuotojui. Dar paaiškėja, kad prarastas mikroautobuso vairuotojo darbas – ne vienintelė Stasį ištikusi bėda: kažkam užkliuvo jo žmona, kažkam – jo vaikai, o dar kitam prireikė jo balso. Žodžiu, Stasio gyvenimą ištiko... kas jį ištiko, Indrės Liutkevičiūtės pasirenkamas žiūrovas ar žiūrovė turi paklausti garsiai. O ištarus tą klausimą prasideda pasakojimas apie padarą Arturą, dabartinį Vilniaus merą Artūrą Zuoką, ir ne itin švarius jo darbelius.
 |  |  |
Būti ar nebūti?
Praėjusį rudenį Yana Ross susidomėjo savižudybėmis. Dirbo ne tik Vilniuje, kartu su dramaturgijos konsultantais Andrium Jevsejevu ir Sigita Ivaškaite bei Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriais kurdama „(Savi)žudikus“, pristatytus Naujosios dramos dienose, bet ir Lenkijoje, kur pastatė Franzo Xavero Kroetzo pjesę „Sveikinimų koncertas“.
Tai, ką matėme rudenį Vilniuje, tebuvo kiek skubotai paruoštas skaitymas su labai aiškia pozicija: jei norime, kad mažėtų savižudybių skaičius, turime ką nors iš tikrųjų keisti. Spektaklyje siūlomas (savi)žudikų paramos fondas nuskambėjo kiek makabriškai, tačiau buvo paremtas nenuginčijama logika. Ir nors kūrėjai galėjo pasirodyti nejautrūs, buvo akivaizdu, kad pašaipus jų tonas atsirado kalbant ne tiek apie pačias savižudybes, kiek apie įvairių institucijų norą su jomis kovoti pasirenkant neefektyvius metodus. Trumpai tariant, juoktasi iš to, kad, užuot kūrę šalį, kurioje norisi gyventi, kuriame fondus ir institucijas, kurios turi kovoti su žmonių nenoru gyventi. Vilniuje apie savižudybes kalbėta globaliau, valstybės lygmeniu, o Lenkijoje statyta F. X. Kroetzo pjesė pasakoja apie vieną moterį, kurią pasitraukimas iš gyvenimo, regis, tiesiog ištinka.
 |  |  |
Turi problemų?
Nėra žmogaus, nėra problemos. O kol žmogus jaunas ir nori kurti, problemos neišvengiamos. Vienos problemos skatina kūrybą, kitos – trukdo įsimintiniems kūriniams atsirasti. Jauniems kūrėjams skirta „Menų spaustuvės“ programa „Atvira erdvė“, platforma, suteikianti jauniems menininkams galimybę kalbėti apie jiems aktualias problemas, taip pat neretai turi savų problemų. Bene labiausiai pastaruosius porą metų erzino noras spektaklių statymui kviesti ne tikrai jaunus, debiutuojančius ar nežinomus kūrėjus su naujomis, neišbandytomis idėjomis, bet jau žinomus (kad ir jaunus) menininkus, galinčius sukurti komerciškai sėkmingą (tad tikrai ne eksperimentinį) darbą. Visos trys šiųmetės „Atviros erdvės“ premjeros parodė, kad, bent šiemet, programa grįžo prie debiutuojančių, nors nebūtinai jauniausios kartos, menininkų ir eksperimentų palaikymo.
 |  |  |
Kritiko ir choreografo pas de deux
Projekto „Kritikai vs. choreografai“ trečiasis sezonas jau eina į pabaigą, bet apie jį viešumoje kalbama ganėtinai mažai. Nors pavadinime ir naudojamas supriešinimas vs., vis dėlto tai yra bendradarbiavimo projektas, Lietuvoje po truputį įtvirtinantis šokio dramaturgo figūrą. Apie projektą, jo tikslus ir pačią šokio dramaturgiją kalbamės su „Kritikai vs. choreografai“ koordinatore ir dalyve Ingrida Gerbutavičiūte, jau nebe pirmus metus projekte dalyvaujančiomis šokio ir teatro teoretikėmis Sigita Ivaškaite, Monika Jašinskaite, Silvija Čižaite-Rudokiene.
