Teatrui pabandžius priversti žiūrovus blogio šaknų ieškoti savyje ir pasirinkti poziciją, kaip geriau priešintis karui – ginklu ar visišku atsiribojimu, vykstant diskusijoms apie (est)etiką ir teatro paskirtį, šį rudenį parodyti du spektakliai, primenantys Oriento (Rytų) ir Okcidento (Vakarų) skirtis ir kad Okcidentas vis dar yra pranašesnis. Mes, pavyzdžiui, gebame per porą mėnesių perprasti vedų tekstus ar sufizmu paremtą XII a. poeziją. Ir ne tik perprasti, bet ir sukurti transcendentinius ar giliai filosofinius spektaklius.

Rugsėjo pradžioje Vilniuje vyko Vedų kultūros festivalis, kuriame, kaip teigė patys kūrėjai, parodytas pirmasis Lietuvoje (o gal ir apskritai profesionaliojo teatro istorijoje) transcendentinis spektaklis „Karaliaus Purandženos istorija arba sielos kelionė per materialų pasaulį“. Čia kiek daugiau nei mėnesį repetavę aktoriai, skaitydami ir stilizuotai vaidindami bei šokdami, papasakojo istoriją apie karalių Purandženą, besimėgavusį maloniu gyvenimu su gražuole žmona, nugalėtą, reinkarnavusį į moterį ir galiausiai supratusį, koks turi būti gyvenimo tikslas. Šis pasakojimas yra alegorija apie senėjimą ir dvasinių vertybių svarbą. Neilgas spektaklis, žvelgiant iš patogios kėdės salėje, atrodė taip pat, kaip ir šis siužeto atpasakojimas – supaprastintas. Deja, juo buvo siekta ne tik perteikti dvasinį turinį, bet ir apsimesti profesionaliu teatru. Tačiau spektaklyje vaidinę profesionalūs aktoriai (Valda Bičkutė, Emilija Latėnaitė, Rytis Saladžius ir kiti) negalėjo pasiūlyti profesionalaus atlikimo režisieriaus Egidijaus Bako pasirinktai tradicinio teatro ir šokio estetikai. Tad dvasingos istorijos, neadekvataus atlikimo, milžiniškos salės ir scenos pakylos bei ganėtinai varganų dekoracijų derinys ne tik liko toli nuo profesionalaus teatro, bet nieko įkvepiančio nepapasakojo ir apie vedų kultūrą. Negelbėjo čia nei muzika, nei prieš spektaklį atidengta savotiška šventykla, traukusi dėmesį daugybe degančių žvakių.

Lietuvos rusų dramos teatras sezoną pradėjo dviem debiutais: Lietuvoje debiutuojančio latvių režisieriaus Georgijaus Surkovo pastatyta nauja Ivano Vyrypajevo pjese „DreamWorks“ ir pradedančios režisierės Kornelijos Krasilnikovaitės darbu pagal Antoną Čechovą „Meška“. Net neabejoju, kad abu spektaklius atras žiūrovai, galintys džiaugtis ne tik tekstais, bet ir vaidyba, vaizdais. Vis dėlto kaip tik tai man ir pasirodė mažiausiai įdomu abiejuose darbuose. Kalbant apie tekstus, į akis krinta abiejuose dominuojanti prarastos ir atrastos meilės tema. Čechovo tekste ugninga, nors ir pasiryžusi iki gyvenimo pabaigos gedėti moteris (Juliana Volodko) sužavi moterimis ir meile nusivylusį savo velionio vyro skolintoją (Telmanas Ragimovas). Vyrypajevo dramoje pasakojama istorija komplikuotesnė. Čia Deividas (Valentinas Krulikovskis) myli savo mirusią žmoną Merilę (Jevgenija Rusakova), jis ir jo draugai kalbasi apie budizmą, o sykiu pagal Merilės prieš mirtį sugalvotą planą Deividas iš tikrųjų mokomas. Vyrypajevo tekste taip pat yra vietos svarstymams apie gyvenimą, draugystę, vyriškumą, svajonių išsipildymą ir visi jie pateikiami muilo operos stiliumi, kur vieną netikėtą siužeto vingį keičia kitas, melas ir neištikimybė baigiasi mirtimi, o pabaigoje pagrindinis veikėjas išmoksta svarbią gyvenimo pamoką ir pagaliau pradeda iš tikrųjų mylėti.