 |  |  |  |
Apie gyvenimo linksmumą
Kaune vykusios peripetijos – savivaldybės ir teatralų nesutarimai, Kauno pantomimos teatro ir šokio teatro „Aura“ sujungimas – atrodė kaip išties didelė nelaimė ir pantomimos teatrui, ir „Aurai“. Kai jau lyg ir buvo galima grįžti į vėžes, griebtis darbo ir pamiršti savivaldybės pokštus, išsilakstė pagrindiniai „Auros“ šokėjai (kas į užsienį, kas dirbti savarankiškai) ir teko performuoti trupę. Kaip teatras susitvarkė su šia bėda, buvo galima pamatyti jo rengiamame festivalyje „Aura ’24“ Kaune. O visai neseniai tokia proga suteikta ir vilniečiams: lapkričio 18 d. „Menų spaustuvėje“ „Aura“ parodė naujausią savo spektaklį „Curricula vitarum-CVs-Gyvenimo aprašymai“.
Spektaklio choreografas iš Vokietijos Paulas Hessas pirmasis sukūrė spektaklį su naujai surinkta tarptautine trupe (Daniel Medeiros, Ema Nedobežkina, Paulius Prievelis, Gintarė Ščavinskaitė, Anna Karen Gonzalez, Alfredo Flores Ayon, Israel Ismael Infante Salazar, Kyrie Oda). Spektaklio metu buvo nesunku pajusti, kad choreografas suteikė šokėjams laisvę improvizuoti ir žaisti savo sukonstruotose ribose: žaismingi, linksmi, vaidinantys šokėjai scenoje ne tik stengėsi atlikti jiems suformuluotas užduotis, bet ir bendravo. Netgi šokdami tikslumo, sinchroniškumo reikalaujančias kombinacijas. Ši nauja trupė pasirodė labai jaunatviška ir dar kiek vaikiška: žaidžianti, lengvai flirtuojanti, kad pažintų vieni kitus, prisijaukintų žiūrovus ir pradėtų šokti kartu.
 |  |  |
Piktieji triušiai partizanai
Pastaruoju metu vis tenka lankytis „Kablyje“. Ne vakarėliuose ir ne su riedlente: teatre. Dar ne taip seniai ten buvo įsikūręs Vido Bareikio „Mr. Fluxus arba Šarlatanai?“, o dabar „Kablys“ pavirto „Bad Rabbits“ buveine. Ne, ne tų muzikantų iš JAV, o jaunų teatro kūrėjų, mėginančių kurti kitokį teatrą. Vos per mėnesį „Bad Rabbits“ čia parodė du naujus spektaklius – „Šiuolaikinis tolerancijos centras“ ir „Vienatvė. 1991“.
„Šiuolaikinis tolerancijos centras“, arba ŠTC, žiūrovus įtraukia į ganėtinai ilgai trunkantį spektaklį-simuliaciją. Pirmoje dalyje vyksta darbo pokalbių simuliacija, čia veikia šeši darbo ieškantys jauni žmonės ir visi žiūrovai, gaunantys vis kito darbdavio vaidmenį ir sprendžiantys – priimti į darbą ar ne. Pasibaigus šiai daliai, po trumpos pertraukėlės, visi kviečiami apsilankyti į darbus pretendavusiųjų pasauliuose. Jie perteikti ir kaip spektaklis, ir kaip ortodontės paskaita, ir kaip instaliacija, žaidimas ar koncertas. O vienam ar dviem laimingiesiems – ir kaip pokalbis su vienu iš aktorių.
Idėja intriguojanti. Dalyvauti žiūrovams tenka daug, bet to dalyvavimo įkyriai nereikalaujama. Tiesa, nuo to beveik niekas nepriklauso. Darbo pokalbio stimuliatoriuje žiūrovai gali klausinėti, ko tik nori, ir nuo to priklauso, ką apie darbo ieškančiuosius sužinome. Tačiau mūsų balsavimas priimant į darbą, toliau vystantis veiksmui, iš esmės nieko nekeičia. Tad pirmoji dalis tėra žaidimas, kurio metu galime pasitikrinti savo prioritetus: kaip rinkimuose, kur anonimiškai pasisakęs tematai savo balsą nuomonių statistikos fone. Tik spektaklyje ta statistika ne visai tiksli: pasitikėdama žiūrovų noru dalyvauti ir balsuoti skaičiuoklė ne kartą praleido ne vieną nuo balsavimo susilaikiusį dalyvį.
 |  |
ATGAL