Viena pirmųjų šio sezono premjerų – Klaipėdos jaunimo teatre Pauliaus Ignatavičiaus režisuojamas „Ledas“ pagal Vladimiro Sorokino to paties pavadinimo romaną. Su vis aktyviau dirbančiu režisieriumi kalbamės apie būsimą premjerą ir jo požiūrį į teatrą.

Ryga yra didelė, čia matoma tikra miesto kultūra. Yra ir garsių teatro menininkų, gimusių ir augusių mieste, todėl miesto kultūrą, įspūdingų laiptinių, Art Novo ir uosto patirtį su savimi atsitempusių į sceną. Dėl to akivaizdžiai skiriasi, tarkime, Eimunto Nekrošiaus, gimusio Pažobrio kaime, ir Alvio Hermanio, gimusio Rygoje, pasirenkamos temos, estetika, kultūros ženklai, tekstai. Iš žinomiausių mūsų teatro režisierių tikrai retas kuris gimęs mieste, o dar retesnis – mieste, didesniame nei Šiauliai. Tad nenuostabu, kad lietuvių teatre matome viską mažo miesto ar kaimo žmogaus, neretai susidūrusio su ne visai pažįstamu miestu, akimis. Iš ten į sceną ateina ne tik lyriška, metaforiška vaizdų kalba, muzikalumas, bet neretai ir uždarumas. Tad miestas tampa grėsme įprastam gyvenimo būdui, kaip rodoma, pavyzdžiui, Jono Vaitkaus režisuotame Kazio Binkio „Atžalyne“. Bene vienintelis Lietuvos teatre miesto kultūrai įdomiau atstovaujantis režisierius yra Oskaras Koršunovas. Ypač su savo senesniais darbais „Roberto Zucco“, „Shopping and Fucking“ ar „Ugnies veidu“.

 Kultūros naktis beveik kiekvienam joje besilankančiajam yra savotiška įspūdžių medžioklė. Iš daugybės siūlomų renginių bandoma išsirinkti įdomiausius, tuos, kurie labiausiai sujaudintų, pradžiugintų, pralinksmintų vieną iš „ilgiausių“ metų naktų. Yra ne viena medžioklės strategija: galima išsirinkti užsienio svečius, kurių čia vėliau greičiausiai nebepamatysime, pasikliauti atsitiktinumu ir užsukti visur pakeliui, mėginti aplankyti kuo daugiau ir kuo skirtingesnių renginių, nekišti iš namų nosies vengiant minios ar susiplanuoti labiausiai interesus atitinkančią programą. Mano interesas – teatras. Bet pasirinkti dėl to buvo ne ką lengviau.

Spektaklio siužetas nuo pjesės nenutolsta. Pasakojama apie Šen Tė (Jurga Šeduikytė), prostitutę, apdovanotą dievų (Giedrius Arbačiauskas, Vidas Petkevičius, Gediminas Storpirštis) už gerumą ir besistengiančią būti gera, laikytis dievų įsakymų. Tačiau gerumas jai brangiai kainuoja: norėdama pagelbėti visiems pagalbos paprašiusiems (ir nusigyvenusiems buvusiems globėjams (Saulius Sipaitis, Dalia Brenciūtė, Simonas Storpirštis), ir draugui, vandens pardavėjui (Ainis Storpirštis), ir mylimajam Jang Sunui (Sergejus Ivanovas), ji rizikuoja prarasti tabako krautuvę – vienintelį pragyvenimo šaltinį